
Naujausios
Su Pauliumi Normantu atsisveikinta gimtinėje
Antradienį su pasaulinio garso keliautoju ir fotomenininku Pauliumi Normantu atsisveikinta jo gimtajame krašte Papilėje, pelenai urnoje atgulė į kapą šalia tėvų palaikų.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
P. Normantas gimė netoli Papilės esančiame Kalniškių kaime 1948-ųjų birželio 8 dieną. Nuo 1983 metų apsigyveno Vengrijoje. Ten ir užgeso šiemet sausio 7-ąją Nyredhaza mieste, ligoninėje buvo gydomas kelis mėnesius.
Šiame mieste jis nuolat gyveno, kai grįždavo po mėnesius trukusių ekspedicinio pobūdžio kelionių po Tibetą, Himalajus, Indiją ir kitas budistines valstybes, apie tai leido autorinius fotoalbumus, organizavo fotoparodas. Tokią veiklą jis plėtojo ir kasmet mėnesiui kitam atkakdavęs į savo tėvynę.
Menininkas, būdamas Vengrijos ir Lietuvos pilietis, už kultūrinius nuopelnus pagerbtas abiejų šalių valstybiniais apdovanojimais, pelnė prestižines premijas.
Palaikai kremuoti vasario 27 dieną ir dalis pelenų urnoje palaidoti Nyredhazos miesto kapinėse, o dalis kitoje urnoje atgabenti į Papilę.
Miestelio bažnyčioje aukojamose mišiose dalyvavo P. Normanto giminaičiai, rajono valdžios atstovai, rajono gyventojai, iš Vilniaus, Šiaulių atvykę žmonės.
Prie kapo duobės atsisveikinimo žodį tardamas Vytautas Rubavičius, poetas, publicistas, prisiminė, kad atkurtos Lietuvos valstybės pirmaisiais kūrimosi metais Pauliaus vardas buvo siejamas su laisve.
„Vos laikraščiuose pasirodydavo žinia, kad Paulius grįžo iš eilinės ekspedicijos po tolimus kraštus, visiems mums tarsi sustiprėdavo sparnai, – sakė V. Rubavičius. – Reta tokios dvasios ir tokios dvasinės kūrybos žmonių. Tas kopimas į kalnus, ieškojimas nušvitimo, tikėjimas žmonėmis vis dėlto buvo ir tas nepaliaujamas grįžimas į Žemaitiją. Ėjo lyg tokiais ratais – išvykdamas parvykdavo“.
Šiaulietis fotomenininkas Ričardas Dailidė pabrėžė, kad pasaulinio masto asmenybės šviesa dar nepakankamai atskleista. „Jo nuveiktus darbus privalu tyrinėti ne pavieniams žmonėms, bet institutams“, – tvirtino R. Dailidė.
Šiaulietis advokatas Jonas Nekrašius pasiūlė Paulių Normantą bent minimaliai įamžinti, jo vardu pavadinant Papilės Simono Daukanto gimnazijos geografijos kabinetą.
„Akmenės rajono savivaldybė kas dveji ar treji metai galėtų organizuoti Pauliaus Normanto skaitymus, – dar siūlė J. Nekrašius. – Kad susirinkę bendraminčiai ne tik galėtume jį prisiminti, pakalbėti apie jo įvairiapusę veiklą, bet ir savo sukauptą medžiagą atrinktume pateikti plačiajai visuomenei.“
Pasak su Pauliumi Normantu dažnai bendravusio Akmenės rajono vicemero Apolinaro Niciaus, slegiamas ligos jis tapo vienišas, stigo, kas juo pasirūpintų.
Su sergančiu tautiečiu bendravęs Lietuvos ambasados Vengrijoje administracinius įpareigojimus atliekantis Sigitas Povilaitis įžvelgė: „Paulius buvo pasidavęs tam, kad jam nebereikia nieko ir nebekovojo už save.“
Dėl finansų stygiaus užtruko net kremavimo procedūra, problemas pavyko išspręsti, kai ėmė tarpininkauti aukščiausių valstybinių institucijų pareigūnai.
Autoriaus nuotr.
Paskutinis atsisveikinimas su Pauliumi Normantu jo gimtajame Akmenės rajone.
Šv. mišios už Paulių Normantą aukotos Papilės bažnyčioje.
Pelenus urnoje į kapo duobę nuleido iš Vengrijos atlydėjęs 33 metų Pranas Mate Normantas – Pauliaus sūnus.