ACOKAVŲ „PYRAGINĖS“ KARVOJUS

Spa­lio 14 d. Aco­ka­vuo­se (Rad­vi­liš­kio raj.) bu­vo už­baig­tas iš­ki­laus lie­tu­vių fo­tog­ra­fo ir kul­tū­ros met­raš­ti­nin­ko, et­nog­ra­fo ir kraš­to­ty­ri­nin­ko, pe­da­go­go ir spau­dos bend­ra­dar­bio Ba­lio Bu­ra­čo (1897–1972) 120-ųjų gi­mi­mo me­ti­nių ren­gi­nių cik­las, ku­rio me­tu Si­da­rių, Lie­piš­kių ir Aco­ka­vų kai­mai, pa­si­puo­šė me­džio dro­žė­jų ir kal­vių ple­ne­ro me­tu su­kur­to­mis skulp­tū­ro­mis, o Aco­ka­vų bend­ruo­me­nės na­mai – tau­ti­nės ku­li­na­ri­jos kū­ri­niais.

Čia vy­ko tra­di­ci­nė „Py­ra­gi­nės“ šven­tė, ku­rios me­tu gru­pa­vo­si apy­lin­kės gar­džiau­sių py­ra­gų ke­pė­jos, čia ska­niai kve­pė­jo ci­na­mo­nu ir obuo­liais, va­ni­le ir šo­ko­la­du, čia ak­ci­jos or­ga­ni­za­to­riai ap­do­va­no­jo nau­jų­jų skulp­tū­rų au­to­rius, pa­dė­ko­jo vi­siems bend­ruo­me­nės na­riams, pa­dė­ju­siems įam­žin­ti B. Bu­ra­čo at­mi­ni­mą.

ACO­KA­VŲ „PY­RA­GI­NĖS“ KAR­VO­JUS

Po to, kai ren­gi­nio ve­dė­jas Al­vi­das Kan­taus­kas ir at­vy­kęs LR Sei­mo na­rys Au­ri­mas Gai­džiū­nas pa­si­džiau­gė ant sta­lų be­si­pui­kuo­jan­čių py­ra­gų įvai­ro­ve ir gau­sa, atė­jo lai­kas so­li­džiai py­ra­gų ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jai. Jos na­riai – lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­do „Gy­ve­ni­mo švie­sa“ di­rek­to­rius An­ta­nas Ja­su­da­vi­čius, Skė­mių „Traktieriaus” „gas­pa­di­nė Morta” – Re­gi­na Damb­raus­kie­nė, Van­da Špu­kie­nė ir aš, šiau­lie­tis di­zai­ne­ris, al­ka­nais vei­dais ėmė­me man­da­giai ra­gau­ti gar­džius liau­dies ku­li­na­ri­jos kū­ri­nius, sa­lė­je gro­jant Še­du­vos kul­tū­ros ir ama­tų cent­ro liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­lai.

Po il­go, ska­naus ir at­sa­kin­go svars­ty­mo, ko­mi­si­ja su­grį­žo su tvir­to­mis nuo­mo­nė­mis, no­mi­na­ci­jo­mis ir do­va­no­mis kiek­vie­nai kon­kur­so da­ly­vei. No­mi­na­ci­ja „Sva­jin­gas py­ra­gas“ ati­te­ko jau­na­jai py­ra­gų ke­pė­jai Rū­tai Pla­čins­kai­tei. „Tra­di­ciš­ką“ obuo­lių py­ra­gą iš­ke­pė Bi­ru­tė Ar­bu­šaus­kie­nė. Net trys Ir­mos Glin­ce­rie­nės py­ra­gai man bu­vo vie­ni ska­niau­sių­jų. Gra­ži­nos Oli­šaus­kie­nės „Avie­ti­nis“ py­ra­gas ko­mi­si­jai pa­si­ro­dė pa­ts gai­viau­sias, Re­gi­nos Kan­taus­kie­nės mo­liū­gi­nis py­ra­gas pa­si­va­di­no „Pas­lap­tin­guo­ju“, o „Ra­mi­na­muo­ju“ ta­po Ty­ru­lių bend­ruo­me­nės py­ra­gas įda­ry­tas aguo­no­mis. „Žio­vu­lin­go“ py­ra­go no­mi­na­ci­ja ati­te­ko Mi­nai­čių bend­ruo­me­nei, o Kai­rė­nų bend­ruo­me­nės py­ra­gas ga­vo „Lau­mės buč­kio“ pa­va­di­ni­mą. Gar­bin­ga „Py­ra­gų py­ra­go“ no­mi­na­ci­ja bu­vo skir­ta net trims kon­kur­so da­ly­vėms: Vil­mai Gra­baus­kie­nei iš Šiau­lė­nų, aco­ka­viš­kei Ra­sai Al­tu­ka­vi­čie­nei ir Liud­mi­lai Stan­kie­nei, pa­tei­ku­siai net tris py­ra­gus. Vie­nas jų, py­ra­gas – „Bo­bų var­gai“, ta­po at­ra­di­mu net vis­ko ma­čiu­siai ko­mi­si­jai.

