Žydų berniuką gelbėjo kelios lietuvių šeimos

Žy­dų ber­niu­ką gel­bė­jo ke­lios lie­tu­vių šei­mos

Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi ap­do­va­no­jo Kel­mės ra­jo­ne, Ty­tu­vė­nų mies­te, gy­ve­nan­čią Ju­li­ją Pap­rec­kie­nę ir jos tė­vus El­zę ir An­ta­ną Ru­sec­kus, ku­rie 1941 me­tais pri­glau­dė ir ku­rį lai­ką sa­vo so­dy­bo­je slė­pė su­šau­dy­tų sa­vo pa­žįs­ta­mų žy­dų Sen­zu­lių sū­nų Jo­si­fą.

Paaug­liui slaps­ty­tis pa­dė­jo ir dar ke­lios lie­tu­vių šei­mos.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

„Nea­ti­duo­kit ma­nęs su­šau­dy­ti“

92 me­tų Ju­li­ja Pap­rec­kie­nė dar aiš­kiai pri­si­me­na 1941 –ųjų lie­pos pa­bai­gą. Jos tė­vai ūki­nin­ka­vo Ty­tu­vė­nų apy­lin­kių se­niū­ni­jo­je esan­čia­me Pi­vo­rai­čių kai­me. Bend­rau­da­vo su Ty­tu­vė­nuo­se gy­ve­nu­siais žy­dais Fri­da ir Lei­ba Sen­zu­liais.

Sen­zu­liai tu­rė­jo ne­di­de­lį ūke­lį, au­gi­no de­šimt vai­kų. Vie­na jų duk­ra tu­rė­jo au­di­nių par­duo­tu­vę. Ji ren­gė­si te­kė­ti. To­dėl pa­pra­šė, kad Ju­li­jos tė­vas An­ta­nas Ru­sec­kas per­vež­tų jos krai­tį.

Kai po die­nos Ju­li­jos tė­vas nu­va­žia­vo į Ty­tu­vė­nus per­vež­ti krai­čio, iš­gir­do, jog šau­do žy­dus. Į mies­tą va­žiuo­ti pa­vo­jin­ga. Tė­vas ap­grę­žė ark­lius ir grį­žo at­gal į Pi­vo­rai­čius.

„Ki­tos die­nos va­ka­rą at­bė­ga Sen­zu­lių Jo­si­fas. Kri­to ant ke­lių. „Nea­ti­duo­kit ma­nęs su­šau­dy­ti“, – me­na po­nia Ju­li­ja. – Jo bro­liai, ki­tą die­ną tu­rė­ju­si iš­te­kė­ti se­suo, ma­ma bu­vo su­šau­dy­ti. Jo­si­fas bu­vo pa­na­šaus am­žiaus kaip aš, dar pa­ca­nas. La­bai iš­si­gan­dęs. Ap­si­vil­kęs plo­nu lan­guo­tu švar­ke­liu.“

Tai bu­vo pir­mo­ji ma­si­nių žu­dy­nių ak­ci­ja Ty­tu­vė­nuo­se. Jo­si­fas Sen­zu­lis tą die­ną dir­bo pas ūki­nin­kus. Žu­di­kai, iš­si­va­rę ir su­šau­dę jo šei­mą, paaug­lio ne­ra­do na­muo­se.

Grį­žęs na­mo jis už­si­li­po ant aukš­to ir vi­są nak­tį bei ki­tą die­ną pra­kiū­to­jo pa­si­slė­pęs po pa­ku­lo­mis. Va­ka­re iš­bė­go pa­gal­bos pas kai­me gy­ve­nu­sius pa­žįs­ta­mus Ru­sec­kus.

