
Naujausios
„Vagys 100 metų nesulaukia“
Vakar Šiaulių miesto meras Artūras Visockas ir Savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Vilma Melenienė pasveikino 100 metų sulaukusį šiaulietį Joną Ziberką. Šimtametis patarė, kaip išgyventi šimtą metų: daug dirbti, nepykti ir nevogti. „Vagys 100 metų nesulaukia“, – juokėsi garbaus amžiaus sulaukęs šiaulietis.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
2017-ieji Jono ir Irenos Ziberkų šeimai – jubiliejų metai: Jonas sulaukė 100 metų, o Irenai sukaks 90.
Kovo 20-ąją bus lygiai 63 metai, kai juodu susituokė Sibiro tremtyje.
Jonas ir Irena vienas kitą pamatė 1941 metų birželio 14-ąją Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje, kai abu tremtinių pripildytais gyvuliniais vagonais buvo vežami į Sibirą.
Irenai tada buvo penkiolika, Jonui – 25-eri. Jonas mena, kaip penkiolikmetė Irena nešiojo vandenį išvežamiems žmonėms atsigerti.
„Ji man patiko. Svarbiausia gyvenime, kad žmogus patiktų“, – sakė šimtametis Jonas.
Irenos šeimą – tarnautojus tėvus, ją ir seserį, gyvenusius Plateliuose, į tremties traukinį įsodino Kartenoje. Jonas, dvi seserys ir ūkininkai tėvai į tremtį išvežti iš Utenos. Jonas, baigęs Kaune karo mokyklą, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Į tėvų namus Utenoje buvo grįžęs trumpų atostogų, kai šeimą areštavo ir pasiuntė į tremtį.
Jono ir Irenos tremties vietos buvo skirtingos. Beveik po dešimties metų, praleistų tremtyje, Jonas atvažiavo aplankyti nuo šeimos atskirtos sesers, o ji, pasirodo, gyvenusi visai šalia Irenos tremties vietos. Taip Jonas ir Irena susitiko dar kartą ir drauge jau beveik 63-ejus metus.
Pora susituokė 1954 metais, o į Lietuvą Ziberkų šeima parvažiavo 1964-aisiais. Jonas Sibire dirbo statybininku – statė miškuose gyvenvietes.
Grįžęs į Šiaulius Jonas taip pat įsidarbino statybose – dirbo Šiaulių statybos valdyboje statybų brigadininku. Jo brigada vykdavo į komandiruotes po visą Šiaurės Lietuvą. Ir Šiauliuose mena daug jo brigados statytų objektų – „Šiaulių“ viešbutį, Pieno kombinatą, staklių gamyklą, ligoninės korpusus, miesto mokyklas.
Į klausimą, kaip sulaukė šimtmečio, J. Ziberkas prajuokino sveikintojus: „Geriau gyvenau, kai ne šimtas metų buvo.“
Jonas pasakojo, kad dar prieš kelerius metus, aplankęs žmoną Šiaulių ligoninėje, pareidavo pėsčiomis į pietinį rajoną.
„Kaip gyventi, kad sulauktumei šimto metų? Reikia dirbti, nes tik čystu darbu gali pasiekti daug. Reikia dorai gyventi – nekerštauti ir nevogti, o jei kas vagia – greitai pasensta. Vagys 100 metų nesulaukia“, – išmintimi dalijosi šimtametis.
Jonas pasakojo nebuvęs abstinentas, bet žinojo laiką ir saiką. Mena – gerokai supykdavęs ant savo brigados statybininkų, kai tie įnikdavo gerti darbo metu. Jo brigados statybininkai tiesiai sakydavo: gers ar dirbs, per dieną vis tiek gaus dešimt rublių algos.
Šimtamečio sočiausias valgis visada buvo duona. „O jei dar duona su sviestu – kitokio valgio man nereikia. Valgau, žinoma, ir kitokio, bet duona – pagrindas“, – pasakojo jubiliatas.
Jonas pasakojo, kad jau ir deimantines vestuves su žmona „peržengė“, nes „šeimoje reikia sutarti. Žodis kitas pasitaiko, bet jau pirštu paliesti – niekada. Mušantys savo moteris – ne žmonės, o gyvuliai“, – sako šimtametis.
Tautinę juostą šimtamečiui užrišęs meras A. Visockas paprašė jo patarimo – kaip būti geru meru. „Reikia žiūrėti į žmones, nepalikti žmonių biednai gyventi. Meras turi būti sąžiningas!“ – patarė šimtmetį nugyvenęs šiaulietis Jonas Ziberkas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šimto metų sulaukęs šiaulietis Jonas Ziberkas ir merui, ir kitiems pataria, kad norint sulaukti ilgo amžiaus nereikia kerštauti ir vogti.