Naujausios
Prašo atsiliepti
Iš Juodeikių (Joniškio r.) kilęs Č. Vaupšas su žymiausiu Lietuvos tolstojininku, pedagogu, L. Tolstojaus raštų vertėju, Pasaulio tautų teisuoliu E. Levinsku susipažino apie 1960-uosius, kai mokėsi Žagarės vidurinėje mokykloje. Prisimena: labai prastai sekėsi rusų kalba, tad E. Levinsko paprašė pamokyti.
„Pradėjau lankytis jo trobelėje, imponavo kambarėlis: toks jaukus, raštai, bibliotekėlė, keletas paveikslų, lovelė. Skaitydamas L. Tolstojaus „basnias“, apsakymus, jis pradėjo mane traukti į dorovinį, religinį, etninį mokymą, kurį skelbė L. Tolstojus. Paaiškino, jei kas pažintų L. Tolstojaus mokymą, tai būtų Dievo karalystė žemėje“, – sako Č. Vaupšas.
Č. Vaupšas įsiklausė į E. Levinsko žodžius ir pamokymus. Nustojo valgyti mėsą – vegetaras jau 64 metus. Tik, prisimena, neišdrįso sovietmečiu neiti į kariuomenę – tuomet pabijojo „disbato“.
Gražus bendraminčių bendravimas tęsėsi – tolstojininkas savo pasekėjui skolindavo raštus, vertimus, dovanodavo ir vertingų dovanų – knygų.
„Mane sužavėjo religinė filosofija, tapau mažasis tolstojininkas. Visą laiką jį lankydavau“, – prisimena Č. Vaupšas.
E. Levinsko sukauptoje bibliotekoje buvo ir 90 tomų L. Tolstojaus raštų („Полное собрание сочинений“). Pasak Č. Vaupšo, visa L. Tolstojaus klasika telpa į dešimt tomų, o likę 80 tomų yra religiniai, filosofiniai raštai, kuriuos draudė caro valdžia, juos Anglijoje leido L. Tolstojaus mylimiausias pasekėjas Vladimiras Čertkovas, slapta raštus platinęs Rusijoje. L. Tolstojaus raštus draudė ir sovietų valdžia.
Č. Vaupšo teigimu, E. Levinskas bendravo su mylimiausiu L. Tolstojaus sekretoriumi Nikolajumi Gusevu – iš jo daugiausia ir gaudavo knygas.
„Visus 90 tomų jis taip pat gavo iš N. Gusevo. N. Gusevas realizavo raštus, jis turėjo galimybę prieiti prie leidyklos. Tikiu, kad E. Levinskas vienintelis Lietuvoje privačioje bibliotekoje turėjo pilną „Полное собрание сочинений Л. Н. Толстого“, – sako Č. Vaupšas.
Ir mintinai pacituoja E. Levinsko žodžius: „Pats brangiausias man žmogus pasaulyje yra Levas Tolstojus, jo dėka aš pažinau tikrąjį Kristaus mokymą, pažinau tokią tiesą, kuri darė ir tebedaro mane laimingą; ypač man brangus, kad išlaisvino mane iš visokiausių prietarų, visokių autoritetų, visokių vadovų ir parodė vienintelį svarbiausią vadovą – mano paties protą ir sąžinės balsą, o sąžinės balsas tai yra Dievo balsas.“
Č. Vaupšas yra persirašęs E. Levinsko dienoraščius, turi ir užrašytus prisiminimus „Trumpa mano gyvenimo apybraiža“ (ištraukas 2021 metais spausdino „Šiaulių kraštas“), keletą N. Gusevo laiškų, rašytų E. Levinskui. Ir per ilgus metus surinko sielai brangiausią turtą – ko gero, gausiausiai Lietuvoje tolstojiškos literatūros.
Č. Vaupšas tikėjosi, kad vieną dieną jo biblioteką papildys ir E. Levinsko knygos. Nors mylimas mokytojas 1975 metais mirė, bendrystė tęsėsi su Sofija ir Leonu Levinskais – E. Levinsko sūnus buvo vedęs tėvo bičiulio, taip pat tolstojininko, Pasaulio tautų teisuolio Andriaus Kalendros dukterį. Č. Vaupšui atvykus į Žagarę, bendraudavo, paskolindavo leidinių.
Gal prieš 10–12 metų, lankydamas S. ir L. Levinskus, Č. Vaupšas iš Sofijos išgirdo, jog buvo atvažiavęs kažkoks žmogus, prisistatė rašytoju, atrodė labai inteligentiškas, ir paprašė E. Levinsko knygų.
„Jie buvo labai nuoširdūs, davė knygas, pasitikėjo. O tas žmogus dingo ir pradingo, išviliojo labai geros literatūros, vertimų, bet ne raštų. Jie labai išgyveno dėl šio įvykio“, – prisimena Č. Vaupšas.
2019 metais vėl aplankęs S. ir L. Levinskus, Č. Vaupšas paprašė paskolinti L. Tolstojaus raštus išsamioms studijoms (buvo likę lyg 68 tomai), jie mielai sutiko, bet netikėtai aplinkybės pasikeitė – knygos taip ir liko.
