Režisierė išėjo, legenda liko

Režisierė išėjo, legenda liko

Re­ži­sie­rė išė­jo, le­gen­da li­ko

„Skir­tin­gai ne­gu jį ku­rian­tys žmo­nės, teat­ras nei­šei­na“, – Vals­ty­bi­niam Šiau­lių dra­mos teat­rui mi­nint 80-mečio ju­bi­lie­jų, ra­šė re­ži­sie­rė Au­re­li­ja Ra­gaus­kai­tė. Šios re­ži­sie­rės era Šiau­liuo­se va­di­na­ma auk­so am­žiu­mi. Tre­čia­die­nį A. Ra­gaus­kai­tė am­ži­no­jo poil­sio at­gu­lė Vil­niaus An­ta­kal­nio ka­pi­nių Me­ni­nin­kų kal­ne­ly­je. Iš­ly­dint re­ži­sie­rę, ša­lia ur­nos sto­vė­jo An­ta­no Kriš­to­pai­čio ak­va­re­lė, jo­je A. Ra­gaus­kai­tė įam­žin­ta vi­siems įsi­mi­nu­sia po­za – su ci­ga­re­te ran­ko­je.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Bu­vo reiš­ki­nys teat­re

Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rius Juo­zas Bin­do­kas tar­na­vo ar­mi­jo­je, kai A. Ra­gaus­kai­tė atė­jo dirb­ti į Šiau­lių dra­mos teat­rą. Iš laiš­kų ži­no­jo: teat­re vyks­ta la­bai in­ten­sy­vus dar­bas, A. Ra­gaus­kai­tė sta­to „Val­do­vą“.

„Pa­tys ak­to­riai su dai­li­nin­ke Da­lia Ma­tai­tie­ne mez­gė de­ko­ra­ci­jas. Man bu­vo toks gra­žus, ne­ti­kė­tas da­ly­kas! Suvienytas ko­lek­ty­vas!“ – pri­si­me­na J. Bin­do­kas.

Pa­sak ak­to­riaus, praė­ju­sio am­žiaus aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je Šiau­lių dra­mos teat­re dir­bo ir Na­ta­ša Ogaj – teat­ras jau bu­vo aukš­tai pa­ki­lęs. Bet atė­ju­si A. Ra­gaus­kai­tė kar­te­lę pa­kė­lė dar aukš­čiau. Ji bu­vo kū­ry­bi­nė as­me­ny­bė, su­ge­bė­ju­si su­bur­ti ko­lek­ty­vą ir jį pa­jung­ti kū­ry­bai.

„A. Ra­gaus­kai­tė bu­vo reiš­ki­nys Šiau­lių dra­mos teat­re. Jos iš­kel­ta kar­te­lė tur­būt dar ir da­bar ne­per­ženg­ta. Gal ji ir laik­me­tį šiek tiek pra­šo­ko. Ir „Val­do­vas“, ir „Pa­jū­rio ku­ror­tas“, ir „Kaip žy­dė­ji­mas vyš­nios“ – vi­si spek­tak­liai bu­vo la­bai stip­rūs, vi­so­je Lie­tu­vo­je ži­no­mi.“

A. Ra­gaus­kai­tės kū­ry­bos me­tais li­te­ra­tū­ri­nės da­lies ve­dė­ju dir­bo To­mas Venc­lo­va, dai­li­nin­ke – Da­lia Ma­tai­tie­nė. Šiuos žmo­nes J. Bin­do­kas va­di­na Lie­tu­vos kū­ry­bi­niu eli­tu.

„Ir mes, to laik­me­čio ak­to­riai, da­ly­va­vo­me šia­me teat­ro žy­dė­ji­me, kū­ry­bi­nia­me po­lė­ky­je. La­bai gra­žus laik­me­tis bu­vo. Pri­si­mi­ni­mai la­bai švie­sūs. O mes ir­gi jau­ni bu­vo­me. Pas ją ir ka­vą ger­da­vo­me, ir rū­ky­da­vo­me. Ne­bu­vo bar­je­ro. Ji bu­vo kom­pa­ni­jos sie­la.“

Įst­ri­gu­sios ak­to­riui ir kū­ry­bin­gos va­ka­ro­nės po spek­tak­lių – su poe­zi­ja, dai­no­mis, hu­mo­ru...

