Naujausios
Sūris su meirūnais — iš avių pieno
Kristina ir Jūris Milišiūnai, vienintelio pieninių avių ūkio Lietuvoje savininkai, įsitikinę: „Avis gali auginti tas, kuriam avis yra gražu“.
Milišiūnai iš pieninių avelių kasdien primelžia iki 30 litrų pieno, o rūsyje įrengtoje sūrinėje senoviniais slastais spaudžia sūrius.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
„Bures...“
Dvargalių kaime Biržų rajone, Latvijos pasienyje, ganosi trys avių bandos: Lietuvos juodgalvės, mėsiniai tekseliai ir pieno krypties ostfryzai. Melžiamos avys įkurdintos netoli namų, mat jos ramesnės, meilesnės, nebėga nuo žmonių, leidžiasi glostomos, nesiveržia pro aptvarus.
„Bures, bures....“, — pašnekina avis Jūris, o šios sužiūra į šeimininką ir bliauna, saviškai kalbasi. Jei reikia avis pervesti į kitą aptvarą, šeimininkas eina priekyje, o avys romiai takeliu vorele klusniai tipena iš paskos. Avys tokie padarai, kad eina takeliais, ir tik aplink takus nuėda žolę, kol persikelia į kitą teritoriją. “Na, turi jos to specifinio aviško kvailumo“, — juokiasi Jūris.
Kristina antrina, kad avys, matyt, dėl savo romumo nuo seno pasirinktos ir aukojamo gyvulio vaidmeniui. Mat skerdžiamos tik žiūri gerom akim, neturi mirties baimės. Aviena yra vertinama dar ir dėl to, kad skerdžiamas gyvulys nepatiria streso ir į mėsą neišleidžiama nuodinga medžiaga. Tačiau šįkart su avių ūkio savininkais kalbamės ne apie mėsines, o apie pienines, melžiamas avis.
Panašiausias į motinos pieną
Avis Kristina melžia du kartus per dieną, apie aštuntą valandą ryte ir vakare. Pusiaudienį, kai lankėmės avių fermoje, avių tešmenys jau buvo vėl padidėję.
Apie 1-1,5 litro pieno per dieną iš jaunos avelės, iki 2 litrų — iš vyresnių. Tiek pieno duoda ostfryzų avys. Dabar bandoje apie 70 avių — iš jų 20 melžiamų ir dešimt avių su mažais ėriukais. Per dieną avys duoda iki 30 litrų pieno, rudeniop Kristina planuoja primelžti apie 40 litrų.
Ūkininkai vaišina avies pienu ir sūriu. Avies pienas yra baltesnis už karvės, riebus, neturintis jokio specifinio kvapo. Bet jo daug neišgersi, nes jis dvigubai riebesnis už karvės ar ožkos pieną (tačiau avių pieno riebalus žmogaus organizmas lengvai įsisavina) ir turi dvigubai daugiau baltymų, kalcio, kitų medžiagų.
Avių pienas, pasakoja Kristina, savo sudėtimi yra artimiausias motinos pienui, todėl tinka kūdikiams, pagyvenusiems, alergiškiems žmonėms. Rašoma, jog avių pienas, turįs daug oroto rūgšties, padeda stabdyti vėžio ląstelių dauginimąsi.
Kristina pasakoja, kad, pradėjus šeimoje naudoti avių pieno produktų, jos vaikams dingo alergijos požymiai. O sesers mėnesio kūdikį, kai jo mama buvo paguldyta į ligoninę, Kristina ėmė iš karto maitinti neskiestu avies pienu — jokių problemų su virškinimu nebuvę. Jaunos mamytės, davusios avies pieno kūdikiams, iš karto pastebi, kad vaikas pieno suvalgo mažiau, mat šis yra labai sotus.
Avies sūris su mairūnais
Šviežias avies sūris su mairūnais — tikras delikatesas. Jį Kristina spaudžia čia pat rūsyje įrengtoje sūrinėje senoviniais slastais, pagamintais pagal autentišką Kristinos senelio modelį. Ir knygose rašoma, kad avies pienas idealiai tinka sūriams slėgti.
Kilogramą varškės ar sūrio galima suslėgti vos iš 4 litrų avies pieno (palyginti, karvės pieno prireiktų dešimties litrų).
Kristina gamina saldų avies sūrį ir su mairūnais. Patys ir receptą atrado: džiovintus mairūnus (juos Jūris perka kilogramais) sumaišo su druska ir česnakais, šia mase aptepa sūrį. Gali liežuvį praryti.
Be rėmimo neišsilaikytų
„Be rėmimo avininkystė neišsilaikytų, nes yra labai specifinė ūkio šaka“, — teigia Kristina. Lietuvoje visų veislių avims yra mokamos tiesioginės išmokos — po 48 litus už suaugusią ėriavedę. Mokamos ir specifinės išmokos, tarkim, už retas veisles (Lietuvos juodgalves ir vietines šiurkščiavilnes), už veislinės bandos avis — dar po 97,8 lito.
Iki šiol Milišiūnai buvo veislinę bandą įregistravę, tačiau nuo šių metų įsigalioja nauja tvarka — veisline banda bus laikoma tokia, kurioje bus ne mažiau 50 ėriavedžių.
Ūkininkai neslepia — kol kas Lietuvoje sunku parduoti ir avieną, ir vilną. Didieji prekybos centrai už avieną siūlo juokingą kainą, o užsieniečiai perka tik didelėmis partijomis, tad būtina avių augintojų kooperacija. Milišiūnai pavydi užsienio kolegoms ir jaučiasi diskriminuojami.
