Vidmantas Japertas: vers­las tu­ri lū­kes­čių

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Šiau­lių pre­ky­bos, pra­mo­nės ir ama­tų rū­mų pre­zi­den­tas Vid­man­tas JA­PER­TAS, komentuodamas rinkimų rezultatus, atkreipia dėmesį, jog pirmieji valstybės asmenys turi rodyti gerus pavyzdžius ro­dy­ti la­bai ge­rus pa­vyz­džius ir ge­ri­nant kai­my­nys­tės san­ty­kius, ir vi­di­nį su­si­tel­ki­mą, di­des­nį pa­si­ti­kė­ji­mą vals­ty­bė­je, ne­skirs­tant į ge­rus ir blo­gus, kai­riuosius ir de­ši­niuosius.

– Kaip ver­ti­na­te Pre­zi­den­to rin­ki­mų re­zul­ta­tus?

– Rin­ki­mai sėk­min­gai įvy­ko, žmo­nės bal­sa­vo, iš­rin­ko nau­ją ša­lies va­do­vą. Ma­ne ge­rai nu­tei­kė abu kan­di­da­tai, ku­rie išė­jo į ant­rą tu­rą.

Pa­si­rin­ki­mas bu­vo pa­kan­ka­mai su­dė­tin­gas. Tiek rin­ki­mų kam­pa­ni­jos me­tu, tiek da­bar, po rin­ki­mų, iš­sa­ky­tos nuo­sta­tos vie­naip ar ki­taip įkvė­pė po­zi­ty­viems lū­kes­čiams.

Lai­kas pa­ro­dys, kiek dar­bams nu­veik­ti pa­vyks su­telk­ti vi­sus val­džių lyg­me­nis, tiek na­cio­na­li­nės, tiek vie­ti­nės, kur dau­giau vi­di­nės prieš­prie­šos, o ne nu­si­tei­ki­mo dirb­ti Lie­tu­vos la­bui.

– Kas lė­mė di­de­lę G. Nau­sė­dos per­sva­rą?

– Gal­vo­ju, kad I. Ši­mo­ny­tė vie­naip ar ki­taip vis tiek bu­vo ta­pa­ti­na­ma su Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų elek­to­ra­tu.

Ant­ras da­ly­kas, val­dan­čio­sios dau­gu­mos, konk­re­čiai – "vals­tie­čių" de­monst­ra­ty­vūs sie­kiai, ne­pa­lai­ky­mas iš aukš­čiau­sių par­ti­jos va­do­vų pu­sės, kal­bė­ji­mas bal­suo­ti konk­re­čiai prieš.

Pas­ku­ti­nis – ma­nau, Lie­tu­vo­je kol kas yra ban­dos jaus­mas. Ne­kal­ba­me apie konk­re­čias ver­ty­bes.

Gal G. Nau­sė­dos prieš­rin­ki­mi­nė­je agi­ta­ci­jo­je bu­vo la­biau ne­konk­re­tūs tiks­lai, api­man­tys vi­są Lie­tu­vos bend­ruo­me­nę ir po­zi­ty­vūs lū­kes­čiai vi­siems: kad vi­siems vis­ko bū­tų ir už tai nie­ko ne­bū­tų. Bet įgy­ven­din­ti ir so­li­da­ri­zuo­ti vi­są Lie­tu­vos žmo­nių bend­ruo­me­nę bend­riems dar­bams, ma­nau, bus pa­kan­ka­mai su­dė­tin­ga.

Gy­ve­ni­mas ro­do, kad di­džio­ji da­lis žmo­nių yra ab­so­liu­čiai pa­sy­vūs ir no­ri re­zul­ta­tų, bet ne­no­ri nė pirš­to pa­ju­din­ti.

Ma­nau, kad di­de­lė da­lis gal ir nuė­jo bal­suo­ti, kad vis­ko bu­vo pa­ža­dė­ta. Kol kas dau­ge­lis įsi­vaiz­duo­ja, kad tos do­va­nos atei­na nie­ko ne­vei­kiant ir kad vie­nas žmo­gus su ge­rais lū­kes­čiais su­ge­bės vis­ką pa­keis­ti. Rea­ly­bė tik­rai bus ne to­kia. No­rint keis­tis, rei­kia keis­tis vi­siems, o žmo­nės, ku­rie vals­ty­bė­je yra pir­mie­ji, tu­ri ro­dy­ti la­bai ge­rus pa­vyz­džius tiek ge­ri­nant kai­my­nys­tės san­ty­kius, tiek vi­di­nį su­si­tel­ki­mą, di­des­nį pa­si­ti­kė­ji­mą vals­ty­bė­je, ne­skirs­tant į ge­rus-blo­gus, kai­riuosius-de­ši­niuosius, kas pas mus do­mi­nuo­ja.