El­zė Ru­sec­kie­nė pa­val­gy­di­no iš­si­gan­du­sį, vi­siš­kai vie­ną li­ku­sį vai­ką. Per­ren­gė jį sa­vo sū­naus Vac­lo­vo dra­bu­žiais. An­ta­nas Ru­sec­kas tuoj pat įren­gė jam slėp­tu­vę už šie­no, ūki­nia­me pa­sta­te. Ju­li­ja, tuo­met bu­vu­si bend­raam­žė su gel­bė­ja­mu žy­dų vai­ku, kas­dien jam ne­šda­vo val­gy­ti. Ap­si­dai­ry­da­vo, ar kas ne­ma­to. Įkiš­da­vo mais­tą pro ūki­nio pa­sta­to sky­lę į ply­šį šie­ne ir tuoj pat bėg­da­vo at­gal.

Grė­sė su­šau­dy­mas ar­ba ka­lė­ji­mas

Jo­si­fas Sen­zu­lis pas Ru­sec­kus iš­si­slaps­tė ke­lis mė­ne­sius. Vi­są tą lai­ką Ju­li­jos tė­vai gy­ve­no bai­mė­je. Ži­no­jo, kuo tai ga­li baig­tis. Ru­sec­kai au­gi­no tris sa­vo vai­kus: du sū­nus ir duk­rą Ju­li­ją.

„Su­ži­no­ję, kad sle­pia­me žy­dą, ga­lė­jo iš­šau­dy­ti vi­są mū­sų šei­mą. Ar­ba bū­tu­me ga­vę de­šimt me­tų ka­lė­ji­mo. Juk kai­my­nai gy­ve­no ga­na ar­ti. Abi šei­mos au­gi­no daug vai­kų. Kas nors ne­ty­čia ga­lė­jo pa­ste­bė­ti, kad kaž­ką slaps­to­me. Man bu­vo la­bai gai­la Jo­si­fo. Kiau­ras die­nas jis pra­leis­da­vo vie­nas. Tik nak­ti­mis mū­sų tė­vas at­si­ves­da­vo ark­lį, ir jie abu kaž­kur iš­jo­da­vo. Ry­tą, kai pa­bus­da­vau, jau bū­da­vo grį­žę. Kur jie jo­da­vo, ne­klaus­da­vo­me. Gal tė­vas taip no­rė­jo ap­sau­go­ti šei­mą, nes nak­tį kas nors ga­lė­jo pa­tik­rin­ti, ar ne­slaps­to­me žy­dų. O gal ieš­ko­jo Jo­si­fui ki­to prie­globs­čio?“– svars­to J. Pap­rec­kie­nė.

Mo­te­ris džiau­gia­si, jog gy­ven­da­mas dar­ži­nė­je ir to­kio­mis są­ly­go­mis Jo­si­fas nė kar­to ne­su­sir­go. Kas bū­tų at­si­ti­kę, jei­gu bū­tų pri­rei­kę dak­ta­ro?

Vie­ną die­ną Ju­li­ja su­ži­no­jo, jog jau ne­be­rei­kia Jo­si­fui ne­šti val­gy­ti. Jis tie­siog ne­beg­rį­žo. Ma­tyt, ne­no­rė­jo prida­ry­ti bė­dos sa­vo ge­ra­da­riams.

„Te­gu šau­do“...

Vė­liau paaiš­kė­jo, kad Ru­sec­kų kai­my­nas Bu­kan­tis iše­žė Jo­si­fą į ato­kų Vim­zių kai­mą, esan­tį Ku­ke­čių se­niū­ni­jo­je. Ten vai­ki­ną pri­glau­dė jo bro­lio Alek­sand­ro ir jo žmo­nos Ane­lės Bu­kan­čių šei­ma. Kaip pri­si­me­na dar gy­va jų duk­ra Ni­jo­lė Gu­de­liaus­kie­nė, Juo­zu­kas (taip lie­tu­viai va­di­no Jo­si­fą – R.M.) bu­vo su­sup­tas į bur­ką, ant gal­vos už­mau­tas gob­tu­vas ir par­vež­tas į Vim­zius. Nors bu­vo pa­ts žy­dų gau­dy­mo me­tas, pa­si­se­kė lai­min­gai per­va­žiuo­ti pas ki­tus glo­bė­jus. Nie­ko ne­su­ti­ko, nie­kas nsus­tab­dė, nie­kas nie­ko ne­klau­si­nė­jo.

