Karas vaiko akimis (4)

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (4)

Žurnalistas

Ar­ba­ta su mė­to­mis

Vo­kie­čiai, bėg­da­mi iš Tel­šių, su­sprog­di­no ne tik van­den­tie­kį, elekt­ri­nę, duo­nos ke­pyk­lą, bet su­de­gi­no ir pir­tį.

Vie­ni tel­šiš­kiai praus­da­vo­si me­di­niuo­se ku­bi­luo­se, ki­ti me­ta­li­nė­se sta­ti­nė­se, tre­ti lau­kė, kol eže­ras nu­si­mes le­dą, ir jie ga­lės pul­ti į Mas­čio ban­gas.

Se­ne­liai tu­rė­jo skar­di­nę vo­nią. Ji sto­vė­jo di­džiu­lė­je prie­me­nė­je. Pa­ka­bin­da­vo lik­tar­ną, pri­pil­da­vo vo­nią karš­to van­dens ir mes, vai­kai, pir­mi, vė­liau suau­gu­sie­ji jo­je praus­da­vo­mės. Kiek­vie­ną penk­ta­die­nį bū­da­vo pir­ties die­na.

Tą 1945-ųjų ko­vo penk­ta­die­nį iš pat ry­to tem­pėme iš šu­li­nio van­de­nį. Mo­te­rį, vil­kin­čią ka­ri­nę uni­for­mą, pa­ste­bė­jo­me iš to­li. Ji pa­si­svei­ki­no, spaus­da­ma se­ne­lio ir ma­no de­ši­nes, pri­si­sta­tė: „Var­va­ra“. Mes pa­sa­kė­me sa­vo var­dus. Ta­da ka­riš­kė, pai­nio­da­ma lie­tu­viš­kus ir ru­siš­kus žo­džius, pa­klau­sė: „Ar­ba­tą... ga­li­ma vir­ti.“ Se­ne­lis jai ru­siš­kai at­sa­kė, kad iš ši­to šu­li­nio vi­sa­da nau­do­ja van­de­nį mais­tui ga­min­ti.

„Kur tą ar­ba­tą vir­si­te, tu­ri­te in­dą?“ – pa­si­tei­ra­vo Ka­zi­mie­ras.

„Ka­ti­liu­ke ant lau­žo, ant dvie­jų ply­tų“, – at­sa­kė ser­žan­tė.

„Vie­na ar dau­giau yra mo­te­rų?“ – vėl pa­si­tei­ra­vo se­ne­lis. „Mū­sų daug, įsi­kū­rė­me... va – sa­lė­je. At­ro­do, anks­čiau čia bu­vo ki­no teat­ras. As­me­niš­kai aš tu­riu de­šimt pa­val­di­nių. Ma­no rū­pes­tis – jas pa­gir­dy­ti ar­ba­ta“, – pa­sa­kė ji.

„Ei­me tro­bon, iš­vir­si­me ki­bi­rą karš­to van­dens, jį pa­ska­nin­si­me mė­to­mis. Jų tik­riau­siai jau se­niai ne­ra­ga­vo­te?“ Mo­te­ris, ei­da­ma pro ga­ruo­jan­čią vo­nią, net šūk­te­lė­jo.

„Pir­ties die­na“, – pa­sa­kė se­ne­lis. „O mes karš­to van­dens jau mė­ne­sį ne­ma­tė­me.“

Se­ne­lis mos­te­lė­jo gal­va ma­no pu­sėn ir pri­dū­rė: „Ry­toj – ko­vo 19-ąją – ši­to vai­ki­no die­na, jam su­kaks sep­ty­ne­ri. Gim­da­mas tą die­ną, jis at­si­ne­šė ir ant­rą var­dą – Juo­za­pą. Mes – žmud (že­mai­čiai), čia to­kia tra­di­ci­ja... tu­rė­ti du var­dus. Mo­čiu­tė iš­virs ki­sie­lių su span­guo­lė­mis, iš­keps sau­sai­nių, jo vien­me­čiai kai­my­nai sueis – bus balius”.

„Ge­rai bū­tų nors gal­vas iš­si­plau­ti“, – pa­sa­kė mo­te­ris.

