E. Mikulionytė „Stebukle“: filmuojant pats dangaus pažėrė netikėtų dovanų

E. Mi­ku­lio­ny­tė „Ste­buk­le“: fil­muo­jant pa­ts dan­gaus pa­žė­rė ne­ti­kė­tų do­va­nų

Gruo­džio 8-ąją į Lie­tu­vos ki­no teat­rus pa­ga­liau at­ke­liau­ja il­gai lauk­ta jau­nos re­ži­sie­rės Eg­lės Ver­te­ly­tės tra­gi­ko­me­di­ja „Ste­buk­las“.

Fil­mas jau bu­vo pa­ro­dy­tas dau­ge­ly­je už­sie­nio ki­no fes­ti­va­lių. Ja­me pa­sa­ko­ja­ma apie pir­muo­sius Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo me­tus – pe­rė­ji­mą iš vie­nos epo­chos į ki­tą, kai daug kas žai­biš­kai kei­tė­si, ir žmo­nės tie­siog ne­su­si­gau­dė, ką da­ry­ti ir kaip gy­ven­ti to­liau.

Į to­kį virs­mą pa­puo­lė ir pa­grin­di­nė fil­mo he­ro­jė Ire­na, Bied­nių kai­mo kiau­lių fer­mos ve­dė­ja, va­do­va­vi­mo es­ta­fe­tę pe­rė­mu­si iš sa­vo tė­vo, bu­vu­sio ko­lū­kio pir­mi­nin­ko. Skir­tu­mas tas, kad Ire­na pra­de­da fer­mą val­dy­ti jau prie ki­tos val­džios.

Jai ten­ka vi­saip su­ktis, kad iš­lai­ky­tų fer­mą ir jos dar­bi­nin­kus. Ta­čiau grei­tai paaiš­kė­ja, kad Ire­nos „biz­nį“ nuo bank­ro­to ga­li iš­gel­bė­ti tik ste­buk­las. Ir jis at­si­ran­da – tai Ber­nar­das iš Ame­ri­kos, at­vyks­tan­tis į kai­mą rau­do­nu ka­di­la­ku.

Šiuo il­go met­ro fil­mu de­biu­tuo­ja ne tik re­ži­sie­rė E. Ver­te­ly­tė, bet ir fer­mos ve­dė­ją įkū­ni­ju­si ži­no­ma ak­to­rė Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė, su­kū­ru­si dau­gy­bę įsi­min­ti­nų vaid­me­nų teat­re.

Kaip jai se­kė­si pir­mą kar­tą fil­muo­tis il­go met­ro juos­to­je, ku­rio­je pa­grin­di­nis jos par­tne­ris – tie­siai iš Ho­li­vu­do – lie­tu­vių kil­mės ak­to­rius Vy­to (Vy­tau­tas) Ru­gi­nis? Apie tai El­tos ko­res­pon­den­tės Lai­mos Že­mu­lie­nės po­kal­bis su E. Mi­ku­lio­ny­te.

- Kiau­lių fer­mos ve­dė­ja Ire­na – pir­mas pa­grin­di­nis jū­sų vaid­muo di­džia­ja­me ek­ra­ne. Ar sun­ku bu­vo ženg­ti į fil­ma­vi­mo aikš­te­lę, kai ant jū­sų pe­čių – pa­grin­di­nis vaid­muo? O ge­rai at­lik­tas pa­grin­di­nis vaid­muo – dau­giau nei pu­sė fil­mo sėk­mės.

- Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad vai­din­ti Ire­ną bu­vo sun­ku. Ta­čiau bu­vo la­bai sun­ku at­lai­ky­ti grei­tą fil­ma­vi­mo ma­ra­to­ną. Lai­kas – pi­ni­gai – tai iš tik­rų­jų pa­ju­tau. Tu tu­ri su­spė­ti ga­li-ne­ga­li, sun­ku-ne­sun­ku. Ir dar kiau­lių fer­mos tvai­ką at­lai­ky­ti rei­kė­jo – bu­vau net ap­si­nuo­di­ju­si. Pa­čios su­dė­tin­giau­sios vie­tos, kiau­lių fer­ma bu­vo nu­fil­muo­tos Lie­tu­vo­je – Jiez­ne, Anykš­čiuo­se, nes ki­tur to­kios fer­mos ne­ra­si. Taip ir laks­tė­me iš vie­no mies­te­lio į ki­tą. Sun­kiau­sia ir bu­vo tas ma­ra­to­nas.

- Ar di­de­lė at­ran­ka bu­vo į Ire­nos vaid­me­nį?

