Naujausios
Vabaliuose gera gyventi ir dirbti
„Nuo tokių žmonių priklauso Lietuvos ateitis“, – „Šiaulių kraštui“ sakė Sidabravo seniūnijos (Radviliškio r.) seniūnas Vidmantas Blužas, pristatydamas Vabalių kaime ūkininkaujantį 33 metų Andrių Kavaliauską. Tik prieš ketverius metus įkūręs nuosavą ūkį, jaunas vyras liko ištikimas gimtajam kaimui ir jau spėjo nemažai nuveikti jo labui. Andrius turi gausybę planų ir žino, kad viską įgyvendinus, Vabaliai taps labai patrauklūs.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Tėvo mokykla
Vos pora kilometrų nuo Sidabravo miestelio esančiuose Vabaliuose yra tik dvi gatvės – Žvaigždžių ir Vėjo. Per abi gatves gyventojų – vos šimtas. Pirmojoje, Žvaigždžių gatvėje, gyvena ūkininkų, agurkų augintojų Kavaliauskų šeimos.
Agurkus Justinas Kavaliauskas, profesionalus agronomas, augina daugiau negu du dešimtmečius. To paties amato pamokė ir ūgtelėjusį sūnų Andrių. Vis dėlto baigęs vidurinę vaikinas nestojo tiesiai į lysvę, o išvažiavo į Šiaulius mokytis prekybininko specialybės Šiaulių profesinio rengimo centre.
Išvažiavo į miestą trumpam, žinojo, kad, įgijęs išsilavinimą, būtinai grįš į savo kaimą. O ir mokėsi vis padėdamas tėvui agurkų ūkyje, statydamas šiltnamį po šiltnamio, kartu įsisavindamas vis daugiau žinių apie šias daržoves.
Prieš ketverius metus, 2014-aisiais, A. Kavaliauskas įkūrė savo ūkininko ūkį. Dabar šypsosi: kiek galėjo būti samdiniu pas tėtį!
Šiandien jaunas vyras, jau sėkmingas verslininkas, mėgsta pajuokauti, kad „turėdamas prekybininko išsilavinimą, jei gudrus esi, gali tapti komersantu, o jeigu kitaip – pardavėju“.
Jis tapęs ir tuo, ir tuo. Abu su žmona Daiva iš to paties Vabalių kaimo ūkininkavimo pradžioje savo šiltnamiuose užaugintus agurkus pardavinėdavo Radviliškio turguje. Vėliau apsisprendė kuo daugiau laiko skirti agurkams priežiūrėti, auginti ir visiems kitiems su tokia veikla susijusiems reikalams, todėl, kaip ir Andriaus tėtis, įstojo į žemės ūkio kooperatyvą „Agrolit“ ir užauginto derliaus realizavimą patikėjo jam.
Šiandien abu Kavaliauskai – tėvas ir sūnus – bene stambiausi agurkų augintojai visame Radviliškio krašte, o jų šiltnamiuose užaugintų agurkų – daugiau negu 700 tonų per sezoną, greičiausiai yra ragavę dauguma lietuvių, kurie šių daržovių neužsiaugina patys, bet perka jas didžiuosiuose prekybos centruose. Be to, vabališkių užauginti agurkai paklausūs ir Latvijoje, Estijoje.
Šie metai, sako ūkininkas Andrius, gana palankūs agurkams. O štai pernai netrūko įtampos, mat balandžio 16-ąją paspaudęs stipresnis šaltukas kaip reikiant apkandžiojo agurkų lapus – atsipeikėti jiems prireikė laiko, tad ir derlius truputį suvėlavo.
Šiandieną A. Kavaliausko agurkų šiltnamiai jau skaičiuojami ne arais, kaip buvo pradžioje, o užima daugiau negu tris hektarus žemės. Ūkyje įdarbinti 53 nuolatiniai darbuotojai, agronomijos specialistai ir darbininkai.
Kelis mėnesius trunkančio derliaus skynimo laikotarpiu darbuotojų skaičių tenka kone padvigubinti. Reikia daugybės papildomų rankų, kitaip per dvi dienas užaugančio agurkėlio nespėtų nuskinti, o ir neišpildytų prekybos centrų užsakymų.
Andriui keista, kad kai kurie žmonės, net ir už visai neblogą atlygį nenori dirbti, o įsidarbinę vis naujų pasiteisinimų sugalvoja, dėl ko šiandien ar rytoj į darbą neatvyks. Kol kas net už tūkstančio eurų mėnesinį atlyginimą nepavyko rasti ir sunkvežimio vairuotojo. Dėl to talkininkų ūkininkui neretai tenka ieškoti Radviliškio darbo biržoje.
„Lietuvoje darbo yra, bet kad norinčių dirbti ne kažin kiek“, – sako 33 metų vyras.
Jis neslepia užmetęs akį į Lietuvoje darbo ieškančių ukrainiečių ir baltarusių pusę. Neseniai buvo susiradęs agronomijos specialistę iš Ukrainos, būtų įdarbinęs visu etatu. Bet reikalas pakibo ore – ukrainietei atvykti sutrukdė viza.
Dirbti ir uždirbti
Savame ūkyje dirba visi – ir samdyti darbininkai, ir kone visa Kavaliauskų giminė. Daiva ir Andrius juokiasi, kad žodį „sunku“ mieliau pakeistų žodžiu „smagu“.
