Vilius Kazanavičius: Reikia prezidento, kuris dirbtų Lietuvai

Vi­lius Ka­za­na­vi­čius: Rei­kia pre­zi­den­to, ku­ris dirb­tų Lie­tu­vai

Da­nu­tė ŠE­PE­TY­TĖ

Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis Vi­lius KA­ZA­NA­VI­ČIUS ka­dai­se be­veik de­šimt­me­tį bu­vo mies­to val­dy­to­jas (var­gu, ar koks šio mies­to me­ras šian­dien ga­lė­tų pri­lyg­ti jam dar­bais), pa­skui ant­ra­tiek dir­bo Mi­nist­rų ta­ry­bos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ju sta­ty­bos rei­ka­lams, ta­čiau Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais jo var­das ryš­kiau ne­sus­kam­bė­jo. „Aš ne­bu­vau ir ne­su re­vo­liu­cio­nie­rius“, – sa­ko jis.

Eko­no­mis­tas Vi­lius Ka­za­na­vi­čius.

Ir­man­to Si­da­re­vi­čiaus nuo­tr.

Šian­dien daž­nas su­tiks, kad vie­na iš Lie­tu­vos sta­ty­to­jų klai­dų ir bu­vo „ne­re­vo­liu­cio­nie­rių“, aukš­tos kla­sės spe­cia­lis­tų, su­kau­pu­sių di­de­lę pa­tir­tį įvai­rio­se ūkio sri­ty­se, ig­no­ra­vi­mas.

„Tu­rė­da­mas in­ži­nie­riaus pro­fe­si­ją, il­ga­me­tį pa­ty­ri­mą ūki­nia­me dar­be, ne­gal­vo­jau, kad man ne­bus vie­tos Lie­tu­vo­je“, – ra­šo jis sa­vo at­si­mi­ni­mų kny­go­je „Neiš­siųs­ti laiš­kai“. Šian­dien kal­ba apie tai be nuo­skau­dų ar pyk­čio.

- Gy­ve­nu va­sa­rą ne­to­li Sar­tų eže­ro, – pa­sa­ko­ja. – Ten gi­miau, au­gau, nie­kur žmo­gus ne­pa­bėg­si nuo šak­nų... Iš nie­kur at­si­ran­di ir nuei­ni į nie­kur. Kai praei­tin pa­žiū­ri: oi, kiek dirb­ta, kiek gal­vo­ta, kiek sva­jo­ta, o gy­ve­ni­mas ėjo ir nuė­jo sa­vo ke­liu.

- O tu­rė­tų bū­ti ge­ras jaus­me­lis, – juk ne­pras­tą kar­je­rą pa­vy­ko pa­da­ry­ti. Su­lau­kęs 26-erių jau bu­vo­te Šiau­lių ge­le­žin­ke­lio ruo­žo vir­ši­nin­kas...

- Ma­tot, man svar­biau dva­si­nis, o ne ma­te­ria­li­nis pa­sau­lis, už­tai aš nie­ka­da ne­bu­vau pa­ten­kin­tas. Na, taip, ma­no kar­je­ra gal ir ne vi­sai pra­sta, bet pa­ten­kin­tas gy­ve­ni­me nie­ka­da ne­bu­vau. Grau­žiau grau­žiau sa­ve – tai to ne­pa­da­rai, tai ne tą pa­da­rai, tai ne taip pa­da­rai. Aš sun­kus žmo­gus, lai­mei, žmo­na dar ken­čia ma­ne...

- Grau­žia­te ir ki­tus?

- Ne, ne­sa­ky­čiau, kad ki­tus grau­žiu, bet ga­na ir sa­vęs. Iš ša­lies at­ro­dė ir tar­ny­ba ge­ra, ir at­ly­gi­ni­mas, ir ki­tos są­ly­gos, bet aš ne­bu­vau lai­min­gas nie­ka­da.

