
Naujausios
Gyvenimas meilės vardan
Trisdešimt metų tėvų atstumtus vaikus globojusių, tris kartas jų išauginusių užventiškių (Kelmės r.) Reginos ir Jurgio Ratnikų namai šiokiadieniais dabar tuštesni. Jau beveik metai, kai tėvais dirbusi šeima išėjo užtarnauto poilsio.
Tačiau prie Kūčių stalo sėdo 25 žmonės. Regina Ratnikienė sako, jog tai, kad vaikai sugrįžta, namus, kuriuose augo, pripažįsta savais, ir yra jų gyvenimo prasmė: jautiesi mylimas ir reikalingas.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Daugiau davė, negu atėmė
Šiandien daugelio kelmiškių akyse dar išlikęs vaizdas, kaip šeimynos tėvais pasiryžę tapti Ratnikai ant rankų nešioja po ligoninę sergančius, tėvų apleistus vaikus. Beveik visi jie buvo ligoti, kai kurie – neįgalūs. Ne vienam neužteko Kelmės ligoninės. Teko vežioti į Šiaulius ar Rygą. Vaikus gelbėti padėjo kelmiškė gydytoja Marijona Šedienė ir šiaulietė docentė J. Daulenskienė.
Ratnikų misiją suprantantys kelmiškiai stebėjosi jų ryžtu, gailėjo, kad jauna, dvi šaunias, gabias savo dukras auginanti šeima save pasmerkė tokiam atsakingam ir varginančiam darbui. Abejojo, ar atlaikys jų pačių sveikata.
Tačiau šiandien, apmąstydama tris svetimiems vaikams paaukotus savo gyvenimo dešimtmečius, Regina Ratnikienė tvirtina, jog vaikai jai daugiau davė, negu pareikalavo. „Iš vaikų mokiausi. Jie suteikė gerų emocijų. Iki šiol jaučiamės mylimi ir reikalingi“, – netuščiažodžiauja 30 apleistų vaikų į gyvenimą išleidusi mama.
Šeimyna panaikinta. Ryšiai nenutrūko
Šeimynos jau nebėra. Išauginę trečiąją kartą vaikų, Ratnikai nusprendė išeiti užtarnauto poilsio. Tiesa, ketino dar pasilikti jauniausiąjį septyniolikmetį Modestą, tačiau vieno vaiko globoti neleido, nes šeimynos mama, pasirodo, turėjo baigti specialius kursus.
Ratnikai Modesto nepaliko Dievo valiai. Globėjos statusą turi jų dukra Inesė, ji ir baigs tėvų pradėtą misiją. Per atostogas ir šventes vaikinukas grįžta į Užventį. Pas šeimynos tėvus grįžta ir dar studijuojanti Rūta, jau pilnametė, bet dar nesukūrusi savo šeimos. Šiuos vaikus dar tenka paremti finansiškai.
Ratnikų namai atviri visiems globotiniams. Jie patys lanko ir dažnai į namus parsiveža dėl neįgalumo „Ventos“ globos namuose gyvenantį buvusį globotinį.
Jų kaip tikrųjų tėvų šaukiasi ir patys globotiniai. Nors gyvena savarankiškai, jau sukūrę savo šeimas. Šeimynos tėvai skuba pas juos, kai šeimose atsiranda nauja gyvybė. Veža nupirkę kraitelį, drąsina prieš gimdymus.
Vyriausia jų globotinė Rasa, vos ištekėjusi ir pagimdžiusi du vaikus, susirgo vėžiu. Ne vieną valandą šeimynos tėvai išsėdėjo prie sergančios globotinės lovos. Po jos mirties savo namuose priimdavo našlaičius, kuriuos laikė savo anūkais.
Penketas Ratnikų globotinių gyvena užsienyje, bet su tėvais bendrauja internetu, o sugrįžę į Lietuvą būtinai užsuka ir į Užventį. Nors aukštųjų mokslų nebaigė, bet įgijo profesijas, turi darbą. Italijoje ištekėjusi globotinė vadovauja viešbučiui.
Viena globotinė, padirbėjusi užsienyje, grįžo. Kuriasi Tauragėje. Nusipirko namus. Pavasariop Ratnikai važiuos jų aplankyti.
Nors dvi savos dukros ir trisdešimt globotinių, šeimynos tėvai viską žino apie kiekvieną savo vaiką.
„Beveik visi trisdešimt mūsų išaugintų globotinių pajėgė ištrūkti iš to užburto rato, kuriame buvo įkliuvusi biologinė jų šeima. Jie sukūrė šeimas. Turi kitokį negu jų tėvų gyvenimą. Sąžiningai dirba. Daugelis jau turi ir savus namus. Labai už juos džiaugiuosi. Smagu, kai į Užventį atvažiuoja su savo vaikais“, – pasakoja R. Ratnikienė.
Porai globotinių nelabai gerai tesusiklostė gyvenimas. Mėgsta išgerti. Kartais yra agresyvūs. Tačiau ir jų Ratnikai neatstumia, priima savo namuose. Tik prašo, kad atvyktų tinkamos būsenos.