J. Bin­do­kas žo­džiais pie­šia re­ži­sie­rės po­rtre­tą: „Kai ei­da­vo per mies­tą, ma­ty­da­vai: ei­na Ra­gaus­kai­tė. Nors kiek to mies­to, ji gy­ve­no ne­di­de­lia­me bu­te­ly­je prie „Tit­na­go“. At­la­po­ti kai­li­nu­kai, ci­ga­re­tė ran­ko­je. As­me­ny­bė. Ra­gaus­kai­tė.“

J. Bin­do­kas pri­si­me­na, kaip praė­jus ke­liems de­šimt­me­čiams, Šiau­lių dra­mos teat­ro at­sto­vai nu­vy­ko pa­svei­kin­ti re­ži­sie­rės, ko ge­ro, su 80-uo­ju gim­ta­die­niu. Re­ži­sie­rė, kaip įpras­ta, te­bet­rau­kė ci­ga­re­tę.

„Vi­si bu­vo­me žvaigž­dės“

Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rė Ni­jo­lė Mi­ron­či­kai­tė sa­ko, kad iki A. Ra­gaus­kai­tės Šiau­lių dra­mos teat­ras kri­ti­kų bu­vo lai­ko­mas bui­ti­niu.

„Per jos lai­ko­tar­pį mū­sų ak­to­riai su­kū­rė la­bai daug įdo­mių vaid­me­nų, apie juos pra­dė­jo ra­šy­ti. Va­di­na­si, iš to pa­ties mo­lio ga­li­ma da­ry­ti – rei­kė­jo to­kios ran­kos.“

Į teat­rą 1964 me­tais atė­ju­si N. Mi­ron­či­kai­tė bu­vo „cha­rak­te­ri­nė“ ak­to­rė. A. Ra­gaus­kai­tė jai pa­siū­lė dra­ma­ti­nių vaid­me­nų.

„Ji pa­kei­tė ma­no amp­lua. Esu dė­kin­ga: ma­no kū­ry­bi­nis auk­so am­žius yra bū­tent A. Ra­gaus­kai­tės ir Gy­čio Pa­de­gi­mo lai­kas.“

1974 me­tais, mi­nint poe­tės Sa­lo­mė­jos Nė­ries 70-ąsias gi­mi­mo me­ti­nes, Šiau­lių dra­mos teat­re bu­vo sta­to­mas spek­tak­lis „Kaip žy­dė­ji­mas vyš­nios“.

„Bu­vo­me ke­lios Sa­lo­mė­jos, kiek­vie­na iš mū­sų – vis ki­ta Nė­ries cha­rak­te­rio spal­va. Faus­ta Lau­ri­nai­ty­tė – tru­pu­tį sek­sua­li: „Šią nak­tį pas ma­ne Kar­men atė­jo...“ Aš bu­vau dra­ma­tiš­ka, ka­ro lai­ko: „Juo­kis, gy­ve­ni­me, juo­kis, pa­ja­co juo­ku...“

A. Ra­gaus­kai­tė ras­da­vo tin­ka­mų bū­dų at­ver­ti ak­to­rių vi­di­nes ga­li­my­bes. Ji bu­vo ne tik re­ži­sie­rė, ak­to­rė, bet ir pe­da­go­gė.

„Re­ži­sie­riai ži­no, kaip tu­ri bū­ti, bet ne­ži­no, kaip pa­da­ry­ti. Ji tu­rė­jo vi­sa api­man­tį spek­tak­lio ma­ty­mą ir su­ge­bė­da­vo iš­rei­ka­lau­ti iš ak­to­rių, to, ko ji no­ri. Nei­šei­na man, o ji: „Nil­ce, kelk ran­kas į vir­šų ir rėk! Aš tik: „Aaaa!“ Ir per tai su­pra­tau, ko iš tik­rų­jų rei­kia“, – šyp­so­si N. Mi­ron­či­kai­tė.

A. Ra­gaus­kai­tė ne­bi­jo­jo ban­dy­ti. Pa­si­ti­kė­jo ak­to­riais. Tuo­met 30-mečiam Pra­nui Piau­lo­kui sky­rė Val­do­vo – 80-mečio – vaid­me­nį.

