
Naujausios
Pro uždarytos mokyklos akiduobes
Rugsėjį uždaryta Šiaulių rajono Žarėnų mokykla skaičiuoja pirmuosius smūgius. Išdaužyti langai, sanitariniai mazgai, sprogę radiatoriai. Tebestovi tik lentelė, kad pirmoji Žarėnų mokykla, tada dar daraktorinė, 2012 metais šventė 100-metį.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Tik 104 dienos iki „pogromo“
Šeši langai. Dešimt kriauklių. Septyni klozetai. Įsilaužta per langą. Eita daužyti, nes nieko nepaimta, neišnešta. Ateita niokoti. Vaikščiota po klases, mergaičių, berniukų ir mokytojų tualetus, dušus. Iš pirmojo aukšto kilta į antrąjį. Daužyta ir ten.
Po išdaužytą mokyklą lydi Žarėnų kaimo bendruomenės pirmininkė, Žarėnų seniūnaitė Jolanta Gedaminskienė ir Šakynos seniūnas Artūras Žilinskas.
Jau buvo du mokyklos „pogromai": gruodžio 14-ąją ir sausio 10 dienomis, jeigu neskaičiuoti to atvejo, kai kaimo žmonės užėję atsitiktinai į mokyklą, pastebėjo nupjautus kelis radiatorių vamzdžius.
Skaičiuojame, kad nuo mokyklos uždarymo – rugsėjo 1-osios iki gruodžio 14-osios praėjo vos 104 dienos.
J. Gedaminskienės akyse kaupiasi ašaros, kai atidaro duris į ilgus koridorius: daugelis radiatorių iššaudė, kai paspaudė didesnis šaltis. Prie radiatorių mėtosi sprogusių radiatorių atplaišų, iš radiatorių išbėgęs juosvas vanduo telkšo juosvomis balutėmis.
„Nors vanduo buvo išleistas, bet neįmanoma iki paskutinio lašo. Kažkiek vandens liko – užteko, kad susprogtų“, – sako seniūnas A. Žilinskas.
Psichiatrai ir narkologai paaiškintų
„Atvažiavo kas nors paspardyti stiklų iš toli? Kaimo žmonės įsitikinę, kad tai daro buvę mūsų mokyklos mokiniai. Tai skaudžiausia“, – sakė kaimo gatvėje sutikti žarėniškiai.
„Juk pasakojasi savo žygdarbius, bet kol kas teisingumas bejėgis – tai žala per maža, tai įrodymų trūksta, tai per brangu tirti rastą kraują, kad surastų nusikaltėlius“, – pasakoja seniūnas.
„Taip daro tie, kurie nėra nė dienos dirbę jokio darbo. Sukūrę jie nėra nieko, tik sunaikinę. Visuomenė jiems moka pašalpas, „paremia“ babos pensijomis. Gal psichologai, psichiatrai galėtų paaiškinti, kodėl taip vyksta... Prieš kažkiek metų Žarėnai turėjo padegėją. Tai jis padegdavo namą, ūkinį pastatą ir pirmas atskubėdavo gesinti. O ką psichologai, psichiatrai pasakytų apie pasitenkinimą daužant?“, – vėliau išgirsime žarėniškių svarstymus.
Žarėniškiai pasakojo, kad „tokie herojai“ yra daužę ir bažnyčioje, kerštavę tiems, kurie išdrįsdavo durti pirštu į juos: tai rulonus šieno suridena į griovius, tai iš bažnyčios atneša ir prie durų pastato laidojimo apeigose naudojamą butaforinį karstą.
Tokie incidentai sutampa su pašalpų ir pensijų mokėjimo dienomis.
Nereikalingi metrai ir žmonės
Tuščioje mokyklos sporto salėje garsiai nuaidi kiekvienas žodis.
„Ir nebedrąsūs, ir nebevikrūs“, – nelinksmai ironizuoja seniūnas A. Žilinskas, žvelgdamas į olimpinę skanduotę ant sporto salės sienos „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“.
Sporto salė, klasės, koridoriai, pagalbinės patalpos sudaro per 2,3 tūkstančio kvadratinių metrų ploto. Dviejų aukštų sovietmečiu statytos ir 1989 metų sausį atidarytos mokyklos pastatas stovi pačiame Žarėnų kaimo centre su puikiu privažiavimu, apie dviem hektarais sutvarkyto sklypo teritorijos.
