Naujausios
Skiriu Valerijai, savo mamai, kuri gyvenime patyrė daug vargo ir sielvarto.
Karas vaiko akimis (4)
Žurnalistas
Arbata su mėtomis
Vokiečiai, bėgdami iš Telšių, susprogdino ne tik vandentiekį, elektrinę, duonos kepyklą, bet sudegino ir pirtį.
Vieni telšiškiai prausdavosi mediniuose kubiluose, kiti metalinėse statinėse, treti laukė, kol ežeras nusimes ledą, ir jie galės pulti į Masčio bangas.
Seneliai turėjo skardinę vonią. Ji stovėjo didžiulėje priemenėje. Pakabindavo liktarną, pripildavo vonią karšto vandens ir mes, vaikai, pirmi, vėliau suaugusieji joje prausdavomės. Kiekvieną penktadienį būdavo pirties diena.
Tą 1945-ųjų kovo penktadienį iš pat ryto tempėme iš šulinio vandenį. Moterį, vilkinčią karinę uniformą, pastebėjome iš toli. Ji pasisveikino, spausdama senelio ir mano dešines, prisistatė: „Varvara“. Mes pasakėme savo vardus. Tada kariškė, painiodama lietuviškus ir rusiškus žodžius, paklausė: „Arbatą... galima virti.“ Senelis jai rusiškai atsakė, kad iš šito šulinio visada naudoja vandenį maistui gaminti.
„Kur tą arbatą virsite, turite indą?“ – pasiteiravo Kazimieras.
„Katiliuke ant laužo, ant dviejų plytų“, – atsakė seržantė.
„Viena ar daugiau yra moterų?“ – vėl pasiteiravo senelis. „Mūsų daug, įsikūrėme... va – salėje. Atrodo, anksčiau čia buvo kino teatras. Asmeniškai aš turiu dešimt pavaldinių. Mano rūpestis – jas pagirdyti arbata“, – pasakė ji.
„Eime trobon, išvirsime kibirą karšto vandens, jį paskaninsime mėtomis. Jų tikriausiai jau seniai neragavote?“ Moteris, eidama pro garuojančią vonią, net šūktelėjo.
„Pirties diena“, – pasakė senelis. „O mes karšto vandens jau mėnesį nematėme.“
Senelis mostelėjo galva mano pusėn ir pridūrė: „Rytoj – kovo 19-ąją – šito vaikino diena, jam sukaks septyneri. Gimdamas tą dieną, jis atsinešė ir antrą vardą – Juozapą. Mes – žmud (žemaičiai), čia tokia tradicija... turėti du vardus. Močiutė išvirs kisielių su spanguolėmis, iškeps sausainių, jo vienmečiai kaimynai sueis – bus balius”.
„Gerai būtų nors galvas išsiplauti“, – pasakė moteris.
Jau palydėdamas vyresniąją su kibiru arbatos senelis paporino, kad jis puikiai supranta kareivio dalią – šešerius metus praleido Pirmojo pasaulinio, Rusijos pilietinio karų frontuose.
„Atveskite pavaldines – tegu prausiasi“, – pakvietė Kazimieras.
Sugužėjo vienuolika. Atėjo su visa amunicija susuktais į ritimus ir per pečius permestais "šineliais", daiktmaišiais ir šautuvais. Jų įvairių buvau regėjęs, bet šitokius mačiau pirmą kartą. Viršum vamzdžio pritaisyti žiūronai, visi „apauti veltiniais“ – apsiūti stora vilnone medžiaga. Ginklai sudomino ir senelį.
„Mes snaiperės, pasislėpus reikia tykoti priešą po keliolika valandų. Ginklas sušala, jeigu jis būtų plikas, tai nušaltum pirštus. Nesigirdi, kai šautuvu trinkteli į medį, sušalusią žemę,“ – paaiškino moteris.
„Jeigu neatsisakote... pavaišinsime keptomis bulvėmis, raugintais kopūstais, agurkais, arbata su mėtomis. Kuo turtingi – tuo ir dalinamės,“ – pasakė senelis ir nuėjo kurti pečiaus, kur močiutė, kai turi miltų, kepdavo duoną.