„Sa­ko, Pra­nai, trenk kumš­čiu į sta­lą ir su­rik: „Aš ta­vęs ne­ken­čiu!“ Po to jau Pra­nas su­si­gau­dė, ko rei­kia“, – dar vie­ną re­pe­ti­ci­jų aki­mir­ką at­sklei­džia N. Mi­ron­či­kai­tė.

„Neu­žim­tas ak­to­rius yra po­ten­cia­lus nu­si­kal­tė­lis“, – sa­ky­da­vo re­ži­sie­rė. Mat tuo­met už­sii­ma gan­dais, int­ri­go­mis.

A. Ra­gaus­kai­tės me­tais vi­si ak­to­riai tu­rė­jo vaid­me­nų, vi­sas teat­ras bu­vo užim­tas: „Vi­sos bu­vo­me žvaigž­dės. Ji pa­da­rė taip, kad vi­si bu­vo­me rei­ka­lin­gi.“

N. Mi­ron­či­kai­tė pri­si­me­na, kaip gra­žiai A. Ra­gaus­kai­tė priė­mė jau­nuo­sius re­ži­sie­rius: G. Pa­de­gi­mą, Sau­lių Var­ną, Re­gi­ną Ste­po­na­vi­čiū­tę. Ir glo­bo­jo, ir pa­sta­bų pa­sa­ky­da­vo.

„Ji taip mo­kė­da­vo už­ves­ti, kad mes no­rė­tu­me da­ry­ti!“ – sa­ko N. Mi­ron­či­kai­tė.

„Ei­na­me tvar­ky­ti ka­pi­nių“, – kar­tą pa­siū­lė A. Ra­gaus­kai­tė. Tuo me­tu am­ži­ny­bėn jau bu­vo išė­ję Al­fon­sas Dob­ke­vi­čiaus, Ka­zi­mie­ras Tam­ke­vi­čius, re­ži­sie­rė no­rė­jo su­kur­ti ak­to­rių pan­teo­ną Gin­kū­nuo­se.

Teat­ra­lai iki šiol iš­lai­kė tra­di­ci­ją per Vė­li­nes ap­lan­ky­ti am­ži­no poil­sio at­gu­lu­sius ko­le­gas.

Teat­ras leis­da­vo sien­laik­raš­tį. Po prem­je­rų reng­da­vo te­mi­nius va­ka­rė­lius. Po ita­liš­ku karš­čiu dvel­kian­čio spek­tak­lio „Ki­vir­čai Kjo­džo­je“ vai­ši­no­si vai­siais, po lie­tu­viš­ko vei­ka­lo – la­ši­nu­kais, duo­ny­te.

A. Ra­gaus­kai­tės ini­cia­ty­va Nau­jie­ji me­tai pra­dė­ti su­tik­ti su poe­zi­ja ir mu­zi­ka: ak­to­riai skai­tė ei­les, mu­zi­kos kū­ri­nius at­li­ko „Po­li­fo­ni­ja“.

Ieš­ko­da­ma ne­tra­di­ci­nės erd­vės, A. Ra­gaus­kai­tė at­ra­do Šv. Ig­na­co Lo­jo­los baž­ny­čią, tuo­met pa­vers­tą spor­to sa­le.

1979 me­tais A. Ra­gaus­kai­tė iš­vy­ko į Vil­nių. At­sis­vei­kin­da­ma, pri­si­me­na N. Mi­ron­či­kai­tė, ak­to­riams pa­do­va­no­jo ži­bin­tą.

Ry­šiai ne­nut­rū­ko – ir to­liau bend­rau­da­vo, su­si­skam­bin­da­vo. Teat­ras vi­suo­met pa­svei­kin­da­vo re­ži­sie­rę su gi­mi­mo die­na.