A. Žilinskas skaičiavo, kiek ir kam Savivaldybė siūliusi patalpas: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, kad čia galbūt būtų galima įrengti socializacijos centrą. Siūlyta apie Žarėnus žemes dirbančiai stambiai žemės ūkio bendrovei.
„Jokių atsakymų“, – skėsteli rankomis seniūnas.
Vilties buvo suteikusi viena viešnia. Ji žvalgėsi – gal čia būtų galima įsteigti senjorų globos namus.
Bendruomenės pirmininkė J. Gedaminskienė prisimena laikus, kai mokykloje mokydavosi apie 140 vaikų. Taip buvo iš pradžių – vos ją pastačius. Kasmet vaikų mažėjo. Galiausiai buvo prieita riba, kai darbuotojų buvo daugiau, nei vaikų. Mokykla uždaryta, kai liko apie 30 vaikų.
„Ir tai dar metus laikė mūsų mokyklą. Bet jau ir mums patiems keistai atrodė, kai vaikų mažiau, nei darbuotojų...“, – mena sunkų kaimui apsisprendimą A. Žilinskas.
„Migracija“, – priežastį, kodėl nebeliko vaikų, įvardijo seniūnas.
„Nėra darbo. Visa laimė, kad dar „Klauso ūkis“ pas mus yra, dar po kelis įdarbina smulkesni ūkininkai“, – dar vieną svarbų svertą, nulėmusį kaimo likimą, įvardijo bendruomenės pirmininkė.
Uždarius mokyklą be darbo liko valytojos, sargai, kūrikas, dalis vietinių mokytojų.
Įstatymai – ne provincijai
Žarėnų kaimo bendruomenės žmonės svarstė, ką galima būtų nuveikti buvusios mokyklos patalpose, gal įrengti kepyklėlę.
„Teorija. Patys savo iškeptų bandelių juk neišpirksim, tektų vežti į Šiaulius. Toli. Kainuotų kelionė. Be to, bendruomenė – ne pelno siekianti organizacija. O rašant projektą reikia prisidėti savo lėšomis, iš ko bendruomenė prisidės, jeigu gyvename tik iš 2 procentų gyventojų pajamų mokesčio, o dirbančių ir galinčių skirti tą mokestį bendruomenei – vienetai“, – situaciją piešė J. Gedaminskienė.
A. Žilinskas sako, jog valstybė turėtų pertvarkyti daugelio sričių darbą, pagal realią situaciją, o ne taip, kaip kažkam Vilniuje žiūrint pro kabineto langą atrodo.
Pavyzdžiui, policija turi būti pasiekiama kaimo žmonėms ne tik darbo valandomis, bet ir savaitgaliais ir atvažiuoti ne iš Šiaulių per 35 minutes, o būti vietoje.
Seniūnas stebisi, kad socialinių paslaugų įstaigų seneliams nuolatos trūksta, bet kai atsiranda norinčių steigti senelių namus – nepavyksta, nes neįveikia biurokratinių barjerų.
„Kartais norų gražių iš žmonių išgirsti galima, bet tie norai atsimuša kaip į sieną, nes didžiuliai suvaržymai“, – sakė seniūnas A. Žilinskas.
Sutikti kaimo gatvėse gyventojai vėliau stebėsis: „Mūsų valstybė, praktiškai, apsiriboja Vilniumi, kur ir leidžiami įstatymai pagal ten galiojančią tvarką. Kas tinka didmiesčiui, visiškai netinka kaimui. Bet ir čia, ir ten galioja tie patys įstatymai, tos pačios verslo sąlygos. Ko norėti, kad kaime kažkas kurtųsi? Vilnietiški įstatymai regionuose tiesiog netinka „.
– Gal nebesvajoti, kad šalyje būtų ne tik Vilniaus, bet ir regioninė politika? – atsigręžiame į gyventojų pastabų besiklausantį seniūną A. Žilinską.
– Svajokim dar... Svajonės kartais virsta realybe, – viliasi seniūnas.
Paskutinė Valstybės diena
Niokiojamos mokyklos koridoriais einame link išėjimo, akys užkliūva už didžiulio ant sienos pakabinto plakato, skirto Vasario 16-ajai.
Virš susprogusio ir juosvą balutę išleidusio radiatoriaus kabančioje vaikų rankomis padarytoje „širdyje“ prikabinti mokykloje besimokiusių vaikų palinkėjimai Lietuvai.