Ri­zi­ka­vo abi bro­lių Bu­kan­čių šei­mos. Bet Ane­lė Bu­kan­tie­nė, pri­glau­du­si Jo­si­fą, be­si­bai­mi­nan­tiems dėl ri­zi­kos ra­miai at­sa­ky­da­vo: „Te­gu šau­do“.

Po Bu­kan­čių na­mus Jo­si­fas vaikš­čio­jo lais­vai. Prie sta­lo sės­da­vo su vi­sais šei­mos na­riais. Ta­čiau kad ir ato­kia­me kai­me rei­kė­da­vo sau­go­tis, kad kie­no nors akis neuž­ma­ty­tų.

Vim­ziuo­se jis gy­ve­no iki Bu­kan­čių šei­mo­je ki­lu­sio in­ci­den­to. Ap­si­vo­gė Bu­kan­čių tar­nai­tė. Jo­si­fas iš­si­gan­do, kad ji bus iš­va­ry­ta ir iš pyk­čio kam nors pra­si­tars apie sle­pia­mą žy­dą.

To­dėl ne­lauk­da­mas, kol tai nu­tiks, grį­žo į Ty­tu­vė­nus ir pri­si­glau­dė pas ki­tus jo tė­vų šei­mą pa­ži­no­ju­sius žmo­nes.

Ty­tu­vė­nai – žy­dų mėgs­ta­mas mies­tas

Nuo to lai­ko, kai iš­gel­bė­tas žy­dų vai­kas ne­beg­rį­žo pas Ru­sec­kus, Ju­li­ja apie jį nie­ko ne­ži­no­jo.

Tar­pu­ka­ry­je Ty­tu­vė­nų mies­te gy­ve­no la­bai daug žy­dų. Ju­li­jos tė­vai bend­ra­vo su ke­lio­mis jų šei­mo­mis. „Ha­kas, Lei­ba, Il­gab­lauz­dis, Šlio­ma“, – var­di­ja jų pa­var­des, var­dus ir pra­var­des po­nia Ju­li­ja. Žy­dai bu­vę la­bai drau­giš­ki, ge­ri žmo­nės. Tė­vai su jais su­tar­da­vę.

Be to, jie tu­rė­jo daug krau­tu­vių. Tarp jų bu­vo kriau­čių, šiau­čių ir ki­to­kio ama­to meist­rų. Tad žy­dai bu­vo ir la­bai rei­ka­lin­gi.

1941 me­tų va­sa­rą dau­ge­lis jų­bu­vo su­šau­dy­ti. Ypač gai­la mies­te­lio gy­ven­to­jams bu­vo gy­dy­to­jo Chvei­de­no. Jį su­šau­dė nė ne­nu­ves­tą iki duo­bės, tie­siog ei­nan­tį per mies­te­lį.

Vė­liau Ju­li­ja gir­dė­jo žy­dus šau­džiu­sių­jų šne­kas, kad bu­de­liai iš­kas­da­vo di­džiu­lę il­gą duo­bę. Nu­va­ry­toms iki duo­bės au­koms liep­da­vo griū­ti į duo­bę, o pa­skui im­da­vo šau­dy­ti. Ką mir­ti­nai nu­šau­da­vo, ką tik su­žeis­da­vo. Bet duo­bę tuoj pat už­kas­da­vo. Kai ku­riuos žmo­nes, ma­tyt pa­lai­do­da­vo dar gy­vus.

Laiš­kas iš Šiau­lių

Ju­li­jos tė­vai Ru­sec­kai tar­pu­ka­riu ir ka­ro me­tais ūki­nin­ka­vo. Dir­bo 32 hek­ta­rus že­mės, lai­kė daug gy­vu­lių ir paukš­čių. Ką užau­gi­nę ūky­je vež­da­vo į Rad­vi­liš­kio tur­gų. Penk­ta­die­nį šei­my­na pa­val­gy­da­vo va­ka­rie­nę, pa­skui sės­da­vo į ve­ži­mą ir iš va­ka­ro va­žiuo­da­vo į tur­gų. Įsi­kel­da­vo ko­kią avį. Per sa­vai­tę bū­da­vo pri­pjo­vę ir nu­pe­šę žą­sų, pri­ke­pę ru­gi­nės duo­nos, pri­si­dė­da­vo vai­sių, dar­žo­vių – vis­ką tur­gu­je kaip mat iš­pirk­da­vo.

