Širdyje – Lietuva, už lango – Anglija

Širdyje – Lietuva, už lango – Anglija

Šir­dy­je – Lie­tu­va, už lan­go – Ang­li­ja

Bu­vu­sios Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rės Ra­suo­lės Lau­ri­nai­ty­tės emig­ra­ci­jos is­to­ri­ja at­spin­di du de­šimt­me­čius po­ky­čių Ang­li­jo­je ir Lie­tu­vo­je. Ma­ny­da­ma, kad emig­ruo­ja trum­pam – už­si­dirb­ti, mo­te­ris įsi­tvir­ti­no Ang­li­jo­je su at­ža­lo­mis, iš­si­ve­žė ir sa­vo tė­vus.

„Da­bar Lie­tu­vo­je li­ko tik­ri pa­trio­tai“, – sa­ko R. Lau­ri­nai­ty­tė, bet sva­jo­ja, ka­da vėl ga­lės čia su­grįž­ti.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Spek­tak­lis – ge­riems dar­bams

Su R. Lau­ri­nai­ty­te su­si­ti­ko­me Šiau­liuo­se – per trum­pas ato­sto­gas. Bu­vu­si ak­to­rė čia už­su­ko ap­lan­ky­ti se­nų ge­rų drau­gų iš teat­ro. Į Šiau­lius at­ve­dė ir dar me­tų pra­džio­je įvyk­dy­tas ge­ras dar­bas – pa­ra­ma Šiau­lių su­tri­ku­sios klau­sos vai­kų ug­dy­mo cent­rui. Lė­šos lab­da­rai bu­vo su­rink­tos Ang­li­jo­je per ka­lė­di­nį spek­tak­lį vai­kams.

Prieš sep­ty­ne­rius me­tus R. Lau­ri­nai­ty­tė su­bū­rė ko­lek­ty­vą „Vai­di­na­me vai­kams“. Iš pra­džių jis vei­kė prie lie­tu­vių bend­ruo­me­nės, bė­gant lai­kui, tru­pė ta­po in­di­vi­dua­liu or­ga­niz­mu. Da­bar įtei­sin­ta lab­da­ros or­ga­ni­za­ci­ja va­di­na­si „Lon­do­no lie­tu­viai vai­kams“.

Teat­ro en­tu­zias­tai sta­to vai­kiš­kus pro­gi­nius spek­tak­lius. Vie­no spek­tak­lio lė­šas ski­ria ge­riems dar­bams. Į Šiau­lius at­ke­lia­vo žais­lų, la­vi­nan­čių žai­di­mų už 320 eu­rų.

R. Lau­ri­nai­ty­tės tru­pė­je – 10 en­tu­zias­tų: „Kaip se­nais lai­kais, kai žmo­nės po dar­bo rink­da­vo­si į sa­vi­veik­li­nius bū­re­lius, taip ir mes. Kle­bo­nas su­tei­kia sa­lę re­pe­tuo­ti. Suei­na­me po dar­bų – sta­ty­bi­nin­kai, va­ly­to­jai, kir­pė­jai ar mū­ri­nin­kai. Su to­kiu ma­lo­nu­mu žmo­nės ren­ka­si!“

Di­de­lė ko­lek­ty­vo da­lis da­ly­vau­ja folk­lo­ri­nio lie­tu­vių an­samb­lio „Sa­du­to“ veik­lo­je.

Pir­ma­sis pa­sta­ty­tas spek­tak­lis bu­vo „Snie­guo­lė ir sep­ty­ni nykš­tu­kai“. Vė­liau ro­dy­ti „Ka­tės na­mai“, „Bu­ra­ti­nas“, „Karl­so­nas ir Ma­žy­lis“, „Trys par­še­liai“, „Mi­kė Pū­kuo­tu­kas“ bei „Mi­kė Pū­kuo­tu­kas ir jo drau­gai su­grįž­ta“. Šį spek­tak­lį te­ko kar­to­ti, nes prieš me­tus ne vi­si no­rin­tie­ji ga­vo bi­lie­tų.

„Lie­tu­vių bend­ruo­me­nė Ang­li­jo­je la­bai di­de­lė, jau­nė­ja. Vai­kų daug, o lie­tu­viš­kų spek­tak­lių ma­žai“, – sa­ko R. Lau­ri­nai­ty­tė.