„Mes branginam šitą laisvę, tegul Dievas mus apsaugo“. „Linkim visą laiką būti stipriai valstybei“, – vaikiška ranka išvedžiotas parašas ir nuoroda 3 klasė. „Žmonėms linkim vienybės“. „Linkim, Lietuva, tau gyvuoti ir tavo vaikai, kad gyvuotų!“
Taip pernai Žarėnų vaikai savo mokykloje minėjo paskutinę Valstybės dieną.
Kai lauke –15, bibliotekoje –1
„Laima!“ – belsdama į mokyklos koridoriaus gale esančias duris šūkteli J. Gedaminskienė.
„Infarktą norit įvaryti!“, – gerokai išgąsdiname bibliotekininkę Laimą Steponavičienę Laumienę. Ji jau atprato, kad kas nors į biblioteką ateitų iš mokyklos pusės.
Nors biblioteka tądien tik ką atsidariusi, mes nebe pirmieji bibliotekos lankytojai.
Be pirštinių bibliotekoje nėra labai malonu.
„Dabar tai nieko! Pliusas! Bet būna ir minusinė temperatūra. Pavyzdžiui, kai lauke 15 laipsnių šalčio, bibliotekoje tik laipsnis ar du šalčio“, – juokiasi bibliotekininkė.
„Būtų paskutinis žingsnis prie kaimo kapo duobės, jeigu uždarytų biblioteką“, – sako Laima.
L. Steponavičienė Laumienė – žinoma tautodailininkė, tapytoja. Juokaujame, kad ji tapybą galėtų iškeisti į vilnos vėlimo meną – bent veltinius sau nusiveltų, kad kojų nenušaltų darbe.
Kultūra turi gyventi namuose
Prie Šv. Mikalojaus bažnyčios, kitapus gatvės ant renovuoto senovinio pastato užrašas, kad tai Žarėnų bendruomenės kultūros namai.
Židinys malonia šiluma glosto tarpukario statybos sienas, aukštas lubas, senąsias sijas. Kultūros namuose ir turi būti namai. Kad čia laukia kiekvieno užeinančio, liudija ne tik šiluma, bet ir jaukios staltiesėlės ant didesnių ir mažesnių stalų, kėdžių rikiuotės, indaujos, minkštakrėsliai.
Žarėnuose susiklostė unikali situacija. Prieš keliolika metų su žemėmis buvo sulyginti devintojo dešimtmečio viduryje pastatyti Žarėnų-Latvelių tarybinio ūkio kultūros namai – didžiuliai, mūriniai, erdvūs, puošnūs.
Žmonių mažėjo, bet niekur nedingus poreikiui burtis, kaimo žmonių akys nukrypo į senuosius Žarėnų parapijos namus, statytus dar 1937 metais. Juk parapijos namai taip pat turėjo paskirtį burti žmones. Puikiausias pastatas! Parašė projektą, gavo lėšų ir suremontavo tai, ką reikėjo būtinai tvarkyti, paliko tai, kas tvirta ir ilgus metus atlaikė, neslėpdami po šiuolaikiniu remontu senųjų patalpų detalių.
„Grįžtame atgal“, – linksmumo seniūno A. Žilinsko šypsenoje nedaug.
Sovietiniais laikais į kaimą buvo atsikėlę daug žmonių, nes reikėjo tarybiniam ūkiui daug darbininkų. Dalis – kaip atvyko, taip ir išvyko. Žarėnai vėl liko nedidelis kaimas. Ir senieji parapijos namai yra lygiai tiek, kiek reikia likusiems susiburti padainuoti, šventes paminėti ar mirusįjį išlydėti į amžiną kelionę.
Ąžuolynas išnešiotiems kultūros namams
J. Gedaminskienė palydi iki sodinamo kaimo ąžuolyno.
„Nurinkom paskutines plytas ir pradėjom sodinti ąžuoliukus. Kad mažiau širdį skaudėtų...“, – sako J. Gedaminskienė.
Ąžuolynas sodinamas buvusių Žarėnų – Latvelių tarybinio ūkio kultūros namų ir administracinio pastato vietoje.
Ne kartą „Šiaulių kraštas“ rašė apie šią istoriją, liudijančią, kaip keitėsi Lietuva. Rašyta apie 1991 – 1995 metus vaiduokliais virtusias fermas, vėliau – apleistus kultūros namus, o dabar – ir mokyklas.