2023 metais amžinybėn išėjo ir 91-erių E. Levinsko sūnus – šviesuolis, tremtinys, muzikantas. Šiemet Č. Vaupšui kilo mintis Levinskų artimųjų paklausti apie knygų likimą. Sužinojo, kad raštai iš namų iškeliavę – anūkas sakė siūlęs knygas ir žmonėms, ir muziejui, kol galiausiai atsirado susidomėjęs asmuo iš Pakruojo. Jo kontaktų nepasiliko, įsidėmėjo tik, kad minėtą žmogų kažkas atvežė. Tai buvo prieš porą metų.
„Turiu viltį rasti šias knygas. Jokio spaudimo nedarau ir nedarysiu, bet turiu viltį atrasti tą žmogų, o paskui jau būtų kalba su juo, gal rastume susitarimą. Nuo jaunystės tie tomai ant mano stalo gulėjo, gal net su pieštuku esu kažką pažymėjęs. Tos knygos mano čiupinėtos, laikytos, jos mano gyvenimo mokytojo. Labai prašyčiau, kad žmogus, pas kurį yra knygos, atsilieptų. Lietuva nėra didelė – galbūt pavyks nugirsti kokį pėdsaką, galbūt šis žmogus irgi domisi tolstoizmu, L. Tolstojumi. Jei jis tolstojiškos dvasios, galbūt taptume ir bendraminčiais“, – viliasi Č. Vaupšas.
Dvasinis kapitalas
Galbūt ateityje Č. Vaupšas parašys prisiminimus apie E. Levinską – turi ir medžiagos, ir noro, kad istorija išliktų.
Jo atmintyje E. Levinskas išliko aukštokas, ilga barzda, su akiniais. Daug nekalbantis, bet labai šilto, ramaus, malonaus balso. Panašų balsą turėjo ir kitas Č. Vaupšo dvasinis mokytojas – Tėvas Stanislovas, tik E. Levinsko balsas buvo kiek duslesnis. Kalbėjo negarsiai. Neskubantis, santūrus, gal savotiškai lėtokas, ramių judesių. Kad yra dvasingas, jautėsi iš karto.
„Jau pats tikėjimas, gyvenimo filosofija suformuoja žmogaus charakterį. Suformuoja dvasinį kapitalą, kuris, nori ar nenori, išeina iš žmogaus per bendravimą, judesį, akis, kalbą“, – sako Č. Vaupšas.
E. Levinskas yra paskelbtas Pasaulio tautų teisuoliu – 1944 metais šeima priglaudė Šakynos vaistininko žmoną Batya Trusfus ir jos anūkę Ruth Yoffe. Mergaitė netrukus buvo perduota Kalendrų šeimai, o Batya Trusfus Levinskų namuose slėpėsi 8 mėnesius.
1945 metais E. Levinskas su žmona ir sūnumi buvo ištremti į Tadžikiją. Į tremtį tolstojininkas pasiėmė didžiąją knygų dėžę.
„Daug vargo man buvo su jomis ir jas vežant, ir nusivežus (visą laiką teko gyventi labai mažame kambarėlyje), bet tas vargas labai apsimokėjo: tų knygų dėka turėjau apsčiai dvasinio peno, ypač, kad juo galėjau dalytis ir su kitais“, – rašė prisiminimuose.
Po 10 metų į Lietuvą grįžo tik E. Levinskas su sūnumi, žmona Teresė su seserimi liko palaidotos tremties vietoje.
Apmąstydamas patirtus išgyvenimus, E. Levinskas rašė, jog „tokiomis sunkiomis valandomis man visada padėdavo ir padeda mano religinė pasaulėžiūra ir iš jos einanti vienumos malda, nukreipta ne į kažkokį dievą-asmenį, sėdintį kažkur ten aukštai, bet į tą dvasinį gyvybės ir meilės Pradmenį, kuris yra ir beribėje visatoje ir viskame, kas gyva, tad ir kiekviename žmoguje, tad ir manyje, ir kuris reiškiasi žmoguje išmintimi ir meile“.
Dar tarpukariu E. Levinskas su bendraminčiais nesėkmingai bandė kurti bendruomenę pagal L. Tolstojaus mokymą – komuną. Panašią mintį prieš maždaug keturis dešimtmečius norėjo įgyvendinti Č. Vaupšas su savo bendraminčiu ir pasekėju. Svajojo apsigyventi vienkiemyje – dirbti fizinį darbą, nutolti nuo valdžios.
„Bet tarybiniais laikais niekas apie tokį dalyką nebūtų leidęsis į kalbas. Šiais laikais, jei būtų mano bičiulis Povilas dar gyvas, tikrai galų gale būtume įkūrę sodininkų komuną Lietuvoje. Bendraminčių reikia, o aš neturiu, gal tas žmogus iš Pakruojo yra mano bendramintis?“ – svarsto Č. Vaupšas. Ir nepraranda vilties, kad istorija turės tęsinį – E. Levinsko knygas turintis žmogus atsilieps.
