Dan­tų še­pe­tė­lis – be­dan­čiui, li­mu­zi­nas – visuo­me­nės tar­nui

KO­MEN­TA­RAS

Dan­tų še­pe­tė­lis – be­dan­čiui, li­mu­zi­nas – visuo­me­nės tar­nui

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ar­tė­jant Ka­lė­doms var­guo­liams pra­dė­ti da­ly­ti mais­to pa­ke­tai. Pas­ku­ti­nie­ji šiais me­tais.

Žmo­nės džiau­gia­si. Pa­ke­tai – sun­kes­ni, sve­ria net de­vy­nis ki­log­ra­mus. Ir įvai­res­ni. Įdė­ta ir hi­gie­nos pre­kių. Net dan­tų še­pe­tė­lis!

Tik kai ku­rie be­da­liai ne­tu­ri ko tais še­pe­tė­liais va­ly­ti. Li­ko be dan­tų. Nes pri­va­čių odon­to­lo­gų pa­slau­gos jiems neį­kan­da­mos. O pas po­lik­li­ni­kų gy­dy­to­jus neį­ma­no­ma pa­tek­ti.

Bet neuž­mu­ša­ma liau­dis dėl to ne­nu­si­me­na – nau­ju­tė­lai­tį še­pe­tė­lį pa­do­va­nos dan­tis dar iš­sau­go­ju­siam kai­my­nui.

Tai­gi, skir­tin­gi lie­tu­viai tu­ri ir skir­tin­gus dan­tis. Kas sa­vus, stip­rius, kad net ak­me­nis ga­lė­tų kram­ty­ti.

Nuo dan­tų būk­lės kar­tais pa­rei­na ir žmo­gaus ape­ti­tas bei ki­ti po­rei­kiai.

An­tai Kel­mės sa­vi­val­dy­bės va­do­vai, gau­nan­tys di­de­les al­gas, sa­vo ka­den­ci­jos pra­džio­je nu­spren­dė, jog jiems rei­kia nau­jų au­to­mo­bi­lių. Ne ­bet ko­kių! Su me­die­nos ap­dai­la ir ki­tais pa­to­gu­mais. Ka­dan­gi biu­dže­te ne­bu­vo pi­ni­gų to­kiems bran­giems au­to­mo­bi­liams pirk­ti, nu­spren­dė juos nuo­mo­tis.

Kas mė­ne­sį už me­ro juo­dą ir Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rės vyš­ni­nį „Volks­wa­ge­ną“ su­plo­da­vo dau­giau kaip po tūks­tan­tį eu­rų mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gų. Kai bai­gė­si nuo­mos lai­kas, nu­spren­dė tuos pa­čius au­to­mo­bi­lius nu­pirk­ti. Už juos dar pri­mo­kė­jo apie 25 tūks­tan­čius, nors nuo­mai jau bu­vo iš­lei­dę be­veik 47 tūks­tan­čius eu­rų. Iš vi­so gra­žios ma­ši­nė­lės at­siė­jo dau­giau kaip 72 tūks­tan­čius.

Ta­čiau kai Kel­mės kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rius sa­vo ir Ma­žo­jo teat­ro dar­buo­to­jams už 31 tūks­tan­tį nu­pir­ko dar­bo įran­kį – kom­piu­te­rius, o mi­nis­te­ri­ja ne­su­ti­ko už juos su­mo­kė­ti, ki­lo skan­da­las. Di­rek­to­rius „eg­za­mi­nuo­tas“ Ta­ry­bos po­sė­dy­je. Ko­dėl pirk­ti ir sta­cio­na­rūs, ir ne­šio­ja­mieji? Kam rei­kė­jo to­kių bran­gių? Me­ras pa­gar­si­no, jog spręs klau­si­mą dėl di­rek­to­riaus tin­ka­mu­mo eiti pa­rei­gas. Ga­liau­siai nu­spręs­ta ne­mo­kė­ti už kom­piu­te­rius, nors grą­žin­ti jų jau ir­gi neį­ma­no­ma.

Išei­tų, jog kul­tū­ros dar­buo­to­jams nie­ko ne­rei­kia. Nei du ar tris tūks­tan­čius eu­rų sie­kian­čių al­gų, nei kom­piu­te­rių. Te­gu vai­di­na ir dai­nuo­ja, ra­šo šlo­vi­nan­čius sce­na­ri­jus ir bū­na lai­min­gi.

O jei no­ri kom­piu­te­rių, te­gu nu­si­per­ka pa­tys už var­ga­nas ke­lių šim­tų eu­rų al­ge­les. Juk už tą 31 tūks­tan­tį išei­tų dar vie­nas pra­ban­gus au­to­mo­bi­lis Sa­vi­val­dy­bės po­nams!

Dis­ku­si­jų, tik kiek švel­nes­nių, Ta­ry­bos po­sė­dy­je ki­lo ir tuo­met, kai ra­jo­no Prieš­gais­ri­nės sau­gos tar­ny­bos va­do­vas pa­pra­šė lei­di­mo sto­ti į Lie­tu­vos prieš­gais­ri­nės sau­gos aso­cia­ci­ją. Ne tik lei­di­mo – ir po­ros šim­tų eu­rų su­si­mo­kė­ti na­rio mo­kes­tį. Klaus­ta, kam to rei­kia, ką duos da­ly­va­vi­mas aso­cia­ci­jo­je.