„Lietuvoje ūkininkai labai mėgsta dejuoti: kaip jiems sunku, kaip niekas nepalaiko, mažai moka. Aš nedejuoju. Nėra taip blogai. Dirbti reikia, o ne dejuoti. Kai dirbi ir uždirbi“, – sako augintojas.
Kol kas didžiausias jo pagalbininkas yra bankas, nes investicijos į veiklos plėtimą ir ūkio modernizavimą kainuoja nemažus pinigus. Galvoja ir apie europinę paramą, bet kol kas žygių dėl jos nedarė.
Tegyvuoja Vabaliai
Tačiau pasakojimas – ne vien apie agurkus, o ir apie Andrių, kuris brandina vis naujų idėjų savo gimtam kaimui. Juo, akivaizdu, smarkiai didžiuojasi ir yra tikras patriotas.
„Čia mūsų giminės kaimas. Čia mano sesuo, tėvai gyvena, gyveno seneliai, čia apsistojusios tetos. Ir jūs pasilikite, pamatysite, kaip čia smagu“, – šmaikštauja vyras.
Sako, iš savo Vabalių niekada ir kojos nekels: taip čia jam gera, ramu ir gražu. O jei ir išvažiuoja, tai tik trumpam atsipūsti, pakeisti aplinką – gimtinė traukte traukia atgalios.
Norėtų Kavaliauskai, kad ir bent vienas jų sūnus, šiuo metu 11-metis ir šešiametis, užaugę Vabaliuose liktų, galėtų agurkus auginti.
Be to, Vabaliai, anot A. Kavaliausko, vienas iš nedaugelio Lietuvos kaimų, kur gimstamumas – kaip iš pypkės.
„Čia gyvena apie 100 gyventojų, pusšimtis iš jų yra vaikai. Kažkoks stebuklas“, – sako ir čia pat priduria turintis žinių, kad dar keli „vabališkiukai“ jau pakeliui į šį pasaulį.
Jo žodžiais, jei ne Vabalių vaikai, Sidabravo mokyklą gal net uždaryti tektų. O ją šiemet papildys dar keturi kaimo pirmokai. Ir iš tiesų, mokyklinis autobusas, vežantis „vabališkiukus“ į Sidabravo gimnaziją, kas rytą pilnutėlis.
Kaimo vaikų ir jaunimo labui jaunasis ūkininkas pernai įgyvendino idėją: įsigytame sklype įrengė tinklinio aikštelę su apšvietimu, ir netgi tinklinio kamuolį padėjo, jei kuriam nors vietos gyventojui staiga taptų nuobodu.
Aikštelę A. Kavaliauskas atidarė pernai, per Jonines. Susirinko daugybė žmonių, suneštinį stalą pasidengė, vaišinosi, žaidė tinklinį, Joninių laužą degino iki vėlyvos nakties.
Ūkininkas dar planuoja aplink tą tinklinio aikštelę stalus bei suolus pastatyti, kad kiekvienas kaimo žmogus, jaunas, mažas ar vyresnis, čia, medžių paunksnėje, prisėsti, pasėdėti, pailsėti ar su kaimynu pabendrauti galėtų.
Daugiabutis? Bus!
Smagu A. Kavaliauskui ne tik dėl gausaus jaunimo Vabaliuose, bet ir dėl to, kad vis daugiau žmonių čia atvyksta gyventi.
Išsitaria turintis minčių, kaip dar daugiau naujakurių privilioti, tik kol kas apie planus kalbėti nelinkęs: paplepėsi garsiai – neišsipildys.
Tik atskleidė: gal jau po kelerių metų Vabaliuose pastatys daugiabutį, į kurį gyventi kvies naujakurius.
Sūnui Andriui antrina ir tėtis Justinas. Jo žodžiais, Vabalių kaimas apie 1949-uosius priklausė „Vilniaus“ kolūkiui, 1972 metais susijungusiam su Marytės Melnikaitės kolūkiu, o vėliau tapusiam Sidabravo žemės ūkio bendrove.
„Jei kažkada čia buvo „Vilnius“, tai normalu, kad ir daugiabučio reikia!“ – sūnaus idėjai pritaria ūkininkas J. Kavaliauskas.
O Andrius sako tiesiog vertinantis žmones. Supranta, kad pagrindinė priežastis, dėl ko tuštėja kaimai – darbo stoka. O jei pastatytų daugiabutį ir pakviestų naujakurius darbuotis savo agurkų ūkyje, pageidaujančių gyventi kaime, žino, tiktai atsiras.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Andrius Kavaliauskas žino, kaip į gimtą kaimą prišaukti naujakurių: pastatys daugiabutį ir pasiūlys darbo!
Daiva ir Andrius Kavaliauskai – akivaizdus įrodymas, kad jauni žmonės kaime gali būti laimingi.
Pats agurkų augimo įkarštis. Šiltnamiuose pluša ne tik ūkio talkininkai, bet ir savininkai: savo ūkį turintis Justinas Kavaliauskas bei ūkininkai Daiva ir Andrius Kavaliauskai.
Ūkininko Andriaus sklype įrengta tinklinio aikštelė dieną naktį atvira visiems kaimo gyventojams.
