Sen­ti­kiai – se­no­jo ti­kė­ji­mo sau­go­to­jai

Sen­ti­kiai – se­no­jo ti­kė­ji­mo sau­go­to­jai

Nuo Tam­bo­vo per Bal­ta­ru­si­ją at­kly­dę kel­miš­kio Jev­ge­ni­jaus Kur­ga­no­vo pro­pro­se­ne­liai pa­li­ko Lie­tu­vo­je ne vie­ną sen­ti­kių kar­tą. Šiuo me­tu Kel­mė­je jų gy­ve­na ke­tu­rios: Jev­ge­ni­jaus ma­ma 88 me­tų Ev­do­ki­ja Kur­ga­no­va, Jev­ge­ni­jaus ir Svet­la­nos Kur­ga­no­vų šei­ma, jų sū­nūs Vi­ta­li­jus ir Ole­gas bei pa­gal sen­ti­kių pa­pro­čius krikš­ty­ti Vi­ta­li­jaus vai­kai An­na, Ni­ko­las ir Os­ka­ras.

Gat­vė­je, kurioje gy­ve­na po­nia Ev­do­ki­ja, anks­čiau kas ant­ro­je tro­bo­je bu­vo įsi­kū­rę sen­ti­kiai. Da­bar jų bend­ruo­me­nė nyks­ta.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Mal­dos kam­pe­lis

Vy­riau­sio­s sen­ti­kių Kur­ga­no­vų at­sto­vės 88 me­tų Ev­do­ki­jos na­muo­se – užuo­lai­da už­trauk­tas mal­dos kam­pe­lis. Ma­žy­tis pa­veiks­lė­lis su iko­na, dar ke­le­tas de­ta­lių. Tu­rė­jo di­des­nę iko­ną. Bet ją pa­do­va­no­jo mal­dos na­mams, kai iš jų bu­vo pa­vog­tos vi­sos iko­nos.

Se­no­lė prieš sim­bo­li­nį sa­vo pa­čios su­si­kur­tą al­to­rė­lį kas­dien mel­džia­si. Grau­di­na­si, kal­bė­da­ma apie prieš dau­ge­lį me­tų mi­ru­sį sa­vo vy­rą Tri­fo­ną. Ap­gai­les­tau­ja, kad tik 48 me­tus iš­gy­ve­no kar­tu.

Vy­ras taip pat bu­vo sen­ti­kis. Ev­do­ki­ja su sa­vo tė­vais gy­ve­no Ra­sei­nių ra­jo­ne, Šien­lau­ky­je. Jos vy­ro tė­vai – Kel­mės ra­jo­ne, Pa­ber­žės kai­me­ly­je, esan­čia­me ne­to­li Gai­lių. Į pa­si­ma­ty­mus vie­nas pas ki­tą atei­da­vo pės­ti, per miš­ke­lį, nors gy­ve­no skir­tin­guo­se ra­jo­nuo­se.

Vy­res­nio­ji sen­ti­kių kar­ta steng­da­vo­si tuok­tis tik su sa­vo ti­kė­ji­mo at­sto­vais, kad leng­viau bū­tų lai­ky­tis pa­ly­gin­ti griež­tų tra­di­ci­jų ir kad neiš­nyk­tų jų ti­kė­ji­mas.

Ev­do­ki­ja še­šias sa­vai­tes prieš Ka­lė­das ir sep­ty­nias sa­vai­tes prieš Ve­ly­kas griež­tai lai­ko­si pa­snin­kų.

„Sen­ti­kių ka­len­do­riu­je pa­snin­kų die­nos pa­žy­mė­tos gel­to­na spal­va. Tų die­nų – du šim­tai per me­tus. Ka­len­do­rius tie­siog gel­to­nuo­ja, – sa­kė E. Kur­ga­no­vos sū­nus Jev­ge­ni­jus. – Ta­čiau vy­res­nio­ji kar­ta jų griež­tai lai­ko­si. Kai au­go­me pas tė­vus, su mu­mis kar­tu gy­ve­no tė­tės ma­ma. Ji mums ro­dė pa­vyz­dį, kaip rei­kia lai­ky­tis pa­snin­kų. Gal­būt to­dėl dau­gu­ma sen­ti­kių – il­gaam­žiai.“

Pa­vy­ko iš­lik­ti

Vie­nas po­nios Ev­do­ki­jos sū­nų Jev­ge­ni­jus Kur­ga­no­vas – Šly­žiš­kės sen­ti­kių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas ir sėk­min­gas sep­ty­nias par­duo­tu­ves bei ka­vi­nę tu­rin­tis vers­li­nin­kas.

