Istorikas be diplomo gaivina istorinę atmintį

Is­to­ri­kas be dip­lo­mo gai­vi­na is­to­ri­nę at­min­tį

Jo­niš­kie­tis And­rius Bi­tai­tis, Ma­to Slan­čiaus­ko pre­mi­jos lau­rea­tas, is­to­ri­kas be dip­lo­mo, ak­ty­viai be­si­do­min­tis Žiem­ga­los kraš­to praei­ti­mi, su bi­čiu­liais už­sii­ma is­to­ri­jos re­konst­ruk­ci­ja, su pro­fe­sio­na­lais įgy­ven­di­no pro­jek­tą „Žiem­ga­la XIII a do­ku­men­tuo­se“ ir pa­ren­gė lei­di­nį „Žiem­ga­los ak­tai. Ac­ta Se­mi­gal­liae“. Net­ru­kus pa­si­ro­dys dar vie­nas do­ku­men­tų rin­ki­nys, su­si­jęs su Žiem­ga­la, o sa­vo tu­ri­niu ypač reikš­min­gas Sė­los kraš­tui. Jo­niš­kie­tis įsi­ti­ki­nęs, kad pa­žin­ti sa­vo iš­ta­kas – kiek­vie­no žmo­gaus pri­gim­ti­nė tei­sė ir pa­rei­ga. Juo­lab, kad 2016-ie­ji pa­skelb­ti Sau­lės mū­šio me­tais.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Ty­ri­nė­ji­mus pra­de­da nuo sa­vos kul­tū­ros

„Žiem­ga­los kraš­tui mū­sų is­to­ri­jo­je vi­sa­da bu­vo ski­ria­ma ma­žo­kai dė­me­sio. So­viet­me­čiu Žiem­ga­la bu­vo pa­žįs­ta­ma siau­ra­me aka­de­mi­nia­me ra­te­ly­je ir vos ke­liais žo­džiais mi­ni­ma bend­ri­nė­je Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je. Bet moks­li­niai ty­ri­nė­ji­mai ne­sto­vi vie­to­je, pa­ma­žu ve­ria­si nau­jas vaiz­das, su­tvir­tin­da­mas šio kraš­to po­zi­ci­jas Lie­tu­vos is­to­riog­ra­fi­jo­je. Ne vel­tui Ge­di­mi­nas dar XIV am­žiaus pra­džio­je sa­ve ti­tu­la­vo lie­tu­vių ir ru­sų ka­ra­liu­mi, Žiem­ga­los val­do­vu ir ku­ni­gaikš­čiu“, – ar­gu­men­tuo­ja A. Bi­tai­tis, ku­riam kraš­to pa­ži­ni­mas prieš dau­ge­lį me­tų ta­po tik­ra gy­ve­ni­mo aist­ra.

Jo tei­gi­mu, pa­žin­ti šak­nis – žmo­gaus pri­gim­ti­nė tei­sė ir pa­rei­ga, tad la­bai svei­kin­ti­na pir­miau pra­dė­ti nuo sa­vos kul­tū­ros, o ne nuo sve­ti­mų­jų pri­si­jau­ki­ni­mo.

„Pa­žiū­rė­ki­te į ber­niu­kus: jie išei­na į dau­gia­bu­čio kie­mą ir nuo ki­tų gi­na sa­vą te­ri­to­ri­ją. Bent jau anks­čiau taip bū­da­vo. Nie­kas to ne­mo­kė, bet bu­vo įau­gę į krau­ją ne­nu­si­leis­ti, ne­pa­si­duo­ti ki­tiems. Tai – rū­pi­ni­ma­sis te­ri­to­ri­ja. Kul­tū­ri­nis pa­ži­ni­mas – taip pat rū­pi­ni­ma­sis, tik ki­toks, for­muo­jan­tis re­gio­no ta­pa­tu­mą, mė­gi­nant la­biau su­vok­ti, ko­dėl esa­me to­kie ir kuo ski­ria­mės nuo ap­lin­ki­nių“, – aiš­ki­na jo­niš­kie­tis.

Ne­bu­vo­me tik bau­džiau­nin­kai

Žiem­ga­la sa­va­moks­liui is­to­ri­kui at­ro­do di­di že­mė. Su sa­vi­ta kul­tū­ra, is­to­ri­niais vin­giais. Kraš­tas, Lie­tu­vo­je ap­rė­pian­tis Ak­me­nę, Jo­niš­kį, Pak­ruo­jį, Pas­va­lį, da­lį Bir­žų, Pa­ne­vė­žio, Rad­vi­liš­kio, Šiau­lių ir Ma­žei­kių ra­jo­nų.