„Mes vis pra­šy­da­vo­me, kad su­grįž­tų. Ji sa­ky­da­vo: „Jei ne ma­no me­tai... Ma­no ran­ka jau nu­si­lpu­si.“

Kai Jau­ni­mo teat­re bu­vo šven­čia­mas A. Ra­gaus­kai­tės ju­bi­lie­jus, šiau­lie­čiai pa­svei­ki­no itin ori­gi­na­liai. Skam­bant mu­zi­kai iš spek­tak­lio, P. Piau­lo­kas re­ži­sie­rei po ko­jo­mis ele­gan­tiš­kai švys­te­lė­jo gė­lė­tą jau­nat­viš­ką ska­re­lę iš „Kaip žy­dė­ji­mas vyš­nios“, iš­tie­sė ci­ga­re­čių pa­ke­lį, re­ži­sie­rei paė­mus ci­ga­re­tę, už­de­gė. Pas­vei­ki­ni­mas bu­vo ir šil­tas, ir grau­dus.

N. Mi­ron­či­kai­tė su A. Ra­gaus­kai­te bend­rau­da­vo ir pa­sku­ti­niais re­ži­sie­rės gy­ve­ni­mo me­tais.

„Re­ži­sie­re, ar jūs ma­ne pa­žįs­ta­te, kaip jūs?“ – nu­vy­ku­si pa­svei­kin­ti su 90-mečio ju­bi­lie­ju­mi, klau­sė. „Man la­bai ge­rai, nie­ko ne­rei­kia da­ry­ti, vi­si šo­ki­nė­ja“, – at­sa­kė A. Ra­gaus­kai­tė.

Stip­rus ry­šys iš­li­ko ir at­si­svei­ki­ni­mo aki­mir­ką – iš­ly­dint re­ži­sie­rę am­ži­ny­bėn, di­džiau­sia de­le­ga­ci­ja bu­vo iš Šiau­lių teat­ro.

Kaip ko­me­ta

Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro tru­pės ve­dė­jas ak­to­rius Vla­das Ba­ra­naus­kas:

– Pas­ku­ti­nį kar­tą pas ją bu­vau lapk­ri­čio pa­bai­go­je. Pa­sė­dė­jau. Pa­kal­bė­jau, pa­kal­bė­jau, pa­kal­bė­jau...

Bū­da­mas Vil­niu­je, vi­suo­met pas ją už­va­žiuo­da­vau – ir kai gy­ve­no An­ta­kal­ny­je, ir kai iš­va­žia­vo į An­ta­vi­lius. Ji ma­ne my­lė­jo gal kaip sū­nų pa­lai­dū­ną, gal, žiū­rė­da­ma į ma­ne, ma­tė sa­vo sū­nų. O aš ją my­lė­jau kaip re­ži­sie­rę, kaip ant­rą ma­mą, ku­ri pa­da­rė iš ma­nęs ak­to­rių.

Aš jai dė­kin­gas už daug ką. Už pa­sau­lio su­pra­ti­mą. Už teat­ro su­pra­ti­mą. Už teat­ri­nės eti­kos su­pra­ti­mą. Už tai, kad vi­są Šiau­lių teat­rą timp­te­lė­jo už au­sų.

Kvie­tė Vil­niaus in­te­lek­tua­lus, pa­skui jie pa­tys va­žia­vo. Ga­liu kal­bė­ti pa­var­dė­mis: Lan­ku­tis, Sa­mu­lio­nis, Ju­de­le­vi­čius, Pe­tu­chaus­kas, Gir­dzi­jaus­kai­tė, Alek­sai­tė... To­mas Venc­lo­va mums skai­ty­da­vo pa­skai­tas – kas be­ga­li bū­ti gra­žiau.

At­si­ra­do ir kom­po­zi­to­riai. Pra­de­dant Os­val­du Ba­la­kaus­ku, ku­ris pa­skui ga­vo Na­cio­na­li­nę pre­mi­ją, ta­po Pa­ry­žiu­je am­ba­sa­do­riu­mi... Iš teat­ro sce­nos pa­skli­do ki­ta mu­zi­ka. At­si­ra­do dai­li­nin­kai. Ma­tai­tie­nė. Le­gen­di­nis švie­saus at­mi­ni­mo Ka­li­naus­kas. Teat­ras iš­sprū­do iš pra­keik­tos bui­ties, iš bui­ti­nio rea­liz­mo.