Jo žmo­na Svet­la­na – sen­ti­kė, ki­lu­si iš Jo­na­vos. Sū­nūs Vi­ta­li­jus ir Ole­gas – taip pat sen­ti­kiai. Ve­dė lie­tu­vai­tes. Ta­čiau Vi­ta­li­jus sa­vo ket­ve­rių me­tu­kų duk­re­lę An­ną ir dvy­nu­kus Ni­ko­lą bei Os­ka­rą krikš­ti­jo pa­gal sen­ti­kių pa­pro­čius. Vi­lia­si, jog jie iš­lai­kys se­ną­sias tra­di­ci­jas.

Tuo tar­pu ki­ti sen­ti­kiai spar­čiai nyks­ta. Ev­do­ki­ja Kur­ga­no­va sa­ko, jog jos gat­ve­lė­je kas ant­ro­je tro­bo­je gy­ve­no ru­sų sen­ti­kiai. Da­bar se­nie­ji iš­mi­rė. Jų vai­kai ir anū­kai su­kū­rė miš­rias šei­mas, sen­ti­kių tra­di­ci­jų ir ti­kė­ji­mo at­si­sa­kė. Nors Vil­niu­je esan­čio sen­ti­kių cent­ro va­do­vai spe­cia­liai ren­gia jau­ni­mo sto­vyk­las, kad sen­ti­kiai su­si­pa­žin­tų ir tuok­tų­si tar­pu­sa­vy­je, vis tiek jau­no­ji kar­ta la­biau lin­ku­si as­mi­liuo­tis.

E. ir T. Kur­ga­no­vai išau­gi­no ke­tu­ris sū­nus. Vi­si jie lai­ko­si sa­vo ti­kė­ji­mo ir tra­di­ci­jų. Ka­li­ning­ra­de gy­ve­nan­tis Po­vi­las ypač griež­tai pa­snin­kau­ja ir džiau­gia­si, kad pa­snin­kas stip­ri­na svei­ka­tą. Vik­to­ras ir Vla­das tu­ri sa­vo vers­lą Bir­žuo­se.

Barz­da – sen­ti­kio sim­bo­lis

Jev­ge­ni­jus Kur­ga­no­vas pa­sa­ko­ja, kad jo se­ne­lis nuo 23 me­tų ne­sku­to ir ne­kir­po barz­dos. Barz­da nuo se­nų lai­kų bū­da­vo sen­ti­kių ski­ria­ma­sis ženk­las.

Sen­ti­kiai po ki­tas ša­lis pa­skli­do, kai 1653 me­tais Ru­si­jos ca­ras Alek­se­jus Mi­chai­lo­vi­čius ir pa­triar­chas Ni­ko­nas, no­rė­da­mi su­vie­no­din­ti Ru­si­jos sta­čia­ti­kių apei­gas su grai­kiš­ko­sio­mis, ėmė keis­ti se­ną­sias tra­di­ci­jas. Įsa­ky­ta žeg­no­tis ne dviem, o tri­mis pirš­tais. Užd­raus­ta nu­si­lenk­ti iki že­mės. Žo­džio „Jė­zus“ ra­šy­ba pa­keis­ta iš „“ į „“.

Pra­dė­tos tai­sy­ti re­li­gi­nės kny­gos. Bu­vo kei­čia­mi dva­si­nin­kų dra­bu­žiai, im­tos ki­taip įren­gi­nė­ti cerk­vės.

Se­no­sios ru­sų apei­gos pa­skelb­tos ere­zi­ja. Pra­dė­ti per­se­kio­ti sen­ti­ky­bę iš­pa­žįs­tan­tys dva­si­nin­kai ir jų se­kė­jai. Vie­nu me­tu bu­vo įves­tas ne­tgi mo­kes­tis už barz­dos ne­šio­ji­mą.

Bū­tent to­dėl sen­ti­kiai bu­vo pri­vers­ti trauk­tis į Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos že­mes – da­bar­ti­nes Lie­tu­vos, Lat­vi­jos, Bal­ta­ru­si­jos, Uk­rai­nos, Len­ki­jos te­ri­to­ri­jas. Ne­ma­žai jų įsi­kū­rė ir Es­ti­jo­je.

„Įsi­žiū­rė­ki­te į Jė­zaus pa­veiks­lą, kur jis žeg­no­ja­si. Jis žeg­no­ja­si dviem pirš­tais, – sa­ko J. Kur­ga­no­vas. – Barz­da – taip pat sa­vo­tiš­kas sen­ti­kio ta­lis­ma­nas. Nors dau­ge­lis da­bar jau ne­be­ne­šio­ja barz­dų. Gal pa­to­gu­mo, gal hi­gie­nos su­me­ti­mais. Bet mū­sų ba­tiuš­ka – dva­si­nis tė­vas – bū­ti­nai tu­ri bū­ti su barz­da.“

Pa­mal­dos trun­ka ke­lias va­lan­das

Praė­ju­sį ant­ra­die­nį Šiau­liuo­se, J. Jan­kaus­ko gat­vė­je esan­čio­je ru­sų sen­ti­kių cerk­vė­je, vy­ko Mer­ge­lės Ma­ri­jos į dan­gų ėmi­mo at­lai­dai. Pa­mal­dos tru­ko nuo pen­kių ry­to iki dvy­lik­tos va­lan­dos.