Nors pas Ju­li­ją va­žiuo­da­vo pirš­liai, jai ne­bu­vo ka­da rū­pin­tis mei­le ar te­kė­ti. Rei­kė­jo pa­dė­ti tė­vams ūki­nin­kau­ti. Be to, bu­vo su­si­ža­lo­ju­si ma­ma. Jai te­ko užim­ti ir na­mų šei­mi­nin­kės vie­tą.

Iš­te­kė­jo tik bū­da­ma 32 me­tų. Dir­bo ko­lū­ky­je, po to – tri­ko­ta­žo fab­ri­ke. Au­gi­no vai­kus.

Po dau­ge­lio me­tų Ju­li­jos tė­vai ga­vo laiš­ką iš Šiau­lių. Ra­šė jų iš­gel­bė­ta­sis Jo­si­fas. Laiš­ke pa­sa­ko­jo, jog gy­ve­na ra­miai ir ge­rai, dir­ba pre­ky­bo­je. Kvie­tė ap­lan­ky­ti, kai bus Šiau­liuo­se.

„Kar­tą va­žia­vo­me į Šiau­lius ir už­su­ko­me Sen­zu­lio nu­ro­dy­tu ad­re­su. Jo pa­ties ne­ra­do­me. Ta­čiau jo žmo­na mus sve­tin­gai priė­mė, pa­vai­ši­no. Tik apie ka­ro bai­su­mus ir žu­dy­nes ne­no­rė­jo­me nei ji, nei mes kal­bė­ti“, – pri­si­me­na J. Pap­rec­kie­nė.

Sve­čias iš Iz­rae­lio

Kar­tą į Ty­tu­vė­nus at­vy­ko sve­čias iš Iz­rae­lio. Už­su­kęs į se­niū­ni­ją jis pa­pra­šė pa­ro­dy­ti, kur yra žy­dų su­šau­dy­mo vie­ta ir ka­pai.

Se­niū­ni­jo­je dir­ban­ti J. Pap­rec­kie­nės duk­ra Li­na Pas­to­ras­tie­nė pa­ro­dė sve­čiui ka­pus. Iš­si­kal­bė­jus paaiš­kė­jo, jog iz­rae­lie­tis Lev Sen­zu­lis yra jos ma­mos ir se­ne­lių iš­gel­bė­to Jo­si­fo Sen­zu­lio sū­nus.

Jo­si­fas tu­rė­jo du sū­nus. Vie­nas jų Lev gy­ve­no Rad­vi­liš­ky­je. At­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę, emig­ra­vo į Iz­rae­lį. Jo vai­kai ir jis pa­ts kal­ba lie­tu­viš­kai.

Į Iz­rae­lį Lev bu­vo iš­si­ve­žęs ir sa­vo tė­vą Jo­si­fą. Ten jis prieš ke­le­rius me­tus mi­rė.

Da­bar Lev Sen­zu­lis šiuo­lai­ki­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis kart­kar­tė­mis pa­bend­rau­ja su sa­vo tė­vo gel­bė­to­jų anū­ke Li­na Pas­to­ras­tie­ne.

Au­to­rės nuo­tr.

92 me­tų Ju­li­ja Pap­rec­kie­nė ne­pa­jė­gė nu­va­žiuo­ti į Vil­nių pa­siim­ti ap­do­va­no­ji­mo ir nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti su Pre­zi­den­te.

Į Ju­li­jos Pap­rec­kie­nės na­mus at­ke­lia­vo trys Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiai. Ji ap­do­va­no­ji­mu dar ga­li pa­si­džiaug­ti. Jos tė­vams El­zei ir An­ta­nui Ru­sec­kams ap­do­va­no­ji­mas te­ko po mir­ties.