Šiau­liuo­se ne­blo­gai man se­kė­si, bet bu­vo di­de­lių įtam­pų, ne­tei­sy­bių, vis­ko bu­vo, da­bar tik sa­ko, kad vi­si dar­bai anais lai­kais bu­vo leng­vi. Ap­si­gy­nęs di­ser­ta­ci­ją jau ke­ti­nau tap­ti ei­li­niu dės­ty­to­ju, bet bu­vau pa­skir­tas Mi­nist­rų ta­ry­bos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ju sta­ty­bos rei­ka­lams. Vie­nas toks bu­vau ori­gi­na­las – vi­si bu­vo bai­gę aukš­tuo­sius moks­lus sta­cio­na­re, o aš, kar­je­rą pra­dė­jęs nuo sta­ty­bos bri­ga­di­nin­ko, sky­niau­si į aukš­tą­jį moks­lą jė­ga, nea­ki­vaiz­di­niu bū­du.

- Bet tur­būt yra gy­ve­ni­mo tarps­nis, apie ku­rį ma­lo­nu pri­si­min­ti ir ki­tiems pa­pa­sa­ko­ti?

- At­leis­ki­te, tru­pu­tį nu­kryp­siu. Gy­ve­ni­me ne­ma­žai su­dė­tin­go li­ki­mo žmo­nių esu su­ti­kęs. Anais lai­kais pas mus sve­čia­vo­si TSRS ge­ne­ra­li­nio šta­bo vir­ši­nin­ko Bo­ri­so Ša­poš­ni­ko­vo sū­nus, ka­riš­kis, ge­ne­ro­las, su žmo­na. Ta­da ji per­va­žia­vo vi­sas Vil­niaus baž­ny­čias ir de­gio­jo žva­ke­les už jų rep­re­suo­tą gi­mi­nę. Net to­kio žmo­gaus (jam vie­nin­te­liam po­kal­bio me­tu Sta­li­nas leis­da­vo rū­ky­ti) gi­mi­nių ne­bu­vo ap­len­ku­sios rep­re­si­jos. Pa­kal­bė­da­vom su jo sū­nu­mi apie di­dį­jį gy­ve­ni­mą ir kai aš ly­giai to pa­ties, ko jūs ma­ne klau­siat, klaus­da­vau, jis ne­bū­da­vo la­bai iš­kal­bin­gas...

- Tą­syk klau­siu, ką gal­būt skau­du bus pri­si­min­ti: kaip nu­ti­ko, kad at­ga­vus Nep­rik­lau­so­my­bę pa­si­trau­kė­te iš ak­ty­vios veik­los? Pa­bu­vus vir­ši­nin­ku, sun­ku tap­ti pa­pras­tu pi­lie­čiu?

- Aka­de­mi­kas Eduar­das Vil­kas ra­gi­no ma­ne ei­ti su Są­jū­džiu į rin­ki­mus, ka­dan­gi par­ti­nio dar­bo dir­bęs ne­bu­vau, bet aš ne­ga­lė­jau, man at­ro­dė že­ma ir iš­da­vi­kiš­ka bu­vu­sių ko­le­gų, ku­riems bu­vo už­dė­tas juo­das štam­pas, at­žvil­giu. Be to, vi­sa esy­be bu­vau prieš eko­no­mi­kos žlug­dy­mą, ku­rį ma­čiau – ko­lū­kių nai­ki­ni­mą, fab­ri­kų ar­dy­mą, par­da­vi­nė­ji­mus ir t.t. Aš ne­ga­lė­jau ta­me da­ly­vau­ti.