Patirtys vertos knygos
Kai permąsto viską, ką patyrė globodama svetimus vaikus, ponia Regina sako, jog patirtys vertos knygos. Buvo labai daug sunkių akimirkų. Paaugusius globotinius labai veikdavo aplinka. Kartais bendraamžiai ar jų tėvai nuteikdavo priešiškai prieš globėjus, sakydavo: „Kam su jais skaitytis, jie tau ne tėvai“. Buvo tokių, kurie paauglystėje paliko šeimynos namus. Gėdydavosi, kad gyvena šeimynoje. Paskui gailėdavosi, grįždavo.
Dažniausia globotinių nuomonė pasikeičia, kai jie patys sukuria šeimą ir susilaukia vaikų. Tuomet supranta, ką reiškia vaiką auginti ir auklėti.
Vasario 16-ąją sukako 30 metų, kai Ratnikai atvyko gyventi ir globoti vaikų į Užventį.
Pedagogės specialybę įgijusi Regina dirbo vaikų darželyje Aukštaitijoje. Tačiau visuomet svajojo apie privatų darželį. Svajonėmis pasidalindavo su vyru Jurgiu ir dukromis Vilma bei Inese. Vieną vakarą iš darbo grįžtančią mamą vyras ir dukros sutiko keistai šypsodamiesi. Paskui parodė skelbimą, jog Užventyje kuriami šeimynos namai. Reikalingi tėvai. Sakė: „Juk tai beveik tas pats, kas privatus darželis.“
Konkurse tapti šeimynos tėvais dalyvavo 14 šeimų. Tačiau Ratnikai laimėjo. Nebeliko nieko kito kaip keltis į Žemaitiją.
Atsikrausčius į Užventį, namą, kurį nupirko „Naujo kelio“ kolūkis, reikėjo suremontuoti. Lėšomis padėjo šviesaus atminimo jo pirmininkas Zenonas Adomaitis. Dirbo ir kolūkio statybininkai. Tačiau remontu rūpintis reikėjo patiems Ratnikams, nes jie bus to namo šeimininkai.
„Dienomis važiuodavome į vaikų namus rinktis vaikų, o naktimis rūpinomės remontu, – sunkią pradžią prisimena R. Ratnikienė. – Kelias į Užventį tuomet buvo neasfaltuotas. Laikas – niūrus. Purvynai. Vaikus surinkti irgi nebuvo paprasta. Gavome vaikų namų, kuriuose gyvena vaikai iš Kelmės rajono, sąrašą. Tačiau kai kurie vaikų namai mūsų iš viso neįsileisdavo. Kiti siūlė vaikus, su kuriais susišnekėti neįmanoma.“
Vaikas turi prie ko nors prisirišti
Pavasarį, kai įvyko oficialus šeimynos namų atidarymas, Ratnikai jau turėjo penkis vaikus. Jau turėjo ir patirties. Suprato, jog šeimynos namai – tikrai ne tas pats, kas privatus darželis. Vaikų namai šeimynai atidavė ligotus, psichologinių problemų turinčius vaikus. Šeimynos tėvai jų negalėdavo vežtis autobusais. Elgėsi kaip žvėriukai.
Tačiau pedagoge dirbusi Regina suvokė, kodėl jie taip elgiasi. Tarybiniuose vaikų namuose, vaikai buvo nuasmeninti. Niekas jų nemylėjo. Noras prisiglausti ten buvo laikomas silpnumu. O iš tikrųjų vaikams reikėjo meilės. Be meilės ir artimųjų šilumos vaikas negali vystytis.
Nors dabar decentralizuojami vaikų namai, globotiniams perkami butai, kad gyventų mažesnis skaičius vaikų, R. Ratnikienė sako, jog pertvarka neišspręs visos problemos: „Vis tiek tuose nameliuose nėra tėvo ir motinos. Yra tik socialinės darbuotojos, kurios keičiasi. Viena vaikams geresnė, kita – blogesnė. Vaikai neturi prie ko prisirišti, ką mylėti“.
Ratnikų dukra Vilma pati augina penkis vaikus ir yra laikinoji globėja. Neseniai pasiėmė globoti naujagimę, kurią ketina įsivaikinti. Žurnalistės profesiją įgijusi moteris kurį laiką dirbo rajono laikraščio redaktore, bet vieną dieną metė darbą ir įkūrė Vaikų dienos centrą.
Šiaulių vyskupijos kurijoje dirbanti Ratnikų dukra Inesė dar dirba ir budinčia mama. Globoja Modestą, kurio nespėjo iki pilnametystės išauginti jos tėvai, ir priima laikinai globai iš tėvų paimtus vaikus.
R. Ratnikienė sako įspėjusi dukras, kad eiti jos keliu bus labai sunku. O jos atsakė klausimu: „Ir į ką mes čia atsigimėm?“
„Matyt, tokia Aukščiausiojo valia“, – atsidūsta savo misiją jau įvykdžiusi šeimynos Motina.
Autorės nuotr.
Regina ir Jurgis Ratnikai 30 metų globojo našlaičius ir tėvų atstumtus vaikus.
Vos atvykusi į Užventį Regina Ratnikienė buvo pilna ryžto padėti vaikams.
Pirmoji Ratnikų priglaustų vaikų karta jau užaugo ir sukūrė kitokį gyvenimą negu jų biologiniai tėvai.
Asmeninės nuotr.
Regina ir Jurgis Ratnikai sąžiningai atliko savo gyvenimo misiją. Nuo nemeilės išgelbėjo 30 vaikų.