Keis­ti pa­ra­dok­sai. Vi­sas teat­ras kve­pė­jo pa­ku­lo­mis, kai „Val­do­vui“ vi­si mez­gė pa­ku­li­nes vir­ves – pra­de­dant N. Mi­ron­či­kai­te, bai­giant ma­no kur­sio­ku P. Piau­lo­ku. „Pa­jū­rio ku­ror­tas“ kve­pė­jo me­die­na. „Iš chao­so“ kve­pė­jo me­ta­lu.

Teat­ras ta­po vie­na ko­man­da, vie­nas kumš­tis. Pri­si­me­nu, kaip truk­da­vo re­pe­ti­ci­jos iki pu­sės pir­mos, pir­mos, kaip vi­si jau­din­da­vo­si, gal kaž­kas ne taip. Bu­vo toks gra­žus ro­ži­nis lai­kas...

Jos tai­syk­lės bu­vo pa­pras­tos ir griež­tos: ne­vaikš­čio­ti per sce­ną su pal­tais, ci­ga­re­tė­mis ar nuo­sa­vais ba­tais. Pa­gar­ba sce­nai ir sa­vo dar­bo vie­tai.

Va­ka­ro­ji­mai teat­re su dai­no­mis... Nak­ti­niai pasisė­dė­ji­mai jos ma­žy­čia­me bu­te­ly­je iki pa­ry­čių, kal­bė­ji­mai apie li­te­ra­tū­rą, me­ną, praei­tį... Sė­di me­no kri­ti­kai, ra­šy­to­jai. Ir sė­di tu, jau­nas ak­to­rė­lis il­giau­siais plau­kais, klau­sai­si, ban­dai įkiš­ti trig­ra­šį.

Juo­zas Bal­tu­šis at­va­žiuo­da­vo vien dėl mū­sų ak­to­rių. Tuo lai­ko­tar­piu kri­ti­kai, ra­šy­to­jai gau­dy­da­vo ta­vo žvilgs­nį, kad pa­si­svei­kin­tų. Pa­si­ju­tai, kad esi šio to ver­tas. Kai Klai­pė­do­je po „Kaip žy­dė­ji­mas vyš­nios“ ėjo­me į ap­ta­ri­mą, kri­ti­kai at­si­sto­ję plo­jo.

Ji ir vy­rus ak­to­rius timp­te­lė­jo, ir ak­to­res pri­ver­tė pa­si­temp­ti. Kad ei­tų gat­ve ir ma­ty­tų­si – ei­na ak­to­rė.

Ji nie­kam ne­leis­da­vo ak­to­rių baus­ti. Bep­ro­tiš­kai my­lė­jo. At­leis­da­vo daug nuo­dė­mių. Ji pa­ti, bu­vu­si ak­to­rė, teat­ro vir­tu­vę taip pa­ži­no­jo, vy­rų ir mo­te­rų grie­kus taip ge­rai ži­no­jo!

Ji su­ko­si di­de­lia­me li­te­ra­tū­ros sluoks­ny­je, jos vy­ras bu­vo poe­tas. Stu­di­ja­vo Mask­vo­je, gal bu­vo leng­viau įkvėp­ti to oro. Ji bu­vo kun­ku­liuo­jan­ti ener­gi­ja, ku­ri lau­žė vi­sus ta­bu. Aš gal­vo­jau, kad lais­ves­nio už ma­ne žmo­gaus pa­sau­ly­je nė­ra, o ji tas ri­bas dar pra­plė­tė. Lai­kas bu­vo stag­na­ci­nis, juo­das, bet juo­do­je spal­vo­je vi­sa­da ryš­kiau švie­čia švie­sa ir spal­vos.

Ji švys­te­lė­jo kaip ko­me­ta. Gal ir ge­rai.

Jo­je bu­vo aris­tok­ra­tiz­mo. Ne­pa­si­duo­ti. Išei­ti  pa­kel­ta gal­va.

Duk­ra pa­pra­šė pa­sa­ky­ti at­si­svei­ki­ni­mo kal­bą. Kal­bė­jau, kad ji be­pro­tiš­kai my­lė­jo kiek­vie­ną įkvė­pi­mą, kiek­vie­ną gė­lės žie­dą, kiek­vie­ną mi­zans­ce­ną, kiek­vie­ną sce­ną, kiek­vie­ną ak­to­rių, kiek­vie­ną teat­ro dul­ke­lę.

