
Naujausios
KOMENTARAS
Dantų šepetėlis – bedančiui, limuzinas – visuomenės tarnui
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Artėjant Kalėdoms varguoliams pradėti dalyti maisto paketai. Paskutinieji šiais metais.
Žmonės džiaugiasi. Paketai – sunkesni, sveria net devynis kilogramus. Ir įvairesni. Įdėta ir higienos prekių. Net dantų šepetėlis!
Tik kai kurie bedaliai neturi ko tais šepetėliais valyti. Liko be dantų. Nes privačių odontologų paslaugos jiems neįkandamos. O pas poliklinikų gydytojus neįmanoma patekti.
Bet neužmušama liaudis dėl to nenusimena – naujutėlaitį šepetėlį padovanos dantis dar išsaugojusiam kaimynui.
Taigi, skirtingi lietuviai turi ir skirtingus dantis. Kas savus, stiprius, kad net akmenis galėtų kramtyti.
Nuo dantų būklės kartais pareina ir žmogaus apetitas bei kiti poreikiai.
Antai Kelmės savivaldybės vadovai, gaunantys dideles algas, savo kadencijos pradžioje nusprendė, jog jiems reikia naujų automobilių. Ne bet kokių! Su medienos apdaila ir kitais patogumais. Kadangi biudžete nebuvo pinigų tokiems brangiems automobiliams pirkti, nusprendė juos nuomotis.
Kas mėnesį už mero juodą ir Administracijos direktorės vyšninį „Volkswageną“ suplodavo daugiau kaip po tūkstantį eurų mokesčių mokėtojų pinigų. Kai baigėsi nuomos laikas, nusprendė tuos pačius automobilius nupirkti. Už juos dar primokėjo apie 25 tūkstančius, nors nuomai jau buvo išleidę beveik 47 tūkstančius eurų. Iš viso gražios mašinėlės atsiėjo daugiau kaip 72 tūkstančius.
Tačiau kai Kelmės kultūros centro direktorius savo ir Mažojo teatro darbuotojams už 31 tūkstantį nupirko darbo įrankį – kompiuterius, o ministerija nesutiko už juos sumokėti, kilo skandalas. Direktorius „egzaminuotas“ Tarybos posėdyje. Kodėl pirkti ir stacionarūs, ir nešiojamieji? Kam reikėjo tokių brangių? Meras pagarsino, jog spręs klausimą dėl direktoriaus tinkamumo eiti pareigas. Galiausiai nuspręsta nemokėti už kompiuterius, nors grąžinti jų jau irgi neįmanoma.
Išeitų, jog kultūros darbuotojams nieko nereikia. Nei du ar tris tūkstančius eurų siekiančių algų, nei kompiuterių. Tegu vaidina ir dainuoja, rašo šlovinančius scenarijus ir būna laimingi.
O jei nori kompiuterių, tegu nusiperka patys už varganas kelių šimtų eurų algeles. Juk už tą 31 tūkstantį išeitų dar vienas prabangus automobilis Savivaldybės ponams!
Diskusijų, tik kiek švelnesnių, Tarybos posėdyje kilo ir tuomet, kai rajono Priešgaisrinės saugos tarnybos vadovas paprašė leidimo stoti į Lietuvos priešgaisrinės saugos asociaciją. Ne tik leidimo – ir poros šimtų eurų susimokėti nario mokestį. Klausta, kam to reikia, ką duos dalyvavimas asociacijoje.
Tik sužinoję, jog prieš porą metų norėta naikinti kai kurias rajono komandas ir mažinti ugniagesių skaičių, o asociacija juos apgynė, Tarybos nariai lengviau atsiduso ir ramia sąžine paspaudė balsavimo mygtukus.
Bet už tai, nekeldami klausimų, pritarė sovietinio artezinio gręžinio, esančio netoli Tytuvėnų, pirkimui už 10 tūkstančių eurų. Esą toje vietoje bus rengiami komerciniai sklypai. Savivaldybė privalo sutvarkyti infrastruktūrą. Tad nupirkusi gręžinį galės nutiesti vandentiekio tinklus.
Kiekvienoje gyvenvietėje, kurioje stovėjo kolūkio ferma ar koks kitas objektas, yra vandens bokštų. Jeigu už pajus gavę tuos statinius žmonės žinotų, jog gali gauti dešimt tūkstančių eurų, kaip mat supultų į Savivaldybę siūlydami pirkti. Tik iš jų niekas nepirks, nes jie – ne tytuvėniškiai ir jų valdose niekas nerengs komercinių sklypų.
O į nupirktą gręžinį reikės įdėti dar nemažai lėšų, kad jis taptų tinkamas naudoti. Ir vargu ar atsiras investuotojų, norinčių tuo sklypu pasinaudoti. Praktika rodo, jog po kiekvienų vilionių galimi investuotojai atsuka nugarą. Gal rajono vadai neišmokę tikrojo viliojimo meno?
Nepateisinamo išlaidumo ir neprotingo taupumo pavyzdžių būta ir daugiau. Praėjusį pavasarį Tarybos dauguma lengva ranka atidavė 10 tūkstančių eurų kažkokiam svajokliui už tai, kad jis sukūrė utopinę viziją, kaip galėtų atrodyti Kelmė.
Vizija, žinoma – graži, su tilteliais į Kražantės salą, amfiteatru ir kitais renginiams reikalingais dalykais Draugystės parke. Bet ji išsipildyti galėtų nebent 22-ajame amžiuje.
Visą savo darbo kadenciją Savivaldybės vadai „statė“ Tytuvėnų kultūros centrą. Užsakė galimybių studiją. Sumokėjo nemažus pinigus. Pagal studijos užmojus nupirko pašto pastatą, kurį sujungę su biblioteka, ketino rekonstruoti į kultūros namus. Nieko neišėjo. Nesusišnekėjo su paveldosaugininkais. Rekonstrukcijai skirti pinigai atiteko bažnyčios ir vienuolyno erdvėms sutvarkyti.
Vėl kuriami nauji planai kultūros centrą rengti vienuolyno ūkiniuose pastatuose. Vėl nauji projektai, naujos „galimybių studijos“. Jeigu ir vėl nepavyks, Savivaldybės vadai vėl sakys: „Išėjo kaip išėjo..."
Rūpindamasi bažnyčios ir vienuolyno reikalais valdžia tiesiasi sau kelią į dangų. O ir taip jau retos Tytuvėnų jaunimo gretos dar labiau retėja. Vyresniems belaukiant kultūros centro gali ir dantys iškristi. Taigi, lyg tas bedantis šepetėlį gaus, kai jo jau nebereikės.