Žarėnai – iliustracija, kaip buvo sunaikinti kultūros namai ir vertingas meno kūrinys. Laikraščio žurnalistai atliko tyrimą dėl 2001 metų kovą be autoriaus, žinomo dailininko profesoriaus Vitolio Trušio žinios nuo Žarėnų kultūros namų fasado nuimtos mozaikos „Ąžuolas“.
„Ąžuolas“ – vienas didžiausių V. Trušio mozaikos kūrinių. Galingas medis žėrėjo saulės spinduliais. Ąžuolas mozaikoje simbolizavo žemės ir dangaus jungtį, pirmapradę gamtą.
Mozaiką V.Trušys iš granito kūrė maždaug dvejus metus, o 1985 metais ją sumontavo.
Žarėnų žmonės prisimena, kaip per milijoną rublių kainavęs pastatas, atgavus nepriklausomybę, pradėtas pardavinėti, kaip ir viskas, kas priklausė tarybiniam ūkiui ir pajininkams. Žmonės užsimena, kad kultūros namų pastatą nusipirkus nė nemanyta to pastato panaudoti kokiai nors veiklai, o tik norėta jį įkeisti, kad gautų banko paskolą.
„Kultūros namų pastatą išsinešiojo: po plytą, lentą, langą, vamzdį. Kas kiek pajėgė, ko kam reikėjo tas ir nešė. O „Ąžuolas“ buvo nuimtas ir išvežtas. Jeigu toks meno kūrinys būtų likęs Lietuvoje, juk vis tiek kas nors jį būtų pamatęs“, – pasakojo J. Gedaminskienė.
„Natūrali raida. Juk buvo etapas, kai nyko gražiausi dvarai. Kiek jų tespėjome išsaugoti?.. Kiek jų mums reikėjo? Dabar atėjo eilė kaimo mokykloms. Srautai į miestus, į užsienį. Globalizacija. Tos raidos mes nelabai ir galime įtakoti“, – svarsto seniūnas.
J. Gedaminskienė sako, kad labai puikiai įsivaizduoja Žarėnų ateitį po 10 ar dvidešimties metų: „Centrinėje ir didžiausioje kaimo gatvėje namų šeimininkai ir gyventojai – 70 ir daugiau metų. Kiek jiems bus po 10 ar 20 metų? Ir ar apskritai jie bebus? Aplink Žarėnus tiek kaimų išnyko. Išnyks ir patys Žarėnai. Tada – Šakyna, Gruzdžiai...“
***
Važiuodami į Šiaulių redakciją iš Žarėnų su kolega Vytautu pajutę slogutį, ieškome šviesių šios kelionės spalvų. Ir randame – tai sutikti Žarėnuose žmonės! Mylintys ir kuriantys. Saugantys ir globojantys. Nepasiduodantys griovimui, o išrinkę iš savo žemės sudaužyto, išgrobstyto pastato plytgalius sodinantys ąžuolyną.
Vytauto RUŠKIO nuotr.
Už dabar jau uždarytos Žarėnų mokyklos plačiajuosčio interneto tinklą sumokėjo Europos Sąjunga.
Žarėnų kaimo bendruomenės pirmininkė seniūnaitė Jolanta Gedaminskienė apgailestauja, kad kaimo mokykla vandalų sulaukė vos uždaryta.
Šakynos seniūnas Artūras Žilinskas mano, kad mokyklos galėtų kam nors prireikti dabar, nes tada, kai ji bus visiškai suniokota, tiesiog nebevertės prikelti naujam gyvenimui.
Neilgai trukus po uždarymo, Žarėnų mokykloje pradėjo siautėti niokotojai.
Susprogę nuo šalčio nebereikalingos mokyklos radiatoriai.
Pernai Žarėnų mokykla paskutinįkart šventė Vasario 16-ąją. Širdies formos plakate iki šiol tebekabo mokinių palinkėjimai Lietuvai.
Bibliotekininkė Laima Steponavičienė Laumienė sako, kad bibliotekoje būna ir minusinė temperatūra.
Prie sodinamo Žarėnų kaimo ąžuolyno. Šioje vietoje prieš keliolika metų buvo nugriauti kaimo kultūros namai.
Nebėra vaikų – uždaryta Žarėnų mokykla. Ar vieniši palikti inkilai sulauks dar savo paukščių?