Ge­rai, kad eg­zis­tuo­ja tam tik­ras žmo­nių nu­si­tei­ki­mas, kad Lie­tu­va ne­bu­vo pa­da­ly­ta į dvi ly­gias da­lis, nes vėl aiš­kin­tu­mės tar­pu­sa­vio san­ty­kius, dėl ko taip įvy­ko.

G. Nau­sė­da lai­mė­jo ryš­kia per­sva­ra, ti­kė­ki­mės, kad žmo­nių pa­lai­ky­mas pa­si­ro­dys ir dar­buo­se, veiks­muo­se.

Ma­nau, kad ap­si­spren­dę kan­di­da­tuo­ti į pre­zi­den­tus, pri­va­lai ma­ty­ti Lie­tu­vą nuo ma­žiau­sio kai­mo ir jo pro­ble­ma­ti­kos iki pat cent­ri­nių spren­di­mų. Jei ne­ma­ty­si, ig­no­ruo­si di­de­lę rin­kė­jų da­lį.

Vi­suo­se pa­si­sa­ky­muo­se bu­vo gir­di­mas su­si­tel­ki­mas, vi­siems svar­būs da­ly­kai dėl so­cia­li­nės at­skir­ties, dėl re­gio­ni­nės ge­ro­vės, dėl ne­skirs­ty­mo į dvi lie­tu­vas. Pre­zi­den­tas, pui­kiai ži­no­me, vie­nas tų vi­sų dar­bų ne­pa­jėgs nu­dirb­ti. O kiek jis su­ge­bės sa­vo as­me­ny­je kon­so­li­duo­ti tiek val­džios, tiek vi­suo­me­nės sluoks­nius, pri­klau­sys nuo aiš­kių už­si­brėž­tų tiks­lų ir nuo­sek­lu­mo.

– Ko­kių vers­las tu­ri lū­kes­čių, su­sie­tų su iš­rink­tuo­ju Pre­zi­den­tu?

– Da­bar­ti­niu lai­ko­tar­piu iš vers­lo bu­vo su­for­muo­tas kaž­koks na­cio­na­li­nis blo­gis. Mū­sų vals­ty­bė­je la­bai mėgs­ta­mas da­ly­kas tu­rė­ti prie­šą, su ku­riuo ko­vo­ji. Jei nė­ra išo­ri­nio, ta­da su­si­ran­di vi­di­nį.

Iš vers­lo bu­vo for­muo­ja­mas tau­tos prie­šų įvaiz­dis. Tik pa­mir­šo­me vie­ną es­mi­nį da­ly­ką. Šei­mos, as­me­ni­nis vers­las yra bet ku­rios vals­ty­bės, tar­p jų ir Lie­tu­vos, pa­ma­ti­nis pa­grin­das for­muo­ti ša­lį kaip ne­prik­lau­so­mą vals­ty­bę.

Nei­gia­mas įvaiz­dis vie­naip ar ki­taip at­bai­do jau­ni­mą im­tis ini­cia­ty­vos, konst­ruo­ti kaž­ką sa­vo Lie­tu­vo­je, for­muo­jant tiek sa­vo so­cia­li­nę, eko­no­mi­nę ge­ro­vę, kartu ir Lie­tu­vos vals­ty­bės ge­ro­vę.

Tas mi­li­jo­nas žmo­nių, iš­va­žiuo­jan­tis sve­tur, jei pa­si­skai­ty­si­me ap­žval­gas, Lie­tu­vą pa­li­ko ne vien dėl to, kad čia yra jų ne­ten­ki­nan­ti eko­no­mi­nė si­tua­ci­ja. Ne­ma­žos da­lies ne­ten­ki­na val­džios po­žiū­ris į jų, kaip lais­vų pi­lie­čių, atei­tį.

Vers­las, aiš­ku, tu­ri lū­kes­čių, kad tiek da­bar dir­ban­tys vers­lai, tiek jau­ni žmo­nės, ku­rie ruo­šia­si įsi­lie­ti į šias gre­tas, ma­ty­tų il­ga­lai­kę ga­li­my­bę rea­li­zuo­ti sa­vo idė­jas, gau­ti iš to nau­dą ir at­ne­ši­nė­ti nau­dą vals­ty­bei.

– Ar pa­sa­ky­si­te, už ką bal­sa­vo­te?

– Ne.