„Mū­sų tiks­las nė­ra iš­liaup­sin­ti sa­vo kraš­tą, bet at­gai­vin­ti is­to­ri­nę at­min­tį. Ta­čiau mes tik­rai ne­bu­vo­me tik bau­džiau­ni­nin­kai, kaip il­gą lai­ką ban­dy­ta įteig­ti“, – tvir­ti­na A. Bi­tai­tis, pa­ste­bė­da­mas, kad su­si­do­mė­ji­mas Žiem­ga­los praei­ti­mi į jo gy­ve­ni­mą atė­jo ne nuo mo­kyk­los suo­lo, bet vė­liau.

Pa­tiks­lin­tos da­tos

Praė­ju­siais me­tais aso­cia­ci­jos Žie­mių pra­do „Sim­ka­la“ va­do­vas A. Bi­tai­tis koor­di­na­vo pro­jek­tą, ku­riuo pla­čia­jai vi­suo­me­nei bu­vo pri­sta­ty­ti Žiem­ga­los pa­da­li­ji­mo ak­tai ir su tuo su­si­ję svar­būs is­to­ri­niai mo­men­tai, iš­spaus­din­tas lei­di­nys.

Tą­syk pro­jek­to par­tne­ris Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jas, Vi­du­ram­žių is­to­ri­jos ty­ri­nė­to­jas is­to­ri­kas To­mas Ba­ra­naus­kas pa­tei­kė aka­de­mi­nė­je vi­suo­me­nė­je ži­no­tų, ta­čiau dau­ge­liui pa­pras­tų žmo­nių neat­ver­tų tie­sų.

Į ren­gi­nį atė­ję bir­žie­čiai nu­ste­bo, kad iki šiol ofi­cia­lus Bir­žų pa­mi­nė­ji­mas 1455 me­tais – ne pa­ts se­niau­sias. Iš tie­sų ap­gy­ven­din­ta vie­ta – Bir­žų lau­kas – įvar­din­ta 1416 me­tų rugp­jū­čio 23 die­ną Vo­kie­čių or­di­no Li­vo­ni­jos ma­gist­ro laiš­ke, ra­šy­ta­me Or­di­no pro­ku­ra­to­riui. Tad Bir­žai pa­se­nė­jo ke­liais de­šimt­me­čiais.

1254 me­tų Va­ka­rų Žiem­ga­los da­ly­bų ak­te įvar­din­ta Ža­ga­rė daug kam su­kė­lė nu­si­vy­li­mą. T. Ba­ra­naus­ko tei­gi­mu, tai yra pir­ma­sis Ža­ga­rės pa­mi­nė­ji­mas ra­šy­ti­niuo­se is­to­ri­niuo­se do­ku­men­tuo­se. Pa­gal jį Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nė šiais me­tais tu­rė­jo mi­nė­ti tik 761 me­tų su­kak­tį, nors dar 1998-ai­siais šven­tė 800 me­tų ju­bi­lie­jų.

Is­to­ri­nių pa­va­di­ni­mų džiung­lė­se

„Įdo­mu su­si­pa­žin­ti su se­no­vi­niais do­ku­men­tais, ku­rie pa­ra­šy­ti lo­ty­nų ar se­na­ja vo­kie­čių kal­ba. Kai ku­rie iš jų bu­vo iš­vers­ti į lat­vių, ru­sų kal­bas. Lie­tu­viš­ko Žiem­ga­los do­ku­men­tų ver­ti­mo ne­bu­vo. Ban­džiau, pa­si­telk­da­mas žo­dy­nus, aiš­kin­tis, kas juo­se pa­ra­šy­ta. Ta­čiau tam rei­kia spe­cia­lių ži­nių, nes už­ra­šy­ti pa­va­di­ni­mai daug kur mums neat­pa­žįs­ta­mi, sun­ku ras­ti ati­tik­me­nis. Taip gi­mė min­tis apie jų ver­ti­mus į lie­tu­vių kal­bą. Transk­rip­ci­ją ir ver­ti­mą at­li­ko kom­pe­ten­tin­gi žmo­nės“, – apie ruo­ši­mą­si lei­di­niui „Žiem­ga­los ak­tai. Ac­ta Se­mi­gal­liae“ pa­sa­ko­ja jo­niš­kie­tis.

Ne­leng­va orien­tuo­tis is­to­ri­nių pa­va­di­ni­mų džiung­lė­se, juo­lab kad ir moks­li­nin­kai dėl kai ku­rių iš­va­dų iki šian­die­nos ne­su­ta­ria. Ta pa­ti Žiem­ga­la dar va­di­na­ma ir Žem­ga­la, kil­di­nant nuo že­mės ga­lo. Ki­ti spe­cia­lis­tai tei­gia, kad tai yra Žie­mių ar net Žei­mių ga­las, šiau­rė.

