Naujausios
Žmogus be praeities – ne žmogus
Kai 2018 metų gegužę susitikome Joniškio žemės ūkio mokyklos Gruzdžių profesinio mokymo centre, L. Gulbinaitei ką tik buvo įteiktas Etninės kultūros globos tarybos apdovanojimas už Žemaitijos etninės kultūros puoselėjimą. Kraštotyrininkė dosniai vieną po kito rodė tvarkingai į albumus suklijuotas nuotraukas su trumpučiu aprašymu, fotografavimo metais. Kiekvienas albumas – su savo tema: mokytojams, direktoriams, mokiniams, sportui, kaimo gyventojams.
Ponia Lionė papasakojo, kad, tapusi Gruzdžių žemės ūkio mokyklos bibliotekininke, 1995 metais mokykloje įkūrė kraštotyros būrelį. Kartą, jai keliaujant po apylinkes, Šiupyliuose užkliuvo knygnešiui Augustinui Baranauskui šaulių būrio pastatytas paminklas. Apleistas. Nuo tada kiekvienais metais kraštotyrininkų būrelio nariai įsipareigojo tvarkyti tą kapavietę.
Vėliau surastas Gruzdžiuose apleistas knygnešio Pranciškaus Veličkos kapas. Dar knygnešio Jono Lideikio kapavietė. Jaunieji kraštotyrininkai kartu su vadove prižiūrėjo ir juos.
Pašnekovė tada prisiminė su Žemės ūkio mokyklos auklėtiniais, būsimaisiais veterinarijos felčeriais, namų ūkio ekonomėmis, zootechnikais, kalviais, siuvėjais ir kitų specialybių atstovais, važinėjusi po kraštą ir rinkusi istorijos liudijimus, literatūrą, dokumentus, raštus, žinutes senuose laikraščiuose, senovinius daiktus, įrankius – žinutę iš praeities apie apylinkes, kraštą, Lietuvą.
L. Gulbinaitės vadovaujamas būrelis Žemės ūkio mokyklos bibliotekoje surengė gausybę kraštotyros parodų. „Į praeitį atsižvelgus“ – lino kelias nuo sėklytės iki gražiausių audinių: rankšluosčių lovatiesių. Kita paroda „Knygų lobynas amžių sandūroje“: eksponuotos Smetonos laikų, tarybinių laikų ir šiuolaikinės knygos. Vyko paroda po parodos: eksponuoti ir buities senoviniai darbai, ir Lietuvos kariuomenės vadų stendas ir kt.
Paskui Žemės ūkio mokykloje įkūrė kraštotyros muziejų, kuriame būtų eksponuojama surinkta gausi „popierinė“ medžiaga.
„Turėjome medžiagos nuo pat 1920 metų, kai buvo išparceliuotas D. I. Naryškino dvaras, o 1923 metais dvare įsteigta Gruzdžių žemesnioji žemės ūkio mokykla“, – pasakojo muziejaus įkūrėja.
Kuklinosi, didelių mokslinių darbų nepadariusi, tik vieną kitą. Pavyzdžiui, sudarė Gruzdžių žemės ūkio mokykloje, gimnazijoje ir Socializacijos centre dirbusių ir Amžinybėn išėjusių mokytojų katalogą, kad kapus aplankyti norintiems buvusiems moksleiviams būtų lengviau juos rasti. Kataloge – mokytojo nuotrauka, jo biografija, šeimos fotografijos, paskui kapo, paminklo nuotraukos ir būtinai aprašymas, kurioje vietoje kapas yra: prieš aukurą, už aukuro, kairėje, dešinėje.
Analogišką katalogą sudarė ir Šiupylių kapinėse palaidotų pedagogų.
Tada, prieš septynerius metus, minėjo dar nebaigusi dviejų darbų: katalogų „Gruzdžių miestelio pardavėjos amžių sandūroje“ ir „Dėstytojai, dirbę Gruzdžių žemės ūkio mokykloje nuo 1923 metų iki mokyklos uždarymo“. Antrajam darbui medžiagą tada buvo surinkusi iki 1981 metų. Dar rinko „Gruzdžių dvaro sodybos istoriją“ – duomenis apie D. Zubovą ir D. I. Naryškiną. Aiškinosi, ar tikrai pastarajam D. Zubovas pralošė dvarą.
Tąsyk daug kalbėjomės, kuo svarbi žmogui kraštotyra. Anksčiau, tarybiniais metais, mes, teigė ji, neturėjome praeities, ji buvo uždrausta.
„O užsienyje tuo metu jau sklandė frazė, kad žmogus be praeities negali būti laikomas žmogumi, – sakė ponia Lionė. – Man atrodo, pareiga ir garbė yra kuo daugiau žinoti apie savo kraštą.“
Atsidavusi kraštotyrai
Kraštotyros muziejaus Gruzdžių profesinio mokymo centre, kuriame prieš septynerius metus bendravome su L. Gulbinaite, dabar jau nebėra. Gausybei eksponatų teko ieškoti „prieglaudos“, mat nešildomos patalpos kėlė grėsmę jų išlikimui.