Il­gai, po tris va­lan­das, trun­ka ir ki­tos sen­ti­kių mi­šios. Pa­vyz­džiui, prie pa­šar­vo­to mi­ru­sio žmo­gaus ti­kin­tie­ji pa­si­keis­da­mi kiek­vie­nas po va­lan­dą skai­to Šven­tą­jį Raš­tą ir gie­da iš­ti­są pa­rą.

Sen­ti­kiai sa­vo mi­ru­siuo­sius šar­vo­ja na­muo­se ar­ba tik jų ti­kė­ji­mo žmo­nėms skir­to­se šar­vo­ji­mo sa­lė­se. Kar­tais lei­džia­ma pa­šar­vo­ti ir mal­dos na­muo­se. Žmo­gus lai­do­ja­mas praė­jus trims die­noms po mir­ties.

Cerk­vė­je Mi­šios už mi­ru­sį­jį kaip ir įpras­ti­nės sen­ti­kių pa­mal­dos trun­ka tris va­lan­das. Mi­ru­sy­sis lai­ko­mas at­vi­ra­me kars­te, vei­du į šven­tuo­sius pa­veiks­lus – iko­nas.

Ant ka­po kry­žių sta­to pa­lai­do­to­jo ko­jū­ga­ly­je. Duo­bę pa­gal se­nuo­sius pa­pro­čius ga­li­ma kas­ti tik prieš pat lai­do­ji­mą. Ka­pi­nė­se kars­tas nea­ti­den­gia­mas. Iš kar­to lė­tai nu­lei­džia­mas į duo­bę ant il­gų na­muo­se aus­tų rankš­luos­čių. Mi­ru­sia­jam lin­ki­ma pla­taus ir sau­gaus ke­lio į ro­jų.

Kaip ir pa­gal ka­ta­li­kų pa­pro­čius, sen­ti­kiai lai­do­tu­vių da­ly­vius kvie­čia pie­tų. Jei tuo me­tu pa­snin­kas, val­go­mi pa­sni­nko val­giai: ko­pūs­tų barš­čiai, ry­žių ko­šė ar­ba ki­sie­lius.

Mi­ru­sį­jį sen­ti­kiai mi­ni praė­jus 9 ir 40 die­nų po mir­ties, pri­si­me­na ir per mir­ties me­ti­nes.

Pa­va­sa­rį vyks­ta va­di­na­mo­ji sen­ti­kių Tro­ji­ca – Tre­jy­bės ar­ba mi­ru­sių­jų pa­ger­bi­mo šven­tė. Į sen­ti­kių ka­pi­nai­tes su­si­ren­ka vi­sa pla­ti čia pa­lai­do­tų­jų gi­mi­nė. „At­va­žiuo­ja ba­tiuš­ka su gru­pe­le gie­do­to­jų. Jis kar­tu su pa­lai­do­tų­jų ar­ti­mai­siais priei­na prie kiek­vie­no ka­po, jį pa­šven­ti­na, pa­gie­da ir at­lie­ka apei­gas“, – pa­sa­ko­ja J. Kur­ga­no­vas.

Tai vie­na iš ke­lių pro­gų per me­tus į bend­rą bū­rį su­si­rink­ti vi­siems po Lie­tu­vą ir ki­tus kraš­tus iš­si­bars­čiu­siems ti­kė­ji­mo bro­liams ir se­se­rims.

Iš­pa­žin­tis – bend­ra

Į savo gimtuosius lizdus sentikiai suvažiuoja ir per Kalėdas bei Velykas. Dvi savaites prieš Velykas cerkvėse kasdien vyksta pamaldos. Sentikiai gali atlikti išpažintį. Jų išpažintis – bendra. Dvasinis tėvas vardija nuodėmes. Žmogus, padaręs pasakytą nuodėmę, persižegnoja.

"Jeigu esi labai sunkiai nusidėjęs arba padaręs kokią intymią nuodėmę, galima išpažintį atlikti ir individualiai, tiesiog susėdus akis į akį pasikalbėti su dvasiniu tėvu, nes tokių klausyklų kaip pas katalikus mūsų cerkvėse nėra", – sentikių nuodėmių išpažinimo subtilybes aiškina J. Kurganovas.

Išpažintį sentikiai paprastai atlieka vieną kartą per metus.