Mes su Ka­zi­mi­ra Pruns­kie­ne, kaip bu­vę Mi­nist­rų Ta­ry­bos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jai, su­tar­da­vo­me ne­blo­gai, ir jos idė­jos kur­ti ge­rus san­ty­kius su kai­my­nais man at­ro­dė rea­lios. Juk 1918 me­tų sig­na­ta­rai ir­gi dė­jo daug pa­stan­gų, kad su­re­gu­liuo­tų san­ty­kius ir su Vo­kie­ti­ja, ir su Ru­si­ja. Sa­vo nuo­mo­nę daž­no­kai iš­sa­ky­da­vau Sei­me; ji kar­tais bu­vo prie­šin­ga tų, kurie gar­siai šau­kė, min­tims; po vie­no pa­si­sa­ky­mo K.Pruns­kie­nė su užuo­jau­ta pa­sa­kė, kad sa­vo kal­ba pa­si­ra­šiau sau nuo­spren­dį. Kai iš­gir­do­me, kad ga­li atim­ti ir val­diš­kus bu­tus, vie­nu me­tu su Al­gir­du Bra­zaus­ku bu­tus nu­si­pir­kom.

- Ma­nė­te, kad juos na­cio­na­li­zuos?

- O kaip­gi. Gir­dė­jau, kad bu­vo su­da­ry­ti są­ra­šai, ką areš­tuo­ti, ir eki­pa­žai jau bu­vo pa­ruoš­ti, bet aš jau bu­vau ne­tie­sos už­grū­din­tas. Ka­dai­se Šiau­liuo­se, kai už­sto­jau ne­tei­sin­gai kal­ti­na­mą pa­val­di­nį, pa­ts bu­vau pa­trauk­tas teis­man, ap­šmeiž­tas, at­leis­tas iš dar­bo, iš­mes­tas iš tar­ny­bi­nio bu­to, bet li­kau prie sa­vo – drau­gų aš neiš­duo­du. Na, o pri­va­ti­za­ci­ja vy­ko maž­daug taip: įsi­vaiz­duo­ki­te aikš­tę, kur pa­pil­ta krū­vos pi­ni­gų, – kas bu­vo stip­res­nis, tas ir sė­mė­si. Jei no­rė­jai ką sa­vo pa­da­ryti, rei­kė­jo da­ry­ti per pi­ni­gus, per ky­šius, aš tam bu­vau ne­tin­ka­mas: nei pa­ts ėmiau, nei ki­tiems da­viau. Jei tas mū­sų per­vers­mas, va­din­ki­me, ar re­vo­liu­ci­ja ne­bū­tų nai­ki­nu­si to, kas bu­vo su­kur­ta iki tol, jei ne­bū­tų to­kio ci­niš­ko tur­to pa­si­da­li­ji­mo, šian­dien si­tua­ci­ja Lie­tu­vo­je bū­tų ki­ta.

- Ir jūs iš­vy­ko­te į Af­ri­ką?

- Gal­vo­jau, ži­no­ma, kur ga­lė­čiau pri­tap­ti ir bū­ti Lie­tu­vai nau­din­gas, ta­čiau man vie­nas Są­jū­džio šta­be dir­bęs žmo­gus pa­sa­kė, kad ne­si­ti­kė­čiau jo­kių pa­rei­gų. V.Lands­ber­gis de­mo­niš­kai šyp­so­jo­si, kai pa­sku­ti­nia­me LTSR AT pre­zi­diu­mo po­sė­dy­je bu­vo priim­tas nu­ta­ri­mas be pa­rei­gų li­ku­siems ne pen­si­nio am­žiaus bu­vu­sios vy­riau­sy­bės na­riams pa­lik­ti pu­sę bu­vu­sio at­ly­gi­ni­mo, – ne­tru­kus tas nu­ta­ri­mas, jam ta­pus Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos pir­mi­nin­ku, bu­vo at­šauk­tas. Ne­tu­rė­jo V.Lands­ber­gis ant ma­nęs akies ir net prieš ke­le­rius me­tus vie­no­je te­le­vi­zi­jos lai­do­je neiš­ken­tė ne­pa­mi­nė­jęs, kai pra­bi­lo apie tuos, ku­rie esą vals­ty­bi­nes pen­si­jas gau­na ne­pel­ny­tai. Aš gau­nu II laips­nio vals­ty­bi­nę pen­si­ją, ją man iš­rū­pi­no šiau­lie­čiai, šiais lai­kais su­tei­kę gar­bės pi­lie­čio var­dą, ir eko­no­mi­nės Lie­tu­vos ži­ny­bos.

