Žarijų žarstymas svetimomis rankomis

Ža­ri­jų žars­ty­mas sve­ti­mo­mis ran­ko­mis

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Pas­ta­rų­jų die­nų po­li­ti­nių įvy­kių di­na­mi­ka ver­čia aik­tel­ti. Mo­ky­to­jai su sa­vo ar­ba­ti­nu­kais, kum­piais ir deš­ro­mis įsi­kū­rę Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jo­je. Vaikš­to ba­si lyg sa­vo mie­ga­muo­siuo­se „vė­din­da­mi“ ko­jas. De­gin­da­mi žva­ku­tes prie mo­kyk­lų ir sa­vi­val­dy­bių juos pa­lai­ko re­gio­nų pe­da­go­gai.

Prem­je­ras prii­ma sa­vi­žu­diš­ką spren­di­mą – at­lei­džia tris mi­nist­rus. Kas čia de­da­si?

Sa­ky­tu­me, ge­rai, jog pi­lie­čiai pa­ga­liau drą­siai pra­kal­bo apie sa­vo po­rei­kius ir sto­jo gin­ti sa­vo in­te­re­sų, ne­si­skai­ty­da­mi su prie­mo­nė­mis. Ta­čiau, kai pa­ma­tai pe­da­go­gus ir jų pro­fsą­jun­gos ly­de­rį li­pan­čius į mi­nis­te­ri­jos pa­sta­tą pro lan­gą, sua­be­jo­ji, ar tai in­te­li­gen­tas, ir ap­skri­tai, ar tai pa­vyz­dys mo­ki­niams. Jei­gu pa­tik­rin­tum as­mens do­ku­men­tus, gal paaiš­kė­tų, jog kai ku­ris strei­kuo­to­jas iš vi­so ne mo­ky­to­jas?

Ko­vos me­to­das pri­me­na Mi­chai­lo Bul­ga­ko­vo apy­sa­kos „Šuns šir­dis“ he­ro­jų Po­lig­ra­fą Po­lig­ra­fo­vi­čių Ša­ri­ko­vą, ko­vo­jan­tį dėl vie­tos sa­vo kū­rė­jo bu­te.

Gal­būt toks mo­ky­to­jo ėji­mas „va bank“, ne­gal­vo­ji­mas apie sa­vo įvaiz­dį, ne­pa­gar­ba sau bei Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jai – tik at­sa­kas į mo­ki­nių ne­pa­gar­bą mo­ky­to­jui ir val­džios ne­pa­gar­bą vi­sai in­te­li­gen­ti­jai?

Ta­čiau, kai pa­ma­tai ša­lia strei­kuo­jan­čių mo­ky­to­jų sė­din­čius guo­dė­jus iš opo­zi­ci­nės sto­vyk­los, pra­de­di abe­jo­ti, ar to strei­ko la­biau rei­kia mo­ky­to­jams, ar po­li­ti­kams prieš ar­tė­jan­čius Sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bų rin­ki­mus. Juo­lab kad ke­lios mo­ky­to­jų pro­fsą­jun­gos pa­sie­kė su­si­ta­ri­mo, tik šio­ji vie­na, ma­tyt, ki­to­kio po­li­ti­nio at­spal­vio, – ne.

Ar ne pa­na­šiai nu­ti­ko su kau­nie­čių šei­ma, iš ku­rios dėl mo­ti­nos su­draus­mi­ni­mo bu­vo paim­ti vai­kai. Ša­lia tuoj pat at­si­dū­rė po­li­ti­kai. Skaus­min­gi šei­mos iš­gy­ve­ni­mai pa­nau­do­ti po­li­ti­kų sa­vi­rek­la­mai.

Kas ga­lė­tų pa­neig­ti, jog ir pa­ti si­tua­ci­ja ne­bu­vo iš­pro­vo­kuo­ta, o skun­di­kas, pa­skam­bi­nęs į Vai­ko tei­sių tar­ny­bą, spe­cia­liai ne­vaikš­ti­nė­jo kaž­kur ne­to­lie­se?

Ga­liau­siai šio­je is­to­ri­jo­je at­ver­tas ir ki­tas vi­suo­me­nės skau­du­lys: teis­tas vy­ras ga­li įsi­dar­bin­ti la­bai jaut­rio­je sri­ty­je – Vai­ko tei­sių tar­ny­bo­je ir bru­ta­liai tie­siog gat­vė­je iš­plėš­ti ma­žy­lį tė­vui iš ran­kų.

Ko­kie žmo­nės Lie­tu­vo­je vyk­do įsta­ty­mus? O gal jau ne­be­li­ko do­rų, iš­min­tin­gų pi­lie­čių, ge­ban­čių pro­tin­gai pa­sver­ti si­tua­ci­ją, į ją įsi­gi­lin­ti, o ne iš kar­to smog­ti skau­džiau­sią­ja įsta­ty­mo kuo­ka ir ki­tus žmo­nes ver­tin­ti pa­gal sa­vo su­ge­di­mo laips­nį?

Gal ir ne­be­li­ko? Nes dar­bo kai­na au­ga ge­ro­kai lė­čiau už duo­nos ir svies­to kai­nas.

Ne­se­niai te­ko lan­ky­tis Iz­rae­ly­je. Ten žmo­nės dir­ba še­šias, o kar­tais ir sep­ty­nias die­nas per sa­vai­tę, mie­lai su­tin­ka dirb­ti virš­va­lan­džius, nes už kiek­vie­ną dar­bo mi­nu­tę jiems są­ži­nin­gai su­mo­ka­ma. Mi­ni­ma­lus va­lan­dos dar­bo įkai­nis 7,2 eu­ro. Už virš­va­lan­džius ir dar­bą lais­va­die­niais mo­ka­ma iki 200 pro­cen­tų.