Iš­vy­ko trum­pam

Šiau­liuo­se li­ko daug šil­tų R. Lau­ri­nai­ty­tės gy­ve­ni­mo aki­mir­kų. Į teat­rą at­vy­ko 1991 me­tais. Pir­mo­ji min­tis, pri­si­me­nant tas die­nas – re­ži­sie­rės Re­gi­nos Ste­po­na­vi­čiū­tės pa­si­ti­kė­ji­mas ir su­teik­ta ga­li­my­bė išei­ti į di­džią­ją sce­ną. R. Lau­ri­nai­ty­tės su­kur­tas Se­ve­riu­tės vaid­muo spek­tak­ly­je „Dė­dės ir dė­die­nės“ bu­vo įver­tin­tas ap­do­va­no­ji­mu. Teat­re vaid­me­nų ne­trū­ko.

R. Lau­ri­nai­ty­tė čia vai­di­no iki 1995 me­tų. Bu­vo vie­na iš pir­mų­jų kregž­džių Lie­tu­vo­je, pe­rė­ju­sių dirb­ti pa­gal kont­rak­tų sis­te­mą, bet ši ne­bu­vo pa­lan­ki.

Aly­tu­je, kur gy­ve­no tė­vai, ati­da­rė gro­žio sa­lo­ną. Or­ga­ni­za­vo įva­rius ren­gi­nius, tarp jų – „Mis Dzū­ki­ja“, ra­di­jo sto­ties FM 99 penk­me­tį Spor­to rū­muo­se. Įtemp­ta­me dar­bų ver­pe­te nu­ken­tė­jo vers­las. Po pa­tik­ri­ni­mų spra­gos vir­to bau­do­mis. Su­si­mo­kė­ti ne­tu­rė­jo iš ko. Te­ko vyk­ti dirb­ti į už­sie­nį.

Kryp­tis – Ang­li­ja. Tuo me­tu dar ga­lio­jo vi­zų re­ži­mas. Iš­vy­ko tu­rė­da­ma vie­ną kon­tak­tą ir su ma­žu­te „ta­še­le“ ant pe­ties: „Iš­va­žia­vau, kaip su uba­go ter­ba, ir juo­dos duo­nos ke­pa­liu­ku. Ne­ži­nau, ko­dėl pa­siė­miau duo­nos. Ko ge­ro, sen­ti­men­tas... Kai iš­vy­kau, gal­vo­jau, kad iš­vyks­tu trum­pam. Už­lo­py­ti sky­lių ir grįž­ti. Bet tur­būt nė­ra nie­ko pa­sto­ves­nio už lai­ki­nu­mą.“

R. Lau­ri­nai­ty­tė sa­ko, kad jai Lon­do­ne pa­si­se­kė. Su­ti­ko mo­te­rį iš Ka­li­for­ni­jos, ji tu­rė­jo mo­de­lių mo­kyk­lą ir pa­kvie­tė lie­tu­vę dės­ty­to­jau­ti. Bū­da­ma ma­kia­žo spe­cia­lis­tė, leng­vai ra­do dar­bą.

Ang­li­jo­je mo­te­ris su­ti­ko ant­rą vy­rą, iš­te­kė­jo, gi­mė ma­žy­lis. O teat­ras li­ko šven­ta vie­ta, nuo ku­rios nea­tit­rū­ko.

Par­si­ve­žė tė­vus

Lon­do­ne R. Lau­ri­nai­ty­tė gy­ve­no 15 me­tų. Kai sū­nus bai­gė pra­di­nę mo­kyk­lą, ki­lo gal­vo­sū­kis, kaip pa­tek­ti į ge­rą mo­kyk­lą. Ge­ra mo­kyk­la Lon­do­ne pri­klau­so nuo vie­tos kri­mi­no­ge­ni­nės si­tua­ci­jos, ne­dar­bo, pa­šal­pų ly­gio.

Spren­di­mas su­ta­po su sky­ry­bo­mis: iš­si­kė­lė gy­ven­ti į Ken­to gra­fys­tę, va­di­na­mą Ang­li­jos so­dais. Įsi­kū­rė Maids­tou­ne, Ken­to cent­re.