Ko­dėl? Paaiš­kin­siu: ra­ga­vo­me XVI am­žiaus LDK rū­mų ku­li­na­ri­jos ga­mi­nį, vi­du­ram­žių Vil­niu­je XVII a. va­din­tą „Sa­pie­gų tor­tu“. To­kio ke­pi­nio ap­val­ka­lui rei­ka­lin­ga be­mie­lė sluoks­niuo­ta teš­la, iš ku­rios ga­mi­na­mas „du­buo“, įda­rui, ga­mi­na­mam iš rau­gin­tų ko­pūs­tų, džio­vin­tų gry­bų, rū­ky­tos šo­ni­nės ar kum­pio, svo­gū­nų... Ga­li­te su­pras­ti ko­mi­si­jos nuo­sta­bą, pa­ra­ga­vus „au­ten­tiš­ko“ keps­nio iš LDK ka­ra­liš­kų ar­chy­vų.

Ver­ta pri­si­min­ti, kad anuo­met, kar­tu su ka­ra­lie­nės Bo­nos 1518 m. at­vy­ki­mu į Lie­tu­vą, čia at­ke­lia­vo ir re­ne­san­si­nė epo­cha su Va­la­kų re­for­ma, ar­chi­tek­tū­ra, rū­bais, pa­pro­čiais ir, kas be ko, re­ne­san­so ku­li­na­ri­ja su bū­si­mo tor­to se­ne­liu, šven­ti­niu py­ra­gu. 1642 me­tų K. Šir­vy­do žo­dy­ne jis įvar­din­tas „dvi­kal­biu-mil­ta­ris­ti­niu“ lie­tu­viš­ku pa­va­di­ni­mu – „kar­woius“ (šio su­ta­pi­mo kaž­ko­dėl ne­pas­te­bė­jo kal­bi­nin­kai: liet – kar-as, rus – voj-na), at­lik­da­vęs, hm.., anuo­me­ti­nių iš­kil­mių „sta­lo kar­ve­džio“ vaid­me­nį.

Ku­li­na­ri­jos is­to­ri­ja aiš­ki­na, kad anie „re­ne­san­si­niai tor­tai“ – vie­ni kū­ry­bin­giau­sių pa­tie­ka­lų, ku­rių pa­grin­dą su­da­rė teš­los for­mo­je įkep­tas įda­ras – mė­siš­kas ar sal­dus. Ba­ro­kas, pa­vel­dė­jęs sal­dų­jį, vi­so­se ša­ly­se iki mū­sų lai­kų jį iš­sau­go­jo tor­tų for­mo­je ir sal­džio­je tra­di­ci­jo­je, gi mė­siš­ka­sis XVIII a. nu­ny­ko. Mū­sų tau­ta iš­lai­kė jam pa­gar­bą folk­lo­re, šei­mos pa­pro­čiuo­se.

Po no­mi­na­ci­jų įtei­ki­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Lai­ma Šle­kie­nė pa­kvie­tė vi­sus lik­ti va­ka­ro­nė­je, vai­šin­tis kon­kur­so kū­ri­niais, da­lin­tis re­cep­tais ir ge­ra nuo­tai­ka. O aš ap­si­dai­riau – ma­žai kam ži­no­mi Aco­ka­vai Šiau­liams ku­li­na­ri­nę idė­ją mes­te­lė­jo.

Teks­tas aso­cia­ci­jos „Aco­ka­vų bend­ruo­me­nė“, nuo­trau­kos Lai­mo­no Si­mai­čio.

Vilius Puronas