Prieš išė­ji­mą sa­kė: aš vis­ką pa­da­riau, aš ne­tu­riu dėl ko gy­ven­ti. Jos są­ži­nė bu­vo ra­mi.

Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro nuo­tr.

Au­re­li­ja Ra­gaus­kai­tė (1924 m. ko­vo 31 d. Šiau­lė­nuo­se, Šiau­lių ap­skri­tis – 2017 m. sau­sio 15 d.) bu­vo vie­na ryš­kiau­sių Lie­tu­vos teat­ro re­ži­sie­rių.

Nuotr. iš Ni­jo­lės MI­RON­ČI­KAI­TĖS ar­chy­vo

(Iš kai­rės) Nau­ber­tas Ja­sins­kas, Ni­jo­lė Mi­ron­či­kai­tė, Pra­nas Piau­lo­kas. Sė­di Au­re­li­ja Ra­gaus­kai­tė. Apie 1975 me­tus.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ak­to­rei Ni­jo­lei Mi­ron­či­kai­tei Au­re­li­jos Ra­gaus­kai­tės lai­kas – ir teat­ro, ir as­me­ni­nės kū­ry­bi­nės kar­je­ros auk­so am­žius.

„Ir mes, to laik­me­čio ak­to­riai, da­ly­va­vo­me šia­me teat­ro žy­dė­ji­me, kū­ry­bi­nia­me po­lė­ky­je. La­bai gra­žus laik­me­tis bu­vo“, – sa­ko ak­to­rius Juo­zas Bin­do­kas.

„Ji švys­te­lė­jo kaip ko­me­ta“, – apie Au­re­li­jos Ra­gaus­kai­tės lai­ką Šiau­liuo­se sa­ko ak­to­rius Vla­das Ba­ra­naus­kas.


Kul­tū­ri­nis mies­to re­ne­san­sas

Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro li­te­ra­tū­ri­nės da­lies ve­dė­ja No­me­da Šat­kaus­kie­nė:

– Pak­vies­ta tuo­me­ti­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro li­te­ra­tū­ri­nės da­lies ve­dė­jo To­mo Venc­lo­vos, A. Ra­gaus­kai­tė į Šiau­lius at­vy­ko pa­sta­ty­ti vie­no spek­tak­lio, bet pa­si­li­ko še­še­riems me­tams.

Tai bu­vo ypa­tin­gas lai­kas tiek pa­čiai re­ži­sie­rei, tiek dra­mos teat­rui, tiek vi­sam mies­tui. Šian­dien A. Ra­gaus­kai­tės kū­ry­bi­nė biog­ra­fi­ja neat­sie­ja­ma nuo Šiau­lių, nuo teat­ro ir čia jos su­kur­tų spek­tak­lių. Neil­gas tarps­nis Šiau­liuo­se bu­vo pa­ts įdo­miau­sias, bran­džiau­sias, ypa­č kū­ry­biš­kas lai­kas re­ži­sie­rės biog­ra­fi­jo­je.

A. Ra­gaus­kai­tė vi­sa­da šil­tai pri­si­min­da­vo Šiau­lių „pe­rio­dą“. Sa­vo ruož­tu žmo­nės, ku­riems te­ko lai­mė kar­tu dirb­ti su gar­sią­ja re­ži­sie­re, vi­sam lai­kui įsi­mi­nė tvir­tą Ra­gaus­kai­tės re­ži­sū­ros brai­žą ir gau­tas pa­mo­kas.

Ver­ta pa­mi­nė­ti įdo­mų fak­tą, kad tuo lai­ko­tar­piu, aš­tun­ta­me praė­ju­sio am­žiaus de­šimt­me­ty­je, Šiau­lių teat­ro sce­no­je „ka­ra­lia­vo“ mo­te­rys re­ži­sie­rės: N. Ogaj, A. Ra­gaus­kai­tė, R. Ste­po­na­vi­čiū­tė – vi­sos la­bai skir­tin­gos, bet sa­vaip pra­tur­ti­nu­sios mū­sų teat­ro vei­dą.