Vietoj Komunijos sentikiai šaukštu pakabina ir suvalgo virtų kviečių grūdų, sumaišytų su medumi ir vandeniu. Tuo pasirūpina kuris nors sentikių bendruomenės narys.

Visiškai kitokios nei pas katalikus ir sentikių krikšto apeigos. Į kubilą pripilama šimtas litrų vandens. Jis paliekamas pastovėti, kad šiek tiek apšiltų. Krikšto valandą kūdikis išrengiamas nuogai ir tris kartus panardinamas į  vandenį, užėmus jam nosytę, burną ir ausis, kad neprigertų. Krikšto tėvai būtinai turi būti sentikiai.

Paskutinysis Šlyžiškės sentikis

Kelmės rajone yra dvi rusų sentikių bendruomenės. Viena Šlyžiškėje, Liolių seniūnijoje, kita Lykšilyje, Šaukėnų seniūnijoje. Abi bendruomenės turi kapinaites ir maldos namus. Sentikių parapijas aptarnauja iš Šlyžiškės kilęs dvasinis tėvas Viktoras Konošovas.

"Kai numirė senasis dvasinis tėvas, turėjome išsirinkti kas jį pakeistų. Viktoro Konošovo tėvas buvo labai pamaldus žmogus, o jo sūnus mokėjo skaityti senąjį religinį raštą. Todėl jį ir išrinkome. Išrinktą dvasinį tėvą patvirtina sentikių bendruomenės taryba. Paskui jo įšventinti atvažiavo aukšti sentikių hierarchijos atstovai" – pasakojo J. Kurganovas.

Kadangi Šlyžiškės maldos namai labai seni, jiems reikia remonto, pamaldos juose vyksta labai retai, tik tuomet, kai kas nors laidojamas. Dažniausia šios bendruomenės nariai melstis važiuoja į Šiaulius. Ten bendruomenė gavo pastatą, kurį pritaikė sentikių poreikiams.

Jau devyniolika metų dvasiniu tėvu dirbantis Viktoras Konošovas baigė Rygos dvasinę mokyklą, kuri rengia sentikių dvasinius tėvus. "Ketverius metus mokiausi neakivaizdžiai", – pasakoja V. Konošovas, aptarnaujantis visas Šiaulių apskrities ir Mažeikių rajono sentikių parapijas.

Dvasinis tėvas vedęs. Jo žmona yra Šiaulių sentikių bendruomenės pirmininkė. Vesti sentikių dvasiniai tėvai gali, tačiau tik vieną kartą gyvenime.

V. Konošovas nemažai laiko praleidžia Šlyžiškės kaimelyje. Čia jo gimtinė. Apsistoja namelyje, kuriame gyveno jo tėvai. Čia pat sentikių kapai. Dvasinis tėvas pats juos ir prižiūri. Liolių seniūnijoje yra įdarbintas puse etato. Čia pat ir sentikių maldos namai, kurie jau retokai beatveria duris tikintiesiems.

Tačiau neseniai Šlyžiškės sentikių cerkvę apvogė. Iš jos išneštos septynios aštuonioliktojo amžiaus religinės knygos.

"Plėšia mūsų maldos namus, – apgailestavo dvasinis tėvas. – Prieš keletą metų išvogė visas ikonas. Dabar pavogė ir knygas. Matyt, mūsų turtas iškeliauja į užsienį, parduodamas kolekcionieriams. Policija vagių nesuranda."

V. Konošovas išgyvena ir dėl nykstančios sentikių bendruomenės. Sentikių skaičių sužino pagal tai, kiek žmonių atliko išpažintį. Prieš Velykas išpažinties į Šiaulių maldos namus suvažiuoja ir iš Šiaulių miesto ateina apie tūkstantis žmonių.

"Į atlaidus Šiauliuose dar susirenka koks šimtas žmonių. Kaimuose iš sentikių belikusi viena kita močiutė, – apgailestauja V. Konošovas. – Aš – paskutinysis Šlyžiškės sentikis."

Autorės nuotr.

Kelmėje gyvena keturios sentikių Kurganovų kartos: 88 metų Evdokija Kurganova, jos sūnus Jevgenijus Kurganovas ir anūkas Vitalijus, jo vaikai krikštyti pagal sentikių papročius.

Šiaulių apskrities parapijas aptarnaujantis dvasinis tėvas Viktoras Konošovas (centre) sako esąs paskutinysis Šlyžiškės sentikis. 2009 metų nuotrauka.

Kuklūs Šlyžiškės sentikių maldos namai.

Į Šlyžiškės sentikių kapinaites atveža palaidoti mirusiųjų iš Kauno, Šiaulių ir kitų miestų. Kapai čia išsidėstę atskiromis grupėmis, kuriose palaidotųjų pavardės – vienodos. Matyt, vienoje vietoje palaidota visa giminė.