Šie­met jau­nė­lis bai­gia vie­nuo­lik­tą kla­sę. Vy­riau­sias sū­nus, ku­riam 34-eri, taip pat gy­ve­na Maids­tou­ne. Ve­dė lie­tu­vę. R. Lau­ri­nai­ty­tė dvi anū­kes va­di­na lie­tu­vai­tė­mis, ku­rios kal­ba ir lie­tu­viš­kai, ir ang­liš­kai.

Ša­lia – ne tik sū­nūs, bet ir ma­ma. Per­nai emig­ra­ci­jo­je ana­pi­lin išė­jo tė­ve­lis. Am­ži­no poil­sio jis grį­žo į Lie­tu­vą.

Į Ang­li­ją tė­vus R. Lau­ri­nai­ty­tė par­si­ve­žė 2010 me­tais. Po dve­jų me­tų įkal­bi­nė­ji­mo tė­tis pa­skam­bi­no vien­tur­tei duk­rai ir pa­sa­kė: „Pa­siimk mus, vai­ke­li. Jau va­žiuo­si­me“.

R. Lau­ri­nai­ty­tė pa­sam­dė au­to­bu­siu­ką: „Suk­ro­vė­me man­te­lę, ko rei­kė­jo, ir per vi­są Eu­ro­pą ve­žė­me į Ang­li­ją.“

Duk­ra pus­me­tį tvar­kė do­ku­men­tus, tu­rė­jo įro­dy­ti, kad jos už­dar­bio pa­kan­ka tė­vams iš­lai­ky­ti. Džiau­gia­si, kad tė­vai Ang­li­jo­je pa­si­ju­to lai­min­gi. Iki tol neį­si­vaiz­da­vo, kad se­nas žmo­gus ga­li bū­ti taip ger­bia­mas. Čia su­teik­tos vi­sos są­ly­gos il­gaam­žiš­ku­mui. Ne­li­ko jo­kio stre­so. Atė­jęs so­cia­li­nis dar­buo­to­jas pa­klau­sia: „Gal no­ri­te į ba­sei­ną? O gal į par­ką? Gal į bib­lio­te­ką nu­vež­ti?“

Iš­ban­dy­mas emig­ra­ci­ja

„Tur­būt nie­ko nė­ra bai­siau, kaip vie­nat­vės kri­zė. Ne eko­no­mi­nė, o vie­nat­vės. Jei tai praei­ni, už­si­grū­di­ni, iš­gy­ven­si vi­sur“, – apie iš­ban­dy­mus sa­ko lie­tu­vė.

R. Lau­ri­nai­ty­tė Ang­li­jo­je dir­ba ir ver­tė­ja. 30 pro­cen­tų veik­los ski­ria sa­va­no­rys­tei.

„Ma­no dar­bas nė­ra dė­kin­gas. Aš gra­žių is­to­ri­jų ne­ma­tau. Jos su­sie­tos su al­ko­ho­liz­mu, nar­ko­ma­ni­ja, psi­chi­niais su­tri­ki­mais, mu­ša­mo­mis žmo­no­mis, ati­ma­mais vai­kais... Ne vi­si lie­tu­viai at­lai­ko emig­ra­ci­ją. Ypač, vie­ni­ši jau­ni vy­rai.“

R. Lau­ri­nai­ty­tės pa­ste­bė­ji­mu, lie­tu­viai la­bai sun­kiai in­teg­ruo­ja­si į ki­tas kul­tū­ras. Pir­ma­sis bar­je­ras – kal­bos. Vė­liau kaž­kiek pra­moks­ta dar­be. Tė­vai kal­bą bū­na pri­vers­ti iš­mok­ti, kai lie­tu­viš­kai ne­be­su­si­kal­ba su vai­kais.

„Vie­ni­šiai la­bai sun­kiai iš­moks­ta kal­bą. Dir­ba virš­va­lan­džius. Grįž­ta į ka­mur­kė­lę na­me, ku­ria­me gy­ve­na dar to­kie pat 5–6 žmo­nės. Ką da­ro? Ge­ria ar­ba rū­ko žo­lę. Kas po to? Psi­chiat­ri­nė li­go­ni­nė, ka­lė­ji­mai. Kal­bu apie tuos žmo­nes, su ku­riais te­ko su­si­tik­ti.“

R. Lau­ri­nai­ty­tei la­bai pa­tin­ka Ang­li­jos so­cia­li­nės rū­py­bos mo­de­lis, ne­pas­mer­kian­tis žmo­gaus. Pa­gar­ba iš­lai­ko­ma, koks žmo­gus be­bū­tų.