Tai­gi anuo­met su­pra­tęs, kad ta­pau ne­rei­ka­lin­gas, nors iki pen­si­jos dar bu­vo li­kę sep­ty­ne­ri me­tai, pri­si­mi­niau anks­tes­nius Eko­no­mi­nių ry­šių su už­sie­nio ša­li­mis mi­nis­te­ri­jos pa­siū­ly­mus dirb­ti Aust­ri­jo­je ar VDR ir pa­ts ėmiau­si ini­cia­ty­vos. Ži­no­ma, po­li­ti­nė si­tua­ci­ja bu­vo jau ki­ta ir man pa­siū­lė Ru­mu­ni­ją ar Mo­zam­bi­ką. Pa­si­rin­kau Mo­zam­bi­ką, ku­ris to­liau. Ta­pau TSRS eko­no­mi­nių ry­šių su už­sie­nio ša­li­mis Mo­zam­bi­ke at­sto­vo pa­va­duo­to­ju.

- Mo­zam­bi­kas juk ir­gi ne­bu­vo kles­tin­ti ša­lis?

- Nus­kur­du­si ša­lis. Bu­vo praė­ję 15 me­tų po re­vo­liu­ci­jos, kai ke­tu­ris šimt­me­čius kū­rę Mo­zam­bi­ką po­rtu­ga­lai bu­vo iš­vy­ti per tris die­nas. Mū­sų gy­ve­ni­mas dau­giau­sia ap­si­ri­bo­jo sos­ti­ne. Ma­pu­tu mies­tas pa­si­ro­dė tvar­kin­gas ir ga­na pa­to­gus gy­ven­ti, kiek­vie­ną ry­tą prieš pus­ry­čius iš­si­mau­dy­da­vau van­de­ny­ne, vai­sių ir dar­žo­vių – nors ve­ži­mu vežk.

Ma­ne nu­ste­bi­no pe­ri­fe­ri­jos cent­rai, ku­rie po­rtu­ga­lų val­dy­mo lai­kais bu­vo gra­žiai tvar­ko­mi – pa­sta­ty­ti dar­že­liai, baž­ny­čios, vi­suo­me­nės na­mai, bet į val­džią atė­jus vie­ti­niams, be kom­pe­ten­ci­jos, be iš­ma­ny­mo, kaip vals­ty­bę val­dyti žmo­nėms, vi­sa ėmė nyk­ti – bu­vo įsi­gau­na­ma į na­mus, ga­di­na­ma ka­na­li­za­ci­ja, kam­ba­riuo­se ku­ria­mi lau­žai... Liau­dis skur­do, o val­džia kū­rė­si iš­tai­gin­gą gy­ve­ni­mą.

- Kaip ir čia?..

- Mes su Vy­tau­tu Sa­ka­laus­ku, tuo­met dir­bu­siu TSRS am­ba­sa­do­je, žiū­rė­da­vo­me ir ste­bė­da­vo­mės: jei mi­nist­ras su ma­ši­na, tai ir jo žmo­na, ir gi­mi­nė ma­ši­no­mis ap­rū­pin­ta. Ne­gi ir pas mus bus taip, kad net že­mo ran­go pa­rei­gū­nai pirk­sis bran­gius au­to­mo­bi­lius, ne­skai­čiuo­da­mi val­diš­kų pi­ni­gų, svars­tė­me. Man ta­da at­ro­dė, kad Lie­tu­vo­je to bū­ti ne­ga­lė­tų, ta­čiau su­gri­žęs su­pra­tau kly­dęs.

