
Naujausios
MŪSŲ LAIKMEČIO KARŽYGIAI
Šį sekmadienį „Saulės“ kino teatro salėje, vykstant Šiaulių visuomeninių organizacijų renginiui „Gerumo angelas“, bene devyni šiauliečiai buvo apdovanoti Tado Kosciuškos garbės kryžiais bei medaliais.
Apie Tado Kosciuškos asmenybę (1746–1817) nesunkiai galime pasiskaityti enciklopedijose ar vikipedijose. Šiais metais sukako 200 metų nuo jo mirties. Lietuvos bajorija, paminėdama karvedžio sukaktį, šalyje pastebėjo kelias dešimtis lietuviškų pavardžių, vertų kilmingo apdovanojimo, atsvarių laikinoms valdžioms ir politinėms konjunktūroms,
Kas tie „kilmingieji“? Nemaža apdovanotojų dalis – raudono, ne mėlyno kraujo žmonės, veiklūs ir kūrybingi piliečiai, savo veikla ir rezultatais tapę Tėvynės gynybinės pilies mūro plytomis. Pagal kokią logiką? Pagal dieviškąją, žinančią, kad „bajorišką prigimtį dalina tėvai, o kūrybišką – dievai“.
Žvilgtelėkime į apdovanotas šiauliečių asmenybes, kurioms pilkumos pavydą tenka užsitarnauti altruizmu ir patriotizmu. Tai – saviškiai, mums gerai žinomi savo darbais, žinantys, kad „pilkuma – tai pienu praskiesta tamsa“.
Raimundas Balza, Lietuvos muziejininkų seniūnas, mūsų „Aušros“ muziejaus direktorius. Jo tylia, tačiau kryptinga veikla „Aušros“ muziejus tapo ne tylia senienų ekspozicija, o gyvu kultūros organizmu, kasdien pulsuojančiu gyvybe ir istoriniu užtaisu per kelias daugiagalvio slibino galvas, turinčias skirtingus apetitus ir vardus, tokius kaip „Dviračių muziejus“, „Frenkelynas“, „Foto muziejus“ ir kt.
Leonas Karaliūnas – Joniškio Krepšinio muziejaus įkūrėjas, per pastarąjį dešimtmetį užsitarnavęs vyskupo titulą, kadangi krepšinis – Lietuvos religija. Tai šio vyro atkalumo ir užsispyrimo dėka didelė turistų ir pasaulio krepšininkų dalis pradėjo painioti Joniškio sąvoką su Krepšinio muziejumi, ar atvirkščiai. Skaudu ir joniškiečiams, kad nemažai vietos švyturėlių nublanko to muziejaus šlovės spinduliuose.
Darius Linkevičius – dizaineris, kurio erdvinės plastikos dekoratyviniai akcentai, pabirę šalia Lietuvos kelių, nejučiomis kuria mūsų Tėvynės įvaizdį ne tik pro automobilio langą. Dizainerio kūriniai, sukurti industrinės technologijos būdu ir braižu, gyvuoja tarsi moderni tąsa pakelės smūtkelių ir koplytstulpių tradicijoms, pavyzdžiu tiek saviškiams, tiek kaimynams...
Vilmantas Dambrauskas – išleidęs ne vieną meninės fotografijos albumą, tarp dizainerių žinomas ne tik kaip grafinio dizaino apologetas, bet ir kaip „dviračio išradinėtojas“ meninio portreto žanre. Juk žmonija nuo urvinių laikų portretuoja bendragenčius, tačiau šioje tūkstantmečių „portretinėje industrijoje“ surasti savitą foto-braižą, t.y. minimą „dviratį“, be talento ir darbštumo, neįmanoma. O Vilmantas rado!
Vilius Puronas – dizaineris, gerai pažįstamas šiauliečiams, žinantis taisyklę, kad „kuklumas puošia žmogų, bet ne miestą“, kuri šių eilučių autoriui neleidžia užsiiminėti panegirika, tačiau netrukdo, pasinaudojus pramoninio dizainerio žiniomis, tarstelėtų kelis gerus žodžius apie kitus nominantus – pramoninio miesto kolegas.
Šarūnas Montvilas, šaunus elektronikos inžinierius, kurio šiaulietiškos Montvilų šeimos šaknys siekia virš pusės tūkstančio metų. Apie dinastinį, tos rūšies žmogiškąjį paveldą tarybiniais laikais rašyti arba net užsiminti nebuvo galima: jei ne Sibiru, tai kreivomis šypsenėlėmis toji epocha dvelkė. Įdomu, kad jis – riteris, seniausios Lietuvos visuomeninės organizacijos Jotvingių Kryžiaus Riterių Ordino narys, kuri šiais metais švenčia 530 metų sukaktį.
Ramūnas Volbekas – sėkmingas Šiaulių gamyklos UAB ELGA vadovas, tylus tarptautinio giganto „Siemens“ konkurentas, Šiauliuose pagimdęs skulptūrinio dizaino – „puronizmo“ žanrą, mylintis Lietuvą, kūrybos mecenatas. Tautai padovanotos visokios „geležinės lapės“, „pane-vėžiai!“, „karališkieji žalčiai“, „penktieji kėliniai“ ir kiti kūriniai džiugina Lietuvos gyventojų širdis, o per ketvirtį tūkstančio suoliukų – jų užpakalius.
Stanislovas Dikšas – UAB Šiaulių spaustuvės vadas ir vadovas. Šios įmonės tiek moderni spauda, tiek naujos spaustuvinės technologijos suformavo sėkmingą spaustuvinę industriją, neturinčių analogų Šiaurės Lietuvoje, tiesiogiai veikiančią vietos kultūros bei literatūros raidą ir gyvastį... Kadangi tolesnė panegirika gali būti traktuojama, kaip komercinės reklamos atmaina, todėl nebesiplėsiu.
Renata Veršinskienė – faktiška Lietuvos Gineso knygos rekordininkė rekordų skaičiumi. Jos sugalvotų ir realizuotų rekordų statistika juridiškai puošia Šiaulių Profesinio rengimo centrą, savo išmone ir išmintimi padabino šios mokyklos istoriją, įvaizdį, tradiciją. Toje aplinkoje tiek moksleiviai, tiek mokyklos pedagogai nejučiomis tampa jos bendražygiais ir būsimais konkurentais: „Tėvynės labui!“.
Naudodamasis straipsnio autoriaus galimybėmis, didžiuojuosi, kad bene pirmąjį kartą po Nepriklausomybės atgavimo, mus tris Lietuvos dizainerius, Apvaizda (pardon – Lietuvos bajorija!), pastebėjo ir už nuoseklius bei atkaklius tikslus apdovanojo Tado Kosciuškos kryžiais.
Galbūt po šių panegirikų ne vienas susimastys ir prisidės prie pavyduolių, prie šiuolaikinių niurzglių, kartu su jais tyliai ims niršti ir urgzti: „Tai ne žmonės apdovanoti, o tik jų darbai ir veikla! Jokio žmoniškumo, jokio humanizmo! Jokio pliuralizmo, jokio pliurpalizmo!..“.
Vilius Puronas