„Iškraustant“ muziejų dalis eksponatų, daugiausia nuotraukų albumai, laikinai priglausti Gruzdžių Augustino Griciaus bibliotekoje, dalis – vietos gimnazijoje, kitur.
Praėjus mėnesiui po Lionės Gulbinaitės išėjimo, kalbamės su žmonėmis, buvusiais šalia ir vertinančiais šią iškilią asmenybę už nuveiktus darbus, surinktus krašto istorijos perlus.
Gruzdžių gimnazijos kraštotyros muziejaus puoselėtoja mokytoja Jekaterina Vrublevskaja šiltai prisimena L. Gulbinaitę. Juodvi, sako, pažįstamos nuo 1978-ųjų, kuomet tada keturmetės Jekaterinos tėvai atsikėlė gyventi į Gruzdžius ir įsidarbino vietos technikume. L. Gulbinaitė ten dirbo fizikos mokytoja.
Jekaterinai baigus mokyklą, L. Gulbinaitė jau dirbo technikumo bibliotekoje, o vėliau reformuotos Gruzdžių žemės ūkio mokykloje kraštotyros būrelio vadove – buvo atsidavusi kraštotyrai. Išėjusi į pensiją, L. Gulbinaitė tapo Gruzdžių gimnazijos mokytojos, kraštotyros puoselėtojos Adolfinos Dereškevičienės muziejaus darbuotoja.
„Bet labiausiai ją pažinojau kaip kaimynę – Jaunimo gatvėje mes gyvenome antrame aukšte, o ji trečiame“, – sako J. Vrublevskaja.
Prisimena kaimynę buvus ypač komunikabilią ne tik su suaugusiaisiais, bet ir su kiemo vaikais. Ypatingas ryšys buvo su giminaitėmis.
Vėliau pedagoginį išsilavinimą įgijusiai J. Vrublevskajai buvo pasiūlyta pakeisti L. Gulbinaitę gimnazijos muziejuje.
„Ji labai daug žinojo. Buvo vaikščiojanti enciklopedija. Kažkada su vaikais darėme darbą apie Marių Katiliškį. Lankiausi pas ją, padėjo, kuo galėdama. Buvo entuziastė, surinkusi labai daug vertingos kraštotyrinės informacijos. Dabar jau tampa sunku rasti žmonių, kurie atsimena praeitį, o ji ir pati buvo iš tų žmonių, kuriai teko pažinti kai kuriuos mūsų krašto šviesuolius, – mena ponia Jekaterina. – Namuose L. Gulbinaitė turėjo didelę biblioteką, ne kartą teko lankytis ieškant medžiagos, vaikai turi žinoti, iš kur mes atsiradome.“
Su daina
Prieš dvejus metus iškraustant L. Gulbinaitės įkurtą muziejų iš Gruzdžių profesinio mokymo centro, ieškota patalpų, kuriose būtų galima sudėti surinkta kraštotyrinę medžiagą. Gruzdžių Augustino Griciaus bibliotekoje vietos visiems eksponatams neužteko, todėl nuspręsta čia saugoti bent nuotraukas, senesnius dokumentus. Taip bibliotekoje atsidūrė surinkta medžiaga apie Žemės ūkio technikumą, apie jame dirbusius mokytojus, buvusius moksleivius, žymius miestelio žmones. Dalis kraštotyrinės medžiagos jau panaudota edukaciniais tikslais.
Vyresnioji bibliotekininkė Jurgita Jasiškytė deda ant stalo krūvą storų senų albumų. Sako, atnešusi gal tik trečdalį. Lapai nugludinti albumus varčiusių žmonių pirštų – kraštotyrininkės Lionės Gulbinaitės darbas nenuėjo perniek.
„Saugosime, kol Gruzdžiuose atsiras muziejus. Lionytė labai norėjo, kad kuo daugiau žmonių tai pamatytų. Džiaugdavosi, kad atvažiuoja buvę mokiniai, radę save nuotraukose dalijasi prisiminimais“, – sako vyresnioji bibliotekininkė Liongina Šufinskienė.
Pasak jos, išsipildė ir dar viena šviesuolės svajonė, susijusi su akyse griūvančiu Gruzdžių dvaru, dėl to L. Gulbinaitei labai skaudėjo širdį. Paskutiniais savo gyvenimo metais kraštotyrininkė sulaukė nuostabios žinios: šeima iš Šiaulių, įsigijusi du dvaro pastatus, juos ketina pritaikyti visuomenės reikmėms.
„Viename pastate bus muziejus. Tie pirkėjai lankėsi pas Lionytę, konsultavosi. Jinai jiems labai daug kuo padėjo, surado pašnekovus. Lionytei – tai kaip medus ant širdies, kad dvare bus kažkas puoselėjama“, – sako L. Šufinskienė.