Mo­zam­bi­ke ma­no at­ly­gis bu­vo 1000 do­le­rių, – tais lai­kais tai bu­vo ne­blo­gi pi­ni­gai, bu­tas ne­mo­ka­mas, au­to­mo­bi­lis ne­mo­ka­mas... Po dve­jų me­tų tu­rė­jo­me ap­si­spręs­ti – pe­rei­ti į Ru­si­jos ju­ris­dik­ci­ją ar grįž­ti na­mo. Mes su Sa­ka­laus­ku pa­si­rin­ko­me Lie­tu­vą.

- Ra­miai žiū­rė­jo­te, kaip ne­ran­giai vals­ty­bė sto­ja­si ant ko­jų?

- Kai bu­vau Mi­nist­rų ta­ry­bos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ju, bu­vo toks Sta­ty­bos ban­kas Lie­tu­vo­je, man te­ko jį ku­ruo­ti. Su ban­ko val­dy­to­ju Sa­mui­lu Mau­šo­vi­čiu­mi, reik­liu ir tvir­tu žmo­gu­mi, prieš ku­rį dre­bė­jo sta­ty­bi­nin­kai, su­gy­ve­no­me la­bai ge­rai. Atei­na vie­ną die­ną jis pas ma­ne ir sa­ko: „Iš­va­žiuo­ju į Iz­rae­lį“. At­ly­gi­ni­mas, klau­siu, gal ne­ge­ras, gal dar­bas at­gra­sus? Ne, sa­ko: „Vis­kas ge­rai, bet aš va­žiuo­ju kurti sa­vo tė­vy­nės“. Lie­tu­viai ga­lė­tų pa­si­mo­ky­ti iš žy­dų, kaip rei­kia kur­ti vals­ty­bę. Kaip rei­kia tau­so­ti žmo­nes, kaip vi­so­mis iš­ga­lė­mis sau­go­ti jų vie­ny­bę. Taip, eko­no­mi­ka Ta­ry­bų Są­jun­go­je bu­vo ne­veiks­ni, ko­lū­ki­nė san­tvar­ka bu­vo pra­sta, nors daug kas šian­dien aiš­ki­na, kad ji bu­vu­si ge­ra...

- Va­di­na­si, tei­sus Lands­ber­gis, ku­ris, kaip sa­ko­ma, su­grio­vė ko­lū­kius?

- Ma­no su­pra­ti­mu, ko­lū­kiai ne­tu­rė­jo atei­ties, juos ar­dyt rei­kė­jo, ko­lū­ki­nė sis­te­ma bu­vo nee­fek­ty­vi, bet ją rei­kė­jo per­tvar­ky­ti ne­sku­bant, ne­griau­nant ūki­nių pa­sta­tų, – juk pa­sau­lio pra­kti­ka pa­tvir­ti­na, jog smul­ku­sis ūkis yra ne­pers­pek­ty­vus.

Nuo ma­no so­dy­bos – pen­ki ki­lo­met­rai iki vie­nin­te­lės Ro­kiš­kio ra­jo­ne „La­šų“ že­mės ūkio bend­ro­vės, ku­riai va­do­vau­ja ma­no se­nas pa­žįs­ta­mas Ze­no­nas Ak­ra­ma­vi­čius. Tuo­met jau­nas vy­rio­kas Vag­no­riaus ne­pa­bū­go, ko­lū­kio ne­sug­rio­vė, pa­ver­tė jį bend­ro­ve. Kas no­rė­jo, išė­jo, bet išė­ju­sio­ji pu­sė po me­tų ki­tų grį­žo. Pas­ta­tė žmo­gus vė­jo ma­lū­nus, ke­pyk­lą, pra­tur­tė­jo, ir žmo­nės pas jį ne­blo­gai už­dir­ba, vi­sa apy­lin­kė tu­ri dar­bo.