- Kai atė­jau į at­ran­ką, prie kaž­ko­kių gė­lių pa­sto­vė­jau, tru­pu­tį pa­si­juo­kiau, pa­kal­bė­jau ir už­mir­šau, kad tai vy­ko. Fil­mui il­gai bu­vo ieš­ko­ma fi­nan­sų ir už­mir­šau apie jį. Ma­niau, vis­kas pa­lai­do­ta, nes ki­nas vi­sa­da pri­klau­so nuo fi­nan­sa­vi­mo. Po me­tų ar pu­sant­rų stai­ga iš­gir­dau: „Ga­vom“. Net ne­sup­ra­tau, kur aš vėl esu pa­kvies­ta. Pa­tiks­li­no, kad „Ste­buk­lui“ pi­ni­gų ga­vo. Sce­na­ri­jų bu­vau skai­čiu­si, ta­čiau per tiek lai­ko bu­vau spė­ju­si pa­mirš­ti. Pap­ra­šiau, kad iš nau­jo duo­tų pa­skai­ty­ti.

- Kaip pa­ti pri­si­me­na­te tuos lai­kus, bui­tį, kai vis­kas bu­vo per­ka­ma už lai­ki­nuo­sius ta­lo­nus ir bran­go vos ne kas sa­vai­tę? Ar pirk­da­vo­te su drau­gais pi­ges­nių kont­ra­ban­di­nių ci­ga­re­čių?

- Ta­da stu­di­ja­vau Mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je. Bu­vo­me lai­min­gi, kad esa­me lais­vi, kad Lie­tu­va at­ga­vo ne­prik­lau­so­my­bę. Kad pa­tys sau ga­li­me bū­ti ir po­nai, ir kle­bo­nai. Ne, bui­tis ma­nęs ne­do­mi­no. Nie­ko neat­si­me­nu nei apie ei­les prie de­fi­ci­tų, nei apie ci­ga­re­tes. Be to, ta­da aš ne­rū­kiau.

- Ire­ną su­vai­di­no­te la­bai įti­ki­na­mai. Gal to­kios pa­tir­ties te­ko pa­si­sem­ti kai­me?

- Ne. Bet pa­dir­bė­ta bu­vo ne­ma­žai. Mud­vi su re­ži­sie­re me­tus iki fil­ma­vi­mo re­pe­ta­vo­me, ana­li­za­vo­me kiek­vie­ną sce­ną, ap­mąs­tė­me jas. Svar­bu ži­no­ti – kas ir kaip, su­pras­ti tos mo­ters bū­tį ta­me lai­ke. Juk ji iš vie­nos san­tvar­kos pe­rei­na į ki­tą.

Tas pe­rė­ji­mas bu­vo bai­siau­sias da­ly­kas vy­res­niems Lie­tu­vos žmo­nėms, o Ire­na per­žen­gė tą Ru­bi­ko­ną. Iki tol ji net ne­ži­no­jo tik­ro­sios sa­vo mo­ti­nos is­to­ri­jos, ku­ri mi­rė, kai mer­gai­tė dar bu­vo ma­ža. Vis­kas sken­dė­jo me­le. Jos idea­las bu­vo tė­vas – ko­lū­kio pir­mi­nin­kas. Jos idea­lai bu­vo vi­siš­kai ko­mu­nis­ti­niai, kol ga­lų ga­le jo­je pa­čio­je įvy­ko virs­mas.

At­vy­kus ame­ri­ko­nui Ber­nar­dui, Ire­na su­ži­no sa­vo šei­mos is­to­ri­ją, su­ži­no, kaip gy­ve­ni­mą bai­gė jos mo­ti­na. Ber­nar­das taip pat su­ži­no sa­vo is­to­ri­ją – į Ame­ri­ką jį iš­si­ve­žė ne tik­rie­ji tė­vai, o sve­ti­mi žmo­nės.

- Kaip pa­vy­ko ras­ti bend­rą kal­bą su Ber­nar­du – Vy­to Ru­gi­niu, ku­ris yra fil­ma­vę­sis su ryš­kio­mis Ho­li­vu­do žvaigž­dė­mis? Ki­no juos­to­se „Žmo­gus, pa­kei­tęs vis­ką“ jis fil­ma­vo­si su Bre­du Pi­tu (Brad Pitt), „Vel­nio ad­vo­ka­tas“ – su Ky­nu Ryv­su (Kea­nu Ree­ves) bei Alu Pa­či­nu (Al Pa­ci­no), „Al­pi­nis­tas“ – su Sil­ves­te­riu Sta­lo­ne (Syl­ves­ter Stal­lo­ne), „Lū­žu­si strė­lė“ – su Džo­nu Tra­vol­ta (John Tra­vol­ta) bei Kris­tia­nu Slei­te­riu (Chris­tian Sla­ter), vai­di­no fil­muo­se „Grei­ti ir įsiu­tę“, „In­for­ma­to­rius“, „Stik­lo na­mai“ ir ki­tuo­se, taip pat dau­gy­bė­je ži­no­mų se­ria­lų.