„Kas leidžiama jiems, mums nė vienos dešimtosios tiek neleidžiama“,–sako Kristina ir Jūris, lankęsi ne viename užsienio avininkystės ūkyje.
„Fermoje laikomos avys, ten pat — skerdykla (Lietuvoje skersti avis galima tik specialiose skerdyklose), gretimame miestelyje gali prekiauti ir mėsa, ir pienu, ir kitokiais produktais, o pas mus nieko to neleidžiama“, — pasakoja Kristina.
Valgytojai — sostinėse
Leidimą prekiauti pieno produktais bei įkurti maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimus atitinkančią sūrinę, pasakoja Milišiūnai, privertė pernai metais sulauktas kvietimas savo produkciją pristatyti Lietuvos konsulų suvažiavime Vilniuje. Vienintelis sūrio ragautojų klausimas, pasak Kristinos, buvęs: „O kur tokį nusipirkti Vilniuje?“
Ūkininkai teigia, kad pagrindiniai avienos valgytojai ir retesnio sūrio mėgėjai sukasi apie Vilnių, ten realizuoti produkciją esą problemų nebūtų, tačiau Milišiūnams labiau apsimokėtų vežti į Latviją — ir arčiau, ir kaina aukštesnė negu Lietuvoje.
„Anksčiau sienos stabdė, o dabar reikia tik patiems pirmus žingsnius žengti“, — drąsinasi ūkininkai, įsikūrę už 300 metrų nuo Latvijos miškų.
O kol kas savo produkciją parduoda klientams, kurie vieni iš kitų apie ypatingus avies sūrius sužino ir patys atvažiuoja pasiimti iš namų.
„Mums patiko tos avys...“
Kristina ir Jūris prisimena apie vienu metu Lietuvoje kilusią stručių, o netrukus — ir avių auginimo madą. Tačiau po kurio laiko daug entuziastų išpardavė ir stručius, ir avis, nes norimos naudos nesulaukė.
„Kam avys reiškė daugiau — tas ir dabar jas augina, ir neverkia. Mums patiko tos avys, nebuvo naudos — auginom, dabar neša naudą — auginam. Seniau jos buvo hobis, dabar jau verslas“, — pasakoja Milišiūnai.
Anot Jūrio, avis auginti gali tik tas, kam avys yra gražu, kas myli gyvulius, ir būtent avis: „Tas visai kitaip į gyvulį žiūri, o ne tik kaip pinigus gauti“.
Žinoma, sutinka abu, norint auginti avis, reikia turėti pradinių žinių, tačiau jos įgyjamos.
„Būna, kad žmogus domisi, skambina, važinėja, o po metų pasako: “Va, dabar aš jau noriu tų avių“. Tokiam viskas išeis. O kuris užsigeidžia pirmojo impulso pagautas, paprastai ilgai neaugina“, — sako Kristina.
Avys — gyvenimo būdas
Kristinos žodžiais, avys veikia kaip geriausias psichologas, nueini pas avis, gali išsilieti, jos romios. „Tik pašnekini, ir ta visa banda sužiūra į tave savo akutėmis“, — antrina Jūris.
Milišiūnų namuose nerasi lėkštelės, puodelio ar stiklinės be avies atvaizdo. Iš tokių neįdomu jiems valgyti. Kukliame ūkininkų būste ant spintelės, stalų ir žemės stovi ir sėdi žaislinės, suvenyrinės avys ir avinukai. Net Kristinos marškinėliai, atkreipėme dėmesį — su avimis.
Kristina ir Jūris augina tris dukras: šešiolikmetę Miglę, keturiolikos Aušrę ir dešimties Rytę. Visos muzikuoja, piešia, tačiau pamelžti avis, perkelti jas padeda. Ar kuri nors iš dukterų norės perimti avių ūkį, Kristina ir Jūris nė negalvoja. Abu sutaria dėl vieno: avys — ne verslas, o gyvenimo būdas.
Išnaša: „Kam avys reiškė daugiau — tas ir dabar jas augina, ir neverkia. Mums patiko tos avys, nebuvo naudos — auginom, dabar neša naudą — auginam.
BŪDAS: Kristina ir Jūris Milišiūnais sutaria dėl vieno: „Avys — ne verslas, o gyvenimo būdas“.
SLASTAI: Kristina sūrius spaudžia mediniais senoviniais slastais, kuriuos vyrai pagamino pagal jos senelio slastų pavyzdį.
PROBLEMA: Jūris pasakoja, kad nemažai kaimo turizmo savininkų susidomi pieninėmis avimis. Tačiau tiems, kas laiko kelias avis, iškyla problema su veisliniais avinais. Jų tenka ieškoti net užsienyje.
AVYS: Prieš gerą dešimtmetį parodoje pamatę pienines avis, Jūris ir Kristina labai panoro jas auginti, juolab kad šeima jau galvojo, kuo pakeisti karvę. Vaikams nelabai tiko karvės pienas, ožkos pieno dėl specifinio kvapo jie irgi negėrė.
PIENAS: Avis per dieną duoda iki 2 litrų pieno. Iš tokio kiekio galima suslėgti pusę kilogramo sūrio.
TAKELIS: Ganykloje aiškiai išmindžioti avių takeliai. Mat avys turi savotiško kvailumo ar tvarkos vaikščioti tik takeliais ir tik apie juos nurupšnoti žolę, kol persikelia į kitą vietą.
RYTĖ: Dešimtmetė Rytė ne tik myli aveles, bet ir mugėse puikiai pristato ir parduoda avies sūrį.
VILNA: Nekirpta pieninė avis ant savęs nešiojasi dar ir apie penkis kilogramus vilnos.
SŪRIS: Avies sūris su mairūnais — tikras delikatesas.
Jono TAMULIO nuotr.