Jei šei­mo­je ky­la bar­nių, įsi­ki­ša so­cia­li­nės tar­ny­bos. Pir­miau­sia įver­ti­na, ar nė­ra skriau­džia­mi vai­kai. Jei vai­kas iš­gy­ve­na bent emo­ci­nį stre­są, emo­ci­nę prie­var­tą, tė­vai tu­ri at­si­skir­ti. Tuo­met so­cia­li­nės tar­ny­bos su­tel­kia vi­są dė­me­sį, kaip pa­dė­ti at­skir­tam as­me­niui. Jis siun­čia­mas į tė­vys­tės kur­sus, at­lie­ka­mi įvai­rūs tes­tai, tik­ri­na­ma psi­chi­nė būk­lė. Siū­lo­mas ne­mo­ka­mas gy­dy­mas nuo al­ko­ho­lio, nar­ko­ma­nams – rea­bi­li­ta­ci­ja. Kad tik žmo­gus su­si­tvar­ky­tų ir grįž­tų į šei­mą.

R. Lau­ri­nai­ty­tė ma­tė ne vie­ną su­si­vo­ku­sią ir su­si­tvar­kiu­sią lie­tu­vių šei­mą.

Ne­ri­mas dėl „Bre­xit“

Kai R. Lau­ri­nai­ty­tė įsi­kū­rė Lon­do­ne, su­lauk­da­vo daug skam­bu­čių: „Ra­suo­le, pa­dėk. Su­rask dar­bo. Dirb­ti rei­kia, pi­ni­gė­lių tė­vams nu­siųs­ti.“

Da­bar iš at­va­žiuo­jan­čių­jų su­lau­kia klau­si­mo: „Tai kur tos pa­šal­pos? Ka­da su­tvar­ky­sim?“

„Da­lis žmo­nių pri­pra­to prie leng­vo gy­ve­ni­mo. O aš sa­kau: pa­šal­pų ne­be­bus. Pa­vyz­džiui, in­va­li­du­mo pa­šal­pos jau pa­nai­kin­tos per­nai.“

Nuo­tai­kos po „Bre­xit“, pa­sak R. Lau­ri­nai­ty­tės, kaip ei­nant be­ždžio­nių til­tu per upę. Ne­ži­nai, nu­kri­si, nu­gar­mė­si ar praei­si.

„Re­fe­ren­du­mas emig­ran­tus la­bai, la­bai pa­vei­kė, ypač, kaip mes va­di­na­me, ker­ti­nę kar­tą. Sa­ko­me: at­va­žia­vo­me su vi­zo­mis ir iš­va­žiuo­si­me su vi­zo­mis.“

Emig­ran­tus la­biau­siai bai­mi­na ga­li­ma mo­ka­ma me­di­ci­na ir moks­las, ter­mi­nuo­tos dar­bo su­tar­tys, skir­tin­gas at­ly­gis ang­lams ir emig­ran­tams, ne­le­ga­lūs dar­bai, su­ma­ži­nan­tys at­ly­gi­ni­mus.

„Po 20 me­tų mū­sų neiš­mes, bet ar ne­bus su­da­ry­tos są­ly­gos, kad pa­tys iš­va­žiuo­si­me? – svars­to R. Lau­ri­nai­ty­tė. – Bai­su, kad ša­lis ne­tap­tų izo­liuo­ta eko­no­miš­kai. Ang­li­ja nie­ka­dos ne­pra­žus, bet ko­kios bus kai­nos?“

Pa­sak lie­tu­vės, po „Bre­xit“ ang­lai pa­ro­dė: tai yra jų ša­lis, jų tvar­ka ir, bū­ki­te ma­lo­nūs, – gerb­ki­te tai. Nus­kam­bė­jo su­mu­ši­mų, su­de­gi­ni­mų, už­gau­lio­ji­mų is­to­ri­jos, ypač, tarp paaug­lių.