- Vi­to – pui­kus. Ša­lia jo jau­tie­si sta­bi­liai, ant že­mės. Pro­fe­sio­na­lų pro­fe­sio­na­las. Ko­mu­ni­ka­bi­lus žmo­gus, iš kar­to su­ra­do­me bend­rą kal­bą. Aiš­ku, ir jis pa­var­go, bet tai – na­tū­ra­lu, kai per to­kį trum­pą lai­ką rei­kė­jo fil­mą su­suk­ti. Vi­si bu­vo­me pa­var­gę.

Per pa­sku­ti­nį va­ka­rė­lį po fil­ma­vi­mų Bul­ga­ri­jo­je nu­ste­bi­no Vy­to re­či­ta­lis – jis ne­nu­li­po nuo sce­nos, vie­nin­te­lis šo­ko plė­šiant gar­siai mu­zi­kai, o mes žiū­rė­jo­me.

Tu­riu tik džiaug­tis, kad su to­kiais ak­to­riais, kaip Vy­to Ru­gi­nis, Da­nie­lis Olb­rychs­kis (Da­niel Olb­rychs­ki), te­ko kar­tu fil­muo­tis, kad re­ži­sie­rė net iš ke­lių ša­lių su­kvie­tė žmo­nes, ša­lia ku­rių aikš­te­lė­je ga­li jaus­tis pui­kiai.

- Fil­mas – la­bai links­mas. O ko­kių nuo­ty­kių ir ste­buk­lų pa­ty­rė­te fil­ma­vi­mo aikš­te­lė­je, kiau­lių fer­mo­je?

- Nie­ko links­mo kau­lių fer­mo­je ne­bu­vo. Bai­si smar­vė, kad ap­si­nuo­di­jau. Ma­ne pro­diu­se­rė nu­ve­žė į ar­ti­miau­sią li­go­ni­nę, kur pa­sta­tė la­še­li­nę. Per tai pra­ra­do­me pu­sę fil­ma­vi­mo die­nos.

To­mis die­no­mis ne­ti­kė­tai iš­kri­to snie­gas, o mes jau bu­vo­me pa­lai­do­ję žie­mos sce­nas. Snie­gas že­mę bu­vo nu­klo­jęs dvi ar tris die­nas – tiek, kiek rei­kė­jo. Pas­kui rei­kė­jo fil­muo­ti pa­va­sa­rį – ir snie­gas nu­tir­po. Vi­sa tai mums bu­vo dan­gaus do­va­na.

- Gal tu­rė­jo­te rū­pes­čių su ki­to­mis sa­vo „par­tne­rė­mis“ – kiau­lių fer­mos gy­ven­to­jo­mis?

- Vie­na kiau­lė – ta, ku­rią ve­džiau į ma­ši­ną, bu­vo dre­suo­ta. Ji ūki­nin­ko bu­vo pri­jau­kin­ta kaip šu­niu­kas – vis­ką su­pras­da­vo. Aiš­ku, vi­sa­da ša­lia bu­vo jos šei­mi­nin­kas.

- Fil­mą „Sca­no­ra­mos“ fes­ti­va­ly­je žiū­rė­jo bu­vęs jū­sų gy­ve­ni­mo drau­gas ir bu­vęs pan­to­mi­mos ak­to­rius Kęs­tu­tis Mar­čiu­ly­nas, iš žiū­ro­vų mi­nios iš­si­sky­ręs pil­kais vie­nuo­lio dra­bu­žiais. Jau daug me­tų jis – bu­dis­tų vie­nuo­lis Bo Haen­gas Su­ni­mas, gy­ve­na Pie­tų Ko­rė­jo­je, ne­to­li Seu­lo esan­čia­me vie­nuo­ly­ne, o jūs – Lie­tu­vo­je. Ar dar pa­lai­ko­te ry­šius?

- Taip. Jis vis at­va­žiuo­ja į Lie­tu­vą, pa­že­ria nau­jų idė­jų, min­čių. Ma­ne dva­siš­kai pa­lai­ko. Kaip vi­sa­da. Nie­kas ne­si­kei­čia. Aš ne­su vie­ni­ša, ir tai svar­biau­sia. Tu­riu drau­gų, ar­ti­mų žmo­nių.

- Ar ap­lan­ko­te Kęs­tu­tį vie­nuo­ly­ne?

- Da­bar ma­žai lai­ko tu­riu va­ži­nė­ti į Ko­rė­ją. Tarp mū­sų – la­bai stip­rus ry­šys. Mū­sų drau­gys­tė nie­ka­da ne­dings – kuo to­liau, tuo la­biau ji stip­rė­ja.

Kal­bė­jo­si El­tos ko­res­pon­den­tė Lai­ma Že­mu­lie­nė

Re­ži­sie­rė Eg­lė Ver­te­ly­tė, ak­to­riai Vy­to Ru­gi­nis ir Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė.

„Sca­no­ra­mos“ nuo­tr.