Ponia Liongina L. Gulbinaitę pažinojo kelias dešimtis metų, nuo tada, kai šviesuolė įsidarbino Gruzdžių gimnazijos muziejuje. Moteris suartino bendri renginiai, užsiėmimai.
„Buvo be galo entuziastinga. Užtekdavo garsiai pamąstyti, kad reikėtų tą ar tą padaryti, žiūrėk, Lionytė jau pririnkusi, padariusi, suradusi. Likdavo tik organizuoti, daryti. Ji buvo labai geranoriška, stropi. Net jau gyvendama slaugos namuose, ji visada buvo atvira padėti patarimais. Jos skambučių su idėjomis, mintimis, patarimais sulaukdavau ir vėlų vakarą“, – pasakoja L. Šufinskienė.
O pati, sako, buvo tyli ir kukli kaip pelytė – krebždėdavo, rinkdavo informaciją po kruopelytę.
„Jai net nejauku buvo, kai 2015 metų pavasarį buvo suteiktas Šiaulių rajono Gruzdžių krašto šviesuolio vardas, o tų pačių metų rudenį – Šiaulių rajono kraštotyrininkės vardas. Ji sakė, kad labai negerai dėl to jaučiasi. Buvo be galo santūri. Apie ją kalbant ir galvojant, taip gera ir šviesu.“
O J. Jasiškytė prisimena vieną bibliotekų savaitės renginį-susitikimą su bibliotekininkais. Pasidalyti surinkta medžiaga pakviesta L. Gulbinaitė – ji pasakojo apie bibliotekininkus ir su kokiais sunkumais jie susiduria.
„Labai mylėjo savo kraštą. Mėgo keliauti, skaityti. Ir Lionės tėveliai, reikia suprasti, buvo šviesūs, sąžiningi žmonės. Man yra minėjusi savo mamos žodžius, kuri vaikus mokino visada baigti, ką pradėjus ir niekada nesigirti darbu. Manau, kad tai, kaip ji gyveno, atėjo iš šeimos auklėjimo“, – pasakoja L. Šufinskienė.
Bibliotekininkė prisiminė 80-ąjį L. Gulbinaitės jubiliejų, į kurio paminėjimą Mokymo centre buvo nuspręsta sukviesti visus žmones, mylėjusius solenizantę ir gerbusius už jos darbus. Prisimena, nuvyko Lionytės atsivežti iš namų, o ji labai blogai jautėsi, buvo išgėrusi vaistų. Pabandžius aprengti, pasakė, dėl savijautos nevažiuosianti. Bet netrukus netikėtai uždainavo! Paskui pasakė: vis dėlto važiuosiu. Paskui išsitarė, kad šventėje jautėsi lyg karalienė.
Ji mėgo dainuoti.
L. Šufinskienei žinoma, kad, vežama iš slaugos namų į ligoninę Šiauliuose, kur ir baigė savo gyvenimo kelionę, šviesuolė taip pat uždainavo...
Apie Lionę Gulbinaitę
„Mūsų krašto istorijos puoselėtoja. Grynuolis. Būtina viską išsaugoti! Kažkas kažką papasakoja, tuo laiku nerūpi, o vėliau nebelieka, kas papasakotų. Ir, kai reikia vaikams kažką papasakoti, galvoje tuščia, o ir ant nuotraukos nieko neužrašyta. O reikėjo užrašyti, kas čia, kokiais metais... Lionytei buvo labai gaila, kad dabar nuotraukos telefonuose, ne popierinės, ne visos išlieka...“ – sako bibliotekos darbuotojos.
L. Šufinskienė prieš kelerius metus ryžosi atlikti kraštotyrinį darbą apie L. Gulbinaitę. Visą surinktą medžiagą susegusi į storą segtuvą, padovanojo kraštotyrininkei jos 81-ojo gimtadienio proga.
„Pagalvojau, kodėl mes apie žmones gražiai kalbame ir paminklus statome, kai jie jau būna išėję, ir kodėl jiems nepasidžiaugti, kol yra gyvi. Galvoju, padarysiu jai siurprizą. Lionytė ir telefonu labai daug pasakojo apie šeimą, apie gimines. Iš čia ir pajutau, kad viskas, ką ji turi, atėję iš šeimos – ir galvoti, ir kalbėti gražiai, ir linkėti nuoširdžiai. Rašiau jos atsiminimus. Jos dukterėčia daug padėjo. Ir laikraščiuose apie ją radome, ir padėkas, apdovanojimus surinkome. Džiaugiuosi, kad spėjau jai darbą parodyti“, – pasakoja L. Šufinskienė.
Jai žinoma, kad tuo segtuvu ji labai didžiavosi, slaugos namuose visiems rodė.
L. Gulbinaitė palaidota Šiaulių rajono Šiupylių kaimo kapinėse.
Gruzdžių seniūnijos seniūnė Dovilė Degutienė paminėjo esanti įkvėpta idėjos surengti garbiosios kraštotyrininkės Lionės Gulbinaitės atminimo vakarą arba kitaip pagerbti jos atmintį už krašto istorijos puoselėjimą.