Lie­tu­vis Lie­tu­vo­je už tuos 7 eu­rus tu­ri dirb­ti vi­są pus­die­nį, jei­gu gau­na tik mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą. O kai­nos čia tik šiek tiek ma­žes­nės ne­gu mi­nė­to­je vals­ty­bė­je.

Tai­gi, dar­bo už­mo­kes­tis, ma­tyt, dar il­gai bus strei­kų ir „mai­da­nų“ prie­žas­ti­mi.

Bet, ant­ra ver­tus, iš kur paim­ti mo­ky­to­jams 300 pa­pil­do­mų mi­li­jo­nų, kai sta­ty­bi­nin­kas ar san­tech­ni­kas te­le­vi­zi­jos lai­do­je at­vi­rai pri­si­pa­žįs­ta dir­ban­tis „juo­dai“ ir ne­mo­kan­tis jo­kių mo­kes­čių vals­ty­bei ar­ba mo­kan­tis tik nuo mi­ni­mu­mo. O už­dir­ba jis ke­lis kar­tus dau­giau už mo­ky­to­ją, bib­lio­te­ki­nin­ką, kul­tū­ros dar­buo­to­ją ar ki­tą in­te­li­gen­tą, il­gai krim­tu­sį aukš­tuo­sius moks­lus.

Pa­ban­dy­kit pa­pra­šy­ti san­tech­ni­ko pa­slau­gos. Jis už va­lan­dą dar­bo paims 20 eu­rų. Bu­to pa­re­mon­tuo­ti atė­jęs sta­ty­bi­nin­kas pa­pra­šys šim­to eu­rų už die­ną! Mo­kes­čius mo­kės, jei­gu iš vi­so mo­kės, tik už ket­ver­tą sa­vo dar­bo die­nų. Bet ly­giai taip pat kaip už vi­są mė­ne­sį mo­kan­tis eis pas gy­dy­to­ją, nau­do­sis vals­ty­bės ke­liais, leis sa­vo vai­kus į mo­kyk­lą, su­si­rgęs gaus ne­dar­bin­gu­mo pa­šal­pą. O kai val­džia su­gal­vos su­griež­tin­ti tvar­ką, jis pra­dės grasin­ti, jog emig­ruos.

Tuo tar­pu mo­ky­to­jas, gy­dy­to­jas, bib­lio­te­ki­nin­kas, kul­tū­ros dar­buo­to­jas nuo pir­mo eu­ro po neap­mo­kes­ti­na­mo mi­ni­mu­mo kas mė­ne­sį at­sei­kė­ja po šim­tą ki­tą vals­ty­bei. Gal rei­kė­tų su­reng­ti „mai­da­ną“ prieš mo­kes­čių ne­mo­kan­čias, pa­ra­zi­tuo­jan­čias gy­ven­to­jų gru­pes?

Bet to ne­bus. Nes dau­gu­ma mū­sų, mo­kė­da­mi už re­mon­tą, sta­ty­bas ir ki­to­kias pa­slau­gas be kvi­tų, pa­tys to ne­sup­ras­da­mi, juos pa­lai­ko­me. Pa­na­šiai kaip kū­ne svei­ko­sios ląs­te­lės, pa­čios to ne­sup­ras­da­mos, mai­ti­na vė­žio ląs­te­les.

Ne­nau­din­ga prieš vi­so­kiau­sius pa­slau­gų tei­kė­jus tau­tą kurs­ty­ti ir po­li­ti­kos opo­zi­cio­nie­riams. Iš jų nea­tim­si val­džios. Atim­si tik iš sa­vęs pa­pil­do­mą rin­kė­jo bal­są.

Ži­no­ma, ne šven­tos ir vi­sos Lie­tu­vą val­dan­čios val­džios. Atot­rū­kis tarp jų ir tau­tos pa­ja­mų bei ga­li­my­bių – tik­rai per di­de­lis. Jei­gu jos su­si­verž­tų dir­žus ir bent ke­lis mė­ne­sius pa­gy­ven­tų iš ei­li­nio in­te­li­gen­to at­ly­gi­ni­mo, gal­būt ge­bė­tų la­biau su­pras­ti gy­ven­to­jų pro­ble­mas. Gal kiek­vie­nam iš­rink­ta­jam ir pa­skir­ta­jam rei­kė­tų pri­tai­ky­ti bent pus­me­čio „liau­diš­ko­jo ka­ran­ti­no“ lai­ko­tar­pį, pa­va­din­tą „Iš­gy­venk, jei ga­li, iš mi­ni­ma­laus at­ly­gi­ni­mo“. Taip su­si­tau­py­tų biu­dže­to lė­šų ir su­rea­lė­tų Sei­mo na­rių bei mi­nist­rų gal­vos.

Tik ar tau­tai už­tek­tų iš­min­ties? Prak­ti­ka ro­do, jog kuo la­biau val­džia įsi­klau­so į gy­ven­to­jų po­rei­kius ir kuo dau­giau dėl jų da­ro, tuo dau­giau su­ki­li­mų prieš ją ren­gia­ma. Duo­na pa­si­so­ti­nę žmo­nės už­si­ma­no žai­di­mų. O jų pra­si­ma­ny­ti pa­de­da tie pa­tys po­li­ti­kai, iš­mo­kę vir­tuo­ziš­kai žars­ty­ti ža­ri­jas sve­ti­mo­mis ran­ko­mis.