Kol vienos prausėsi, kitos skuto ir pjaustė bulves, nešiojo vandenį, mėtė pliauskeles į ugnį. Vyresnioji porą kartų suvaikščiojo į buvusią kino salę. Atnešė gruziniškos arbatos, gabalinio cukraus, baltos duonos ir kilograminę amerikoniškų konservų dėžutę.
Močiutė kiaulienos taukais storai ištepė dvi skardas, į jas paskleidė smulkiai pjaustytas bulves, ant jų sukratė (pusiau padalinusi) Varvaros atneštus konservus, išbėrė svogūnus, česnakus ir senelis sunkias blėkas pašovė į karščiu alsuojančią krosnį.
Už keliolikos minučių troboje pasklido pasakiškas kvapas: norėjosi kuo greičiau čiupti šakutę, pulti už stalo.
Mama ir viena rusaitė plušo salonėlyje: ilgąjį stalą padengė balta staltiese, išdėliojo lėkšteles, kitus įrankius.
Beveik visą kambario sieną puošė šventas paveikslas „Paskutinė vakarienė“. Merginos anksčiau nebuvo jo mačiusios. Senelis paaiškino, kad jame pavaizduotas Kristus su savo mokiniais – apaštalais ir paklausė: „Gal paveikslas kliudo, uždengsiu užuolaida!“
Visos choru pasakė, kad nereikia dengti, o viena pridūrė: „Kare... ateistų nelieka!”
Ant stalo garavo paskrudusios ir parudusios bulvės, pritvinkusios taukų ir mėsos konservų, kuteno mūsų šnerves. Per valandą jų neliko, neliko ir kalno raugintų kopūstų, agurkų.
Merginos sukaito, atsisagstė apykakles, jeigu jos būtų buvusios vienos – tikriausiai išsinertų ir iš palaidinių. Jos tviskėjo nuo ordinų ir medalių.
Atsikąsdami gabalinį cukrų gėrėme arbatą su mėtomis. Snaiperės atsipalaidavo, prisiminė namus, taikų gyvenimą. „Užsimiršau... Jeigu ne kampe sustatyti šautuvai, tai atrodytų, kad aš kaime, pas močiutę, vakarieniaujame, baigę kasti bulves“, – pasakė viena iš jų ir apsipylė ašaromis.
Varvara prie stalo išvyniojo paketą ir įteikė seneliui naujutėlaitę karišką palaidinę su antpečiais.
„Tai – šimtaprocentinė medvilnė, tokias gauna tik karininkai. Gal prisimatuosite?“ – pasakė ji.
Kai senelis pasirodė tarpduryje, visos paplojo, jos šaukė „Atjaunėjo...! Atjaunėjo...! Priimame į savo snaiperių šeimą!“
Mama lietuviškai kreipėsi į močiutę: „Laikykis, rusaitės išsives tavo Kazimierą“.
Nelikau užmirštas ir aš. Gavau suomišką peilį su diržu. Dovaną saugoju. Jis kabo pritvirtintas ant kilimo. Kai pasižiūriu į peilį – atrodo, kad man tik septyneri, vėl matau jas: avinčias auliniais batais, sijonėliai skelti, palaidines puošia ordinai ir medaliai. Bitės, liemenėliai suveržti rudais diržais. Užsimerkiu.., kad ilgiau išliktų šis vaizdas. Bet visos pasakos turi pabaigą.
Kitą rytą palydėjome viešnias. Priekyje žengė karininkės, už jų – greta po gretos, beveik trys šimtai ir nė vieno vyro.
Varvara išėjo iš kolonos, pabučiavo senelį ir pasakė, kad jos ilgai prisimins seną kareivį ir mūsų šeimą. Kazimieras palinkėjo Dievo piršto – išlikti sveikoms, grįžti namo. Jis buvo pasipuošęs, vilkėjo naująją palaidinę, tik be antpečių.
Merginos žengė į Kuršą...