Jau pa­ly­dė­da­mas vy­res­nią­ją su ki­bi­ru ar­ba­tos se­ne­lis pa­po­ri­no, kad jis pui­kiai su­pran­ta ka­rei­vio da­lią – še­še­rius me­tus pra­lei­do Pir­mo­jo pa­sau­li­nio, Ru­si­jos pi­lie­ti­nio ka­rų fron­tuo­se.

„At­ves­ki­te pa­val­di­nes – te­gu prau­sia­si“, – pa­kvie­tė Ka­zi­mie­ras.

Su­gu­žė­jo vie­nuo­li­ka. Atė­jo su vi­sa amu­ni­ci­ja su­suk­tais į ri­ti­mus ir per pe­čius per­mes­tais "ši­ne­liais", daikt­mai­šiais ir šau­tu­vais. Jų įvai­rių bu­vau re­gė­jęs, bet ši­to­kius ma­čiau pir­mą kar­tą. Vir­šum vamz­džio pri­tai­sy­ti žiū­ro­nai, vi­si „apau­ti vel­ti­niais“ – ap­siū­ti sto­ra vil­no­ne me­džia­ga. Gink­lai su­do­mi­no ir se­ne­lį.

„Mes snai­pe­rės, pa­si­slė­pus rei­kia ty­ko­ti prie­šą po ke­lio­li­ka va­lan­dų. Gink­las su­ša­la, jei­gu jis bū­tų pli­kas, tai nu­šal­tum pirš­tus. Ne­si­gir­di, kai šau­tu­vu trink­te­li į me­dį, su­ša­lu­sią že­mę,“ – paaiš­ki­no mo­te­ris.

„Jei­gu neat­si­sa­ko­te... pa­vai­šin­si­me kep­to­mis bul­vė­mis, rau­gin­tais ko­pūs­tais, agur­kais, ar­ba­ta su mė­to­mis. Kuo tur­tin­gi – tuo ir da­li­na­mės,“ – pa­sa­kė se­ne­lis ir nuė­jo kur­ti pe­čiaus, kur mo­čiu­tė, kai tu­ri mil­tų, kep­da­vo duo­ną.

Kol vie­nos prau­sė­si, ki­tos sku­to ir pjaus­tė bul­ves, ne­šio­jo van­de­nį, mė­tė pliaus­ke­les į ug­nį. Vy­res­nio­ji po­rą kar­tų su­vaikš­čio­jo į bu­vu­sią ki­no sa­lę. At­ne­šė gru­zi­niš­kos ar­ba­tos, ga­ba­li­nio cuk­raus, bal­tos duo­nos ir ki­log­ra­mi­nę ame­ri­ko­niš­kų kon­ser­vų dė­žu­tę.

Mo­čiu­tė kiau­lie­nos tau­kais sto­rai iš­te­pė dvi skar­das, į jas pa­sklei­dė smul­kiai pjaus­ty­tas bul­ves, ant jų su­kra­tė (pu­siau pa­da­li­nu­si) Var­va­ros at­neš­tus kon­ser­vus, iš­bė­rė svo­gū­nus, čes­na­kus ir se­ne­lis sun­kias blė­kas pa­šo­vė į karš­čiu al­suo­jan­čią kros­nį.

Už ke­lio­li­kos mi­nu­čių tro­bo­je pa­skli­do pa­sa­kiš­kas kva­pas: no­rė­jo­si kuo grei­čiau čiup­ti ša­ku­tę, pul­ti už sta­lo.

Ma­ma ir vie­na ru­sai­tė plu­šo sa­lo­nė­ly­je: il­gą­jį sta­lą pa­den­gė bal­ta stal­tie­se, iš­dė­lio­jo lėkš­te­les, ki­tus įran­kius.

Be­veik vi­są kam­ba­rio sie­ną puo­šė šven­tas pa­veiks­las „Pas­ku­ti­nė va­ka­rie­nė“. Mer­gi­nos anks­čiau ne­bu­vo jo ma­čiu­sios. Se­ne­lis paaiš­ki­no, kad ja­me pa­vaiz­duo­tas Kris­tus su sa­vo mo­ki­niais – apaš­ta­lais ir pa­klau­sė: „Gal pa­veiks­las kliu­do, už­deng­siu užuo­lai­da!“

Vi­sos cho­ru pa­sa­kė, kad ne­rei­kia deng­ti, o vie­na pri­dū­rė: „Ka­re... ateis­tų ne­lie­ka!”