Tik su­ži­no­ję, jog prieš po­rą me­tų no­rė­ta nai­kin­ti kai ku­rias ra­jo­no ko­man­das ir ma­žin­ti ug­nia­ge­sių skai­čių, o aso­cia­ci­ja juos ap­gy­nė, Ta­ry­bos na­riai leng­viau at­si­du­so ir ra­mia są­ži­ne pa­spau­dė bal­sa­vi­mo myg­tu­kus.

Bet už ­tai, ne­kel­da­mi klau­si­mų, pri­ta­rė so­vie­ti­nio ar­te­zi­nio grę­ži­nio, esan­čio ne­to­li Ty­tu­vė­nų, pir­ki­mui už 10 tūks­tan­čių eu­rų. Esą to­je vie­to­je bus ren­gia­mi ko­mer­ci­niai skly­pai. Sa­vi­val­dy­bė pri­va­lo su­tvar­ky­ti inf­rast­ruk­tū­rą. Tad nu­pir­ku­si grę­ži­nį ga­lės nu­ties­ti van­den­tie­kio tink­lus.

Kiek­vie­no­je gy­ven­vie­tė­je, kurioje sto­vė­jo ko­lū­kio fer­ma ar koks ki­tas ob­jek­tas, yra van­dens bokš­tų. Jei­gu už pa­jus ga­vę tuos sta­ti­nius žmo­nės ži­no­tų, jog ga­li gau­ti de­šimt tūks­tan­čių eu­rų, kaip mat su­pul­tų į Sa­vi­val­dy­bę siū­ly­da­mi pirk­ti. Tik iš jų nie­kas ne­pirks, nes jie – ne ty­tu­vė­niš­kiai ir jų val­do­se nie­kas ne­rengs ko­mer­ci­nių skly­pų.

O į nu­pirk­tą grę­ži­nį rei­kės įdė­ti dar ne­ma­žai lė­šų, kad jis tap­tų tin­ka­mas nau­do­ti. Ir var­gu ar at­si­ras in­ves­tuo­to­jų, no­rin­čių tuo skly­pu pa­si­nau­do­ti. Prak­ti­ka ro­do, jog po kiek­vie­nų vi­lio­nių ga­li­mi in­ves­tuo­to­jai at­su­ka nu­ga­rą. Gal ra­jo­no va­dai neiš­mo­kę tik­ro­jo vi­lio­ji­mo me­no?

Ne­pa­tei­si­na­mo iš­lai­du­mo ir ne­pro­tin­go tau­pu­mo pa­vyz­džių bū­ta ir dau­giau. Praė­ju­sį pa­va­sa­rį Ta­ry­bos dau­gu­ma leng­va ran­ka ati­da­vė 10 tūks­tan­čių eu­rų kaž­ko­kiam sva­jok­liui už tai, kad jis su­kū­rė uto­pi­nę vi­zi­ją, kaip ga­lė­tų at­ro­dy­ti Kel­mė.

Vi­zi­ja, ži­no­ma – gra­ži, su til­te­liais į Kra­žan­tės sa­lą, am­fi­teat­ru ir ki­tais ren­gi­niams rei­ka­lin­gais da­ly­kais Drau­gys­tės par­ke. Bet ji iš­si­pil­dy­ti ga­lė­tų ne­bent 22-aja­me am­žiu­je.

Vi­są sa­vo dar­bo ka­den­ci­ją Sa­vi­val­dy­bės va­dai „sta­tė“ Ty­tu­vė­nų kul­tū­ros cent­rą. Už­sa­kė ga­li­my­bių stu­di­ją. Su­mo­kė­jo ne­ma­žus pi­ni­gus. Pa­gal stu­di­jos už­mo­jus nu­pir­ko pa­što pa­sta­tą, ku­rį su­jun­gę su bib­lio­te­ka, ke­ti­no re­konst­ruo­ti į kul­tū­ros na­mus. Nie­ko nei­šė­jo. Ne­su­siš­ne­kė­jo su pa­vel­do­sau­gi­nin­kais. Re­konst­ruk­ci­jai skir­ti pi­ni­gai ati­te­ko baž­ny­čios ir vie­nuo­ly­no erd­vėms su­tvar­kyti.

Vėl ku­ria­mi nau­ji pla­nai kul­tū­ros cent­rą reng­ti vie­nuo­ly­no ūki­niuo­se pa­sta­tuo­se. Vėl nau­ji pro­jek­tai, nau­jos „ga­li­my­bių stu­di­jos“. Jei­gu ir vėl ne­pa­vyks, Sa­vi­val­dy­bės va­dai vėl sa­kys: „Išė­jo kaip išė­jo..."

Rū­pin­da­ma­si baž­ny­čios ir vie­nuo­ly­no rei­ka­lais val­džia tie­sia­si sau ke­lią į dan­gų. O ir taip jau re­tos Ty­tu­vė­nų jau­ni­mo gre­tos dar la­biau re­tė­ja. Vy­res­niems be­lau­kiant kul­tū­ros cent­ro ga­li ir dan­tys iš­kris­ti. Tai­gi, lyg tas be­dan­tis še­pe­tė­lį gaus, kai jo jau ne­be­rei­kės.