Ta­čiau bū­tent 1974–1979 me­tai, kai A. Ra­gaus­kai­tė dir­bo vy­riau­sią­ja teat­ro re­ži­sie­re, tiek teat­ro­lo­gų, tiek teat­ro is­to­ri­kų įvar­di­ja­mi mū­sų teat­ro „auk­so am­žiu­mi“, sa­vaip dariusių įta­ką vi­so mies­to kul­tū­ri­niam re­ne­san­sui. Tuo lai­ko­tar­piu snū­du­riuo­jan­tis pro­vin­ci­jos mies­tas Šiau­liai stai­ga ta­po vi­sos Lie­tu­vos teat­ri­nio gy­ve­ni­mo epi­cent­ru.

Pub­li­ka iš ato­kiau­sių ša­lies kam­pe­lių ver­žė­si pa­ma­ty­ti to­kius šiau­lie­čių spek­tak­lius kaip V. My­ko­lai­čio-Pu­ti­no „Val­do­vas“, B. Sruo­gos „Pa­jū­rio ku­ror­tas“, P. Vai­čiū­no „Pri­si­kė­li­mas“.

Au­re­li­jos Ra­gaus­kai­tės fe­no­me­nas pa­ro­dė, koks ga­lin­gas ir įta­kin­gas veiks­nys kul­tū­ro­je ir me­ne ga­li bū­ti vie­no žmo­gaus ta­len­tas. Tu­ri­me pa­grįs­tai di­džiuo­tis, kad vi­su sa­vo pa­jė­gu­mu jis iš­si­sklei­dė bū­tent Šiau­liuo­se.


Gy­ve­ni­mo mirks­nis

Re­ži­sie­rės Au­re­li­jos Ra­gaus­kai­tės min­tys teat­ro 80-ečio pro­ga. Išt­rau­ka iš kny­gos „Šiau­lių dra­mos teat­ras“ (su­da­ry­to­jas Sva­jū­nas Sa­ba­liaus­kas):

Šiau­liai, Šiau­liai... „Gra­žios mo­te­rys, ge­ras mies­tas, pui­kus alus“. At­ro­do, taip sa­ky­da­vo B. Sruo­gos „Pa­jū­rio ku­ror­to“ he­ro­jus Fran­cas. Kaip ir jis, aš su nos­tal­gi­ja pri­si­me­nu tą trum­pą gy­ve­ni­mo mirks­nį, pra­leis­tą Šiau­liuo­se – „ge­ri žmo­nės, ener­gin­gas mies­tas, pui­kūs ak­to­riai“. Iš­ties, Šiau­lių teat­re pra­lei­dau vos ke­le­rius me­tus, bet to­kius reikš­min­gus ir kū­ry­bin­gus, kad pri­si­mi­ni­mų už­ten­ka il­gam. Iš ma­no at­min­ties nie­ka­da neiš­dils jau iš­ke­lia­vu­sie­ji: gro­tes­kiš­kas Fran­cas (Al­fon­sas Dob­ke­vi­čius), ga­lin­ga­sis Val­do­vas Krūš­na (Pra­nas Piau­lo­kas), ele­gan­tiš­ka­sis „Pri­si­kė­li­mo“ Po­nas Bar­va (Vy­tau­tas Be­nok­rai­tis), my­li­mas ak­to­rius ir „Kaip žy­dė­ji­mas vyš­nios“ au­to­rius Nau­ber­tas Ja­sins­kas. Nuos­ta­bu, kad tiek ga­lin­gų vy­rų išė­jo ne­grįž­ta­mai, o ma­no pui­kio­ji mo­te­rų ko­man­da vis dar kla­jo­ja kaž­kur tarp teat­ro ir mies­to. (...)

Pa­siilgs­tu tų die­nų ir žmo­nių, to srau­to, ku­ris ne­šė mus vi­sus, ap­svai­gu­sius nuo at­si­vė­ru­sių kū­ry­bos ga­lių, ap­gir­tu­sius nuo sėk­mės ir, re­gis, neiš­sen­kan­čių ga­li­my­bių. Bet, kaip ir tu­ri bū­ti gy­ve­ni­me, jo iš­se­ko, (bent jau man...) Tik ma­no tra­pu­sis Gy­tis (Vla­das Ba­ra­naus­kas) ret­kar­čiais iš­blaš­ko ma­no vie­nat­vę, tik ma­no pa­čios ir ki­tų pa­ra­šy­tos kny­gos pri­me­na tą bu­vu­sią re­ži­sie­rę.