Ant sta­lo ga­ra­vo pa­skru­du­sios ir pa­ru­du­sios bul­vės, pri­tvin­ku­sios tau­kų ir mė­sos kon­ser­vų, ku­te­no mū­sų šner­ves. Per va­lan­dą jų ne­li­ko, ne­li­ko ir kal­no rau­gin­tų ko­pūs­tų, agur­kų.

Mer­gi­nos su­kai­to, at­si­sags­tė apy­kak­les, jei­gu jos bū­tų bu­vu­sios vie­nos – tik­riau­siai iš­si­ner­tų ir iš pa­lai­di­nių. Jos tvis­kė­jo nuo or­di­nų ir me­da­lių.

At­si­kąs­da­mi ga­ba­li­nį cuk­rų gė­rė­me ar­ba­tą su mė­to­mis. Snai­pe­rės at­si­pa­lai­da­vo, pri­si­mi­nė na­mus, tai­kų gy­ve­ni­mą. „Už­si­mir­šau... Jei­gu ne kam­pe su­sta­ty­ti šau­tu­vai, tai at­ro­dy­tų, kad aš kai­me, pas mo­čiu­tę, va­ka­rie­niau­ja­me, bai­gę kas­ti bul­ves“, – pa­sa­kė vie­na iš jų ir ap­si­py­lė aša­ro­mis.

Var­va­ra prie sta­lo iš­vy­nio­jo pa­ke­tą ir įtei­kė se­ne­liui nau­ju­tė­lai­tę ka­riš­ką pa­lai­di­nę su ant­pe­čiais.

„Tai – šim­tap­ro­cen­ti­nė med­vil­nė, to­kias gau­na tik ka­ri­nin­kai. Gal pri­si­ma­tuo­si­te?“ – pa­sa­kė ji.

Kai se­ne­lis pa­si­ro­dė tarp­du­ry­je, vi­sos pa­plo­jo, jos šau­kė „At­jau­nė­jo...! At­jau­nė­jo...! Prii­ma­me į sa­vo snai­pe­rių šei­mą!“

Ma­ma lie­tu­viš­kai krei­pė­si į mo­čiu­tę: „Lai­ky­kis, ru­sai­tės iš­si­ves ta­vo Ka­zi­mie­rą“.

Ne­li­kau už­mirš­tas ir aš. Ga­vau suo­miš­ką pei­lį su dir­žu. Do­va­ną sau­go­ju. Jis ka­bo pri­tvir­tin­tas ant ki­li­mo. Kai pa­si­žiū­riu į pei­lį – at­ro­do, kad man tik sep­ty­ne­ri, vėl ma­tau jas: avin­čias au­li­niais ba­tais, si­jo­nė­liai skel­ti, pa­lai­di­nes puo­šia or­di­nai ir me­da­liai. Bi­tės, lie­me­nė­liai su­verž­ti ru­dais dir­žais. Už­si­mer­kiu.., kad il­giau iš­lik­tų šis vaiz­das. Bet vi­sos pa­sa­kos tu­ri pa­bai­gą.

Ki­tą ry­tą pa­ly­dė­jo­me vieš­nias. Prie­ky­je žen­gė ka­ri­nin­kės, už jų – gre­ta po gre­tos, be­veik trys šim­tai ir nė vie­no vy­ro.

Var­va­ra išė­jo iš ko­lo­nos, pa­bu­čia­vo se­ne­lį ir pa­sa­kė, kad jos il­gai pri­si­mins se­ną ka­rei­vį ir mū­sų šei­mą. Ka­zi­mie­ras pa­lin­kė­jo Die­vo pirš­to – iš­lik­ti svei­koms, grįž­ti na­mo. Jis bu­vo pa­si­puo­šęs, vil­kė­jo nau­ją­ją pa­lai­di­nę, tik be ant­pe­čių.

Mer­gi­nos žen­gė į Kur­šą...