
Naujausios
Moteris ir blondinė
Regina MUSNECKIENĖ
Konservatoriai surengė Lietuvoje pirmąkart vykusį politinį šou. Didmiesčiuose ir regionuose rinko partijos kandidatą į prezidentus. Kaip panašu į Ameriką ir Prancūziją!
Nors tai vidinis partijos reikalas, balsuoti buvo leista ir išorinėms jėgoms. Bet, atrodo, tik toms, kurios garantuotai atlieps į partijos vadovybės paduotą toną.
Antai emigravę lietuviai viešojoje erdvėje lieja apmaudą, kad jiems nebuvo leista balsuoti. Būtų balsavę už Vygaudą Ušacką. Imponuoja jo asmenybė. Be to, diplomato patirtis labai praverstų Prezidento poste.
Regionuose taip pat balsuoti už konservatorių kandidatą buvo kviečiama tarsi pašnibždomis. Niekas plačiai neviešino, kur registruotis, kur eiti balsuoti.
Pavyzdžiui, Kelmėje balsuota Savivaldybės salėje ir samariečių įkurtuose bendruomenės šeimos namuose. Ar daug kas apie tai žinojo? Matyt, kad ne, nes balsavo tik 84 žmonės. Mažiau negu yra partijos narių. Rezultatas pribloškiantis: 77 už I. Šimonytę, 7 už V. Ušacką. Lietuvoje – už Šimonytę 79 procentai, už Ušacką – tik 21.
Ar rezultatas atspindi tikrąją rinkėjų nuomonę, ar tik partijos vadovybės – čia jau kitas klausimas.
Sakykime, jog vienos partijos kandidato į prezidentus rinkimai nėra labai svarbūs. Galbūt tik pati partija juos sureikšmino. Tačiau turint omenyje lietuvių mentalitetą, Ingridos Šimonytės korta, kaip kažkada tų pačių konservatorių atrastos Dalios Grybauskaitės, gali kristi visai Lietuvai.
Juk lietuviai dažniausia gerbia ir myli ne žmogų, ne jo darbus, o jo statusą ir pareigas. Kuo aukštesnės pareigos, tuo labiau mylimas ir gerbiamas tas pareigas einantis žmogus.
Be to, I. Šimonytės įvaizdis asocijuojasi su D. Grybauskaitės. Abi ekonomistės. Abi moterys. Ir abi blondinės. Asociacija su šiandienine Prezidente taip pat gali turėti lemiamos reikšmės tikrąją rinkimų dieną. Lietuviai – atsargūs ir inertiški. Nori turėti kažką panašaus į tą, ką jau turėjo.
Matyt, mesdami savo burtą, konservatoriai taip pat nujautė šias psichologines subtilybes.
Kai kurie kelmiškiai partijos kolegos pripliusuoja I. Šimonytei ir skandinavišką stilių, šiuo metu gana populiarų Lietuvoje, ir gebėjimą bendražmogiškai, paprastai ir aiškiai kalbėti bei reikalo išmanymą.
Visus šiuos ir dar daugiau kitų privalumų galėtum priskirti ir V. Ušackui, kuris, matyt, bus padaręs klaidą nenutraukęs bambagyslės nuo savo partijos, nors puikiai suprato, ką ji rems. Ištikimybė nesulaukė nei dėkingumo, nei paskatos.
Tuo tarpu ne konservatorių partijos, o bendrame Lietuvos kontekste po gyventojų apklausų šis politikas buvo minimas populiariausių kandidatų į prezidentus trejetuke ir ketvertuke, pelnęs daugiau palaikymo balsų už I. Šimonytę.
Kyla klausimas, ar nedaro klaidos ir kitos partijos, delsiančios pristatyti savo kandidatus. Štai konservatoriai, surengę politinį šou, jau rodo savo kandidatę ir kala žmonėms į galvą mintį, jog tai jų Prezidentė. Per likusį pusmetį iki rinkimų gal ir įkals?
Kai kurie politologai abejoja, ar nepakiš I. Šimonytei kojos ta pati konservatorių partija, kuri nėra pati mėgstamiausia.
Bet daugelis tautiečių per tiesioginius Prezidento rinkimus asmenybių, už kurias balsuoja, nesieja su partijomis. Jie mano, jog Prezidentas turi būti visų žmonių, o ne vienos kurios partijos.
Mano teisingai. Bet ar praktiškai taip yra? Ar tikrai prezidentai yra visiems vienodai teisingi? Ar tikrai skrupulingai saugosi, kad neprasikištų į postą iškėlusios partijos interesas? Į šiuos klausimus turime atsakyti kiekvienas sau.
Ir ką reiškia „visų Prezidentas“, kai net nuolat reitingų viršūnėse išsilaikantis Gitanas Nausėda sulaukia 17–20 proc. apklaustųjų palaikymo. Taigi, ne visų, o tik kas penkto lietuvio...
Antra vertus, iš kur paimti tiek lietuvių, kad visa besirikiuojanti pretendentų į prezidentus kuopa gautų bent po vieną palankumo procentą?
Ar ne todėl kai kurie kandidatai sąmoningai ignoruojami? Apie savo kandidatavimą paskelbęs Arvydas Juozaitis beveik neminimas viešojoje erdvėje. Tarsi jo iš viso nebūtų. Ar todėl, kad jį palaikyti jau nebeužtektų lietuvių? Ar todėl, kad jis KITOKS kandidatas, nesusitepęs pernelyg glaudžiais politiniais ryšiais? Ar nepalankus, nes kažkada išdrįso pasakyti, kokia buvo Nepriklausomybę atgavusių lietuvių politinė klaida?
Taigi, kas iš tikrųjų renka prezidentus, premjerus, merus? Visuomenė ar partinė nomenklatūra? Ar visada balsavimo biuletenius į urnas palydi tik šventas žmogaus įsitikinimas ir pasitikėjimas kandidatu? Ar biuletenio dydžio eurų banknotai, išleisti tam, kad rinkėjas, pats to nesuprasdamas, kandidatu patikėtų.
Manykime, jog ir konservatorių vidiniams partijos kandidato į prezidentus rinkimams išleistos lėšos atsipirks. Bet pirmiausia reikėjo jų turėti...
Politika – godus, karui prilygstantis ryklys, ryjantis mokesčių mokėtojų ir verslininkų, tikinčių, jog politikas už paramą jam atidirbs, pinigus. Gal net ėdresnis už karą? Nes karui dešimtmečius tik ruošiame ginklus. O politikai kariauja kasdien. Šalia mūsų. Jų tankai važiuoja per mūsų protus ir širdis. Per gyvenimus, kuriuose kiekvienas palieka savo vėžes.