Trau­ki­ny­je te­le­fo­nu lie­tu­viš­kai kal­bė­ju­sios Ra­suo­lės ang­las pa­pra­šė, kad, gy­ven­da­ma Ang­li­jo­je, kal­bė­tų ang­liš­kai.

Sės­da­ma į tak­si lie­tu­vė vi­sa­da at­si­klau­sia, ar ga­li te­le­fo­nu kal­bė­ti sa­vo kal­ba. „Iš pa­gar­bos ang­lams. Jie vi­są lai­ką bu­vo la­bai to­le­ran­tiš­ki.“

Li­ko pa­trio­tai

Kas kar­tą, grį­žu­si į Lie­tu­vą, R. Lau­ri­nai­ty­tė ma­to daug pa­si­kei­ti­mų. Į akis la­biau­siai kren­ta itin ryš­kus žmo­nių pa­si­skirs­ty­mas: „kla­sių“ at­si­ra­di­mas.

„Bai­siau­sia, kad žmo­nės, ku­rie tiek vil­čių dė­jo į ne­prik­lau­so­my­bę, į lais­vą Lie­tu­vą, ku­rie ko­vo­jo, da­bar tu­ri skurs­ti. Ir bai­siau­sia, kad tie, ku­rie nau­do­ja­si žmo­nė­mis, ma­to ir ne­da­ro nie­ko, kad si­tua­ci­ją pa­keis­tų. Žmo­nės iš­va­žiuo­ja, nes neiš­gy­ve­na. O jei pa­tys neiš­va­žiuo­ja, bent sa­vo šei­mos na­rį iš­siun­čia. Ar yra bent vie­na šei­ma, kad ko nors ne­bū­tų emig­ra­ci­jo­je?“

R. Lau­ri­nai­ty­tė jau­čia di­de­lę nos­tal­gi­ją Lie­tu­vai. La­bai rim­tai gal­vo­ja grįž­ti. Gal­būt ne šie­met ir ne ki­tą­met. Sū­nus tu­ri baig­ti ko­le­džą.

„Da­bar Lie­tu­vo­je li­ko tik­ri pa­trio­tai. Ki­taip žmo­nių ne­pa­va­din­si. At­si­da­vę. Sup­ran­tu, kaip sun­ku ma­ty­ti eko­no­mi­nius nuo­smu­kius, ne­pri­tek­lius, li­to pa­kei­ti­mą į eu­rą. Ir la­bai su­pran­tu jau­nas šei­mas, ku­rios iš­va­žiuo­ja. Lai­ko lauk­ti nė­ra. Rei­kia gy­ven­ti. Rei­kia vai­kus au­gin­ti. Tvar­ky­ti sa­vo gy­ve­ni­mą. Mes ne­ga­li­me sė­dė­ti ir lauk­ti, kol Lie­tu­vo­je pa­ge­rės.“

Tre­čia­die­nį R. Lau­ri­nai­ty­tė iš­vy­ko at­gal į Ang­li­ją.

„Nuos­ta­biai pra­leis­tas lai­kas su Drau­gais, Ar­ti­mai­siais ir Gi­mi­nė­mis... Ačiū Jums!!!! Iki ki­to ma­lo­naus su­si­ti­ki­mo!!!!“ – už aki­mir­kas tė­vy­nė­je pa­dė­ko­jo feis­bu­ke.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Lie­tu­vių bend­ruo­me­nė nė­ra pa­kan­ka­mai vie­nin­ga. La­biau su­jun­gia šven­tės kon­cer­tai iš Lie­tu­vos. Mes, bran­duo­lys, iš se­no­sios kla­si­ki­nės bend­ruo­me­nės, taip ir li­ko­me. En­tu­zias­tai, ku­riems ne­rei­kia už­mo­kes­čio, at­pil­do. Mums pa­tiems sma­gu kaž­ką duo­ti“, – sa­ko Ra­suo­lė Lau­ri­nai­ty­tė.

Ra­suo­lė Lau­ri­nai­ty­tė Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je gy­ve­na du de­šimt­me­čius. Nuo­tai­kas po „Bre­xit“ ji ly­gi­na su ėji­mu siū­buo­jan­čiu be­ždžio­nių til­tu.