
Naujausios
Karališka šventė su diadema
"Mūsų gyvenimas – ir sunkus, ir įdomus, ir niekuo neypatingas. Žiūrint iš kurios pusės ir kokiomis akimis į jį žiūrėsi. Bet jis yra mūsų", – praūžus deimantinių vestuvių šventei, į kurią sugužėjo šešios dešimtys svečių, sveikino rajono valdžia, kalba Barbora ir Jonas Vitkauskai.
Ponios Barboros veide tebespinduliuoja "deimantinės" šventės atgarsiai. Moteris negali nepasidžiaugti savo šventine apranga – atneša parodyti suknelę, kurią nusipirko specialiai šventei, ant sofos pažeria dukros tai progai dovanotus papuošalus, tarp kurių – ir diadema, kuria pasipuošė per šventę.
"Mūsų karalienė – taip mane visi vadino. O jau prisišokom visi – kitą rytą visus kaulus skaudėjo", – šypsosi.
Ponas Jonas santūresnis: "Užtenka tų nuotraukų. Krūvą prifilmavo ir prifotografavo", – kuklinasi, kai paprašau parodyti šventės ir šeimos fotografijų.
Ir taip kone viso pokalbio metu: žmona guvesnė, norinti pasidalinti džiugiomis akimirkomis, o vyras kartas nuo karto ją vyriškai pristabdantis.
B. Vitkauskienė pripažįsta ir šeimyniniame gyvenime šeimos vairą dažniausiai laikiusi savo rankose.
"Jis man algą parnešdavo ir viską sulig kapeika atiduodavo, o aš jau žiūrėdavau, ką pirkti, kiek pataupyti. Bet pinigų užrakinusi nelaikiau: reikia Jonui – jis pasiima.
Stengėmės gyventi taupiai nuo pat bendro gyvenimo pradžios, nes neturėjom, kas mums padėtų, viską užgyvenom patys. Ir vestuves sau išsikėlėm patys, ir vaikams iškėlėm", – pasakoja šeimininkė.
Gyvenimas nelepino
Žemaitijoje, aštuonių vaikų šeimoje, gyvenusi B. Vitkauskienė sunkų gyvenimą mena nuo pat vaikystės. Dar visai jauna pas giminaičius pradėjusi dirbti aukle, o vėliau – įsidarbinusi parduotuvėje, padėdavo ir vargingai gyvenusiai mamai.
J. Vitkausko penkių vaikų šeima irgi nebuvo aptekusi turtais.
"Susipažinome šokiuose, kur abu mėgome ateiti pasilinksminti po darbo savaitės. Šokiai, dar futbolo varžybos buvo vienintelės mūsų pramogos", – jaunas dienas mena J. Vitkauskas.
Ponia Barbora iki šiol negali pamiršti savo nuolatinio skubėjimo tarp darbo ir šeimos.
"Ateini į darbą prieš aštuonias, o ten jau laukia pirkėjai. Populiariausia prekė Linkuvoje buvo iš Latvijos atvežtos žuvelės. Per dvi dienas po penkias tonas parduodavom. Ir viską pačioms sutampyti, susverti reikėjo. Pirkėjų eilės išsirikiuodavo", – prisiminusi šypsosi moteris.
Pasak jos, per pietų pertrauką ji paknopstom lėkdavo namo, nes reikėjo vaikus pamaitinti, kiaules, kurių laikydavo po šešias-septynias, pašerti. Prabėgus valandai – vėl atgal.
47-erius metus elektros tinklų darbuotoju pradirbęs J. Vitkauskas pietų namo negrįždavo – rytą išėjęs, pareidavo tik vakare.
"Gal ir dėl to pyktis laiko neturėjom – kasdien darbas, šeima, ūkis. Bet jei ir susikivirčydavom dėl ko nors, ilgai nesipykdavom. Išeini į lauką ar į kitą kambarį ir išgaruoja visi pykčiai. Svarbiausia vienas kitą gerbti ir palaikyti", – bendro gyvenimo tiesomis dalijasi B. Vitkauskienė.
Pasak jos, vyras netrykšdavo džiaugsmu jai per atostogas važiuojant į sanatoriją, tačiau visada, jai išvykus, puikiausiai susitvarkydavo namuose, o grįžus, jau visa šeima vykdavo pailsėti kur nors prie jūros.
Artimųjų ir tikėjimo apsupti
Užauginę tris vaikus, sulaukę septynių anūkų ir dviejų proanūkių (dar vienas proanūkis – pakely), Vitkauskai šiandien džiaugiasi bendravimu su jais.
"Dukra iš Vokietijos paskambina beveik kiekvieną dieną. Mes irgi ten buvom tris kartus – vienąkart abu, kitus kartus – vyras. Sūnūs irgi dažnai paskambina, tik atvažiuoti dabar jau rečiau atvažiuoja – daug dirba. Nors anksčiau čia būdavo jų kelio galas. Bet mes gyventi nė pas vieną, kol dar krutam, nenorėtume", – atvirauja B. Vitkauskienė ir parodo ant sienos kabančią fotokompoziciją, kurioje jiedu su Jonu, jaunavedžiai, ir visų trijų vaikų vestuvinės nuotraukos.
Ponia Barbora norėjo prieš akis matyti būtent tokias nuotraukas, kuriose jiedu – jauni, mylintys ir gražūs ir tokie pat jų vaikai, savo vestuvių dieną.
Moteris prisipažįsta esanti labai religinga ir daug savo laiko skirianti tikėjimo tiesoms – kasdien nueinanti pasimelsti į bažnyčią. Ir santuokos įžadus jiedu su vyru atnaujino bažnyčioje.
"Tikėjimas nieko blogo nemoko. Atvirkščiai, moko gerbti ir mylėti savo artimą, jam padėti. To mokėme ir savo vaikus.
Esam paprasti kaimo žmonės, gyvenam savo gyvenimą ir džiaugiamės, kad dar pakrutam, patys apsitvarkom. Kol esam kartu, ir gyventi lengviau", – jau išlydėdama pro duris tarsteli linkuviškė ir įsikimba vyrui į parankę. Taip jai eiti per gyvenimą kur kas tvirčiau.