Apsk­ri­tai pir­mai­siais Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais ne­tei­sin­gai bu­vo vyk­do­ma ūkio re­for­ma. Ma­no nuo­mo­ne, rei­kė­jo steng­tis kuo il­giau pra­tęs­ti ga­myk­lų gy­va­vi­mą ir kuo ge­riau pa­si­ruoš­ti eko­no­mi­kos pe­ro­rien­ta­vi­mui sa­va­ran­kiš­kos vals­ty­bės są­ly­go­mis. Di­de­lių įmo­nių pri­va­ti­za­ci­ja, jų grio­vi­mas, įren­gi­mų par­da­vi­mas į me­ta­lo lau­žą pa­nė­šė­jo į įvy­kius Mo­zam­bi­ke, nu­ver­tus po­rtu­ga­lų val­džią, ta­čiau af­ri­kie­čiai juk bu­vo ne­mo­ky­ti, be­raš­čiai, o Lie­tu­vo­je į val­džią atė­jo ne be­raš­čiai. Ge­di­mi­nas Vag­no­rius – be­raš­tis? Vy­tau­tas Lands­ber­gis – be­raš­tis? Kai pri­si­me­nu anų lai­kų mi­nist­rus, jie vi­si bu­vo aukš­to ly­gio pro­fe­sio­na­lai. Rei­kė­jo neiš­va­ryt, neats­tumt žmo­nių, rei­kė­jo pa­sa­kyt: vy­rai, kas ne prieš Lie­tu­vą, dirb­ki­me drau­ge dėl jos...

Da­bar eko­no­mi­ka au­ga, ne­ga­li sa­kyt, bet rei­kia, kad su­grįž­tų žmo­nės. Jei mi­li­jo­nas emig­ra­vu­sių ne­be­sug­rįš, bus ka­tast­ro­fa.

- Tik kaip juos su­si­grą­žin­ti?

- Nep­ri­ta­riu nei glo­ba­li­za­ci­jai, nei „ka­mie­ni­nei“ Lie­tu­vai, – šva­rią na­cio­na­li­nę vals­ty­bę mū­sų lai­kais sun­ku iš­lai­kyt, bet pir­miau­sia mums rei­kia pre­zi­den­to, ku­ris dirb­tų Lie­tu­vai.

Ma­no nuo­mo­ne, Val­das Adam­kus bu­vo ati­trū­kęs nuo tik­ro­vės, jis ne­sup­ra­to Lie­tu­vos rea­li­jų. Kai Pre­zi­den­te iš­rin­ko­me Da­lią Gry­baus­kai­tę, vy­liau­si, gal ji pra­dės rū­pin­tis, kaip pri­kel­ti Lie­tu­vą, ir net pa­ra­šiau laiš­ką siū­ly­da­mas stip­rin­ti re­gio­nus, ta­čiau ma­no min­tys pri­ta­ri­mo ne­su­lau­kė. Pa­da­riau iš­va­dą, kad D.Gry­baus­kai­tė dir­ba dau­giau sau, nei Lie­tu­vai. Bu­vau la­bai ak­ty­vus agi­ta­to­rius, kad sto­tu­me į Eu­ro­pos Są­jun­gą, ji ski­ria Lie­tu­vai di­de­lius pi­ni­gus, ta­čiau jie pa­nau­do­ja­mi ne­tin­ka­mai. Ne baž­nyt­kai­mius rei­kia at­sta­ti­nėti, bet stip­rin­ti re­gio­nų cent­rus.

Pa­ti­kė­ki­te, žmo­nės su­grįš, jei vėl ims ti­kė­ti sa­vo vals­ty­be, jei eko­no­mi­nis ir so­cia­li­nis kli­ma­tas Lie­tu­vo­je ims tai­sy­tis.

Pa­reng­ta pa­gal „Res­pub­li­ka“