Bet per di­džią­sias šven­tes iš­ti­ki­mai į pa­što dė­žu­tę įkren­tan­tis at­vi­ru­kas tvir­ti­na, kad pri­si­me­nu ne tik aš, bet ir da­bar gy­vuo­jan­tis teat­ras pri­si­me­na ma­ne. Skir­tin­gai ne­gu jį ku­rian­tys žmo­nės, teat­ras nei­šei­na. Jis ne­pra­dings­ta, kaip trum­pa­met­ra­žiai spek­tak­liai. Nie­kas ne­ga­li ži­no­ti, kaip šia­me neį­ti­kė­ti­nos kai­tos pa­sau­ly­je teat­ras at­ro­dys po ke­lių de­šimt­me­čių. Ta­čiau kad ir koks bū­tų, jį to­liau kurs tie, ku­rie li­ko man išė­jus, ir tie, ku­rie ateis vė­liau. Ne­ži­nau, ar tai tu­rė­tų pa­guos­ti ir pra­džiu­gin­ti, ar su­kel­ti liū­de­sį ir nos­tal­gi­ją. Ne­jau­čiu nei vie­no, nei ki­to. Prii­mu tai kaip na­tū­ra­lią bū­se­ną ir kai­tą (...).

Ba­lio Sruo­gos „Pa­jū­rio ku­ror­tą“ Au­re­li­ja Ra­gaus­kai­tė Šiau­liuo­se pa­sta­tė 1975 me­tais.

Au­re­li­ja Ra­gaus­kai­tė Val­do­vo Krūš­nos vaid­me­nį pa­ti­kė­jo tuo­met jau­nam ak­to­riui Pra­nui Piau­lo­kui. Vis­as ko­lek­ty­vas spek­tak­liui vie­nin­gai mez­gė de­ko­ra­ci­jas.

Juo­zo BIN­DO­KO nuo­tr.

Pet­ro Vai­čiū­no „Pri­si­kė­li­mas“. Au­re­li­ja Ra­gaus­kai­tė – cent­re.


Au­re­li­jos Ra­gaus­kai­tės re­ži­suo­ti spek­tak­liai Šiau­lių dra­mos teat­re:

1. 1974 m. Vin­cas My­ko­lai­tis-Pu­ti­nas „Val­do­vas";

2. 1974 m. Kar­las Gol­do­nis „Ki­vir­čai Kjo­džo­je";

3. 1974 m. Nau­ber­tas Ja­sins­kas „Kaip žy­dė­ji­mas vyš­nios";

4. 1975 m. Ba­lys Sruo­ga „Pa­jū­rio ku­ror­tas";

5. 1975 m. Au­re­li­ja Ra­gaus­kai­tė ir I. Liu­ti­kai­tė „Šią nak­tį";

6. 1976 m. Vse­vo­lo­das Viš­nevs­kis „Iš chao­so“ (op­ti­mis­ti­nė tra­ge­di­ja);

7. 1976 m. Vio­le­ta Pal­čins­kai­tė „Sep­ty­nios snie­guo­lės ir nykš­tu­kas";

8. 1977 m. Pet­ras Vai­čiū­nas „Pri­si­kė­li­mas";

9. 1977 m. Au­re­li­ja Ra­gaus­kai­tė „Ly­ri­niai ho­ros­ko­pai“ (poe­zi­jos);

10. 1978 m. Mak­si­mas Gor­kis „Va­sa­ro­to­jai";

11. 1979 m. Ru­dol­fas Blau­ma­nis, „Sū­nus pa­lai­dū­nas";

12. 1979 m. Au­re­li­jos Ra­gaus­kai­tės kom­po­zi­ci­ja „Iš ten aš atei­nu“ (V. Rim­ke­vi­čiaus „Van­dens le­li­jos“ mo­ty­vais).