Lo­ty­niš­kas pa­va­di­ni­mas „Se­mi­gal­lia“, pa­sak A. Bi­tai­čio, dar la­biau pa­klai­di­na, nes iš­ver­tus reiš­kia „pu­siau Ga­li­ją“. Iš kur ga­lai at­si­dū­rė šio­se že­mė­se? Gal­būt vi­du­ram­žių met­raš­ti­nin­kams pa­si­ro­dė vie­tos gy­ven­to­jai kaž­kuo į juos pa­na­šūs?

Pri­mi­ni­mas apie svar­bų mū­šį

A. Bi­tai­čio va­do­vau­ja­ma aso­cia­ci­ja Žie­mių pra­das „Sim­ka­la“ tre­jus me­tus iš ei­lės kar­tu su Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­ju­mi bei at­ku­ria­mo­sios is­to­ri­jos klu­bais or­ga­ni­za­vo XIII am­žiaus sto­vyk­lą ir Ga­ruo­zos ši­lo mū­šio ins­ce­ni­za­ci­ją. Tai – dar vie­na vi­suo­me­niš­ka ini­cia­ty­va, sie­kiant pa­pil­dy­ti is­to­ri­jos spra­gas lie­tu­vai­čių są­mo­nė­je.

Nors 1287 me­tais įvy­kęs su­si­rė­mi­mas su Li­vo­ni­jos or­di­nu – vie­na di­džiau­sių žiem­ga­lių pa­siek­tų per­ga­lių lais­vės ko­vo­je su jų že­mių pa­ver­gė­jais, re­tas lie­tu­vis apie jį bu­vo gir­dė­jęs.

Mi­nė­ta­me mū­šy­je žu­vo pa­ts Vo­kie­čių or­di­no Li­vo­ni­jos kraš­to ma­gist­ras, kom­tū­rai, vai­tai, 40 nu­kau­tų ir paim­tų ne­lais­vėn bro­lių. Taip pat gal­vą pa­dė­jo ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se neį­var­din­tas žiem­ga­lių kar­ve­dys.

Mū­šio vie­ta iki šiol tiks­liai nė­ra ži­no­ma, bet pa­gal nu­si­sto­vė­ju­sią ty­ri­nė­to­jų hi­po­te­zę ji lo­ka­li­zuo­ja­ma Ga­ruo­zo­je, Jel­ga­vos ra­jo­ne.

Sie­kis – plės­ti bend­ra­dar­bia­vi­mą

And­riaus Bi­tai­čio sie­kis – ap­jung­ti mu­zie­ji­nin­kus, moks­li­nin­kus ir vi­suo­me­ni­nin­kus. Jam su­si­da­ro įspū­dis, kad aka­de­mi­nė bend­ruo­me­nė yra pa­kan­ka­mai už­da­ra, kai ku­rie mu­zie­jai eks­po­na­tus kaip sa­vo nuo­sa­vy­bę tik sau­go sau­gyk­lo­se, ap­ri­bo­da­mi pla­tes­nę jų priei­gą.

Sa­va­moks­lis is­to­ri­kas džiau­gia­si Pas­va­lio, Jo­niš­kio ir Bir­žų mu­zie­jų pa­ra­ma bei bend­ra­dar­bia­vi­mu.

Prieš ke­le­rius me­tus A. Bi­tai­čio va­do­vau­ta Jo­niš­kio Žiemgalos— Aukš­tai­čių kul­tū­ros drau­gi­ja puo­se­lė­jo min­tį prie Si­dab­rės pi­lia­kal­nio (Kal­ne­lio kai­mas), ku­ris lai­ko­mas Jo­niš­kio mies­to iš­ta­ko­mis, at­kur­ti X am­žiaus ar­cha­jiš­ką įtvir­tin­tos gy­ven­vie­tės frag­men­tą. Svars­ty­ta, kad ten ga­lė­tų vyk­ti eks­pe­ri­men­ti­nės ar­cheo­lo­gi­jos ir se­nų­jų ama­tų pro­jek­tai, už­siė­mi­mai mo­ki­niams.

Vi­suo­me­ni­nin­kų pe­čiams kol kas to­kie už­mo­jai per sun­kūs, bet kas ži­no. Ypač, jei vers­li­nin­kai pri­si­dė­tų.

„Ker­na­vė kaž­ką pa­na­šaus jau pa­da­rė“, – sa­kė A. Bi­tai­tis.

Jo­niš­kie­čiui svar­bi ir šian­die­nos is­to­ri­ja. Į Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės už­mo­jus nu­griau­ti Med­vi­lio­nių dva­rą (gruo­dį šis Ta­ry­bos spren­di­mas bu­vo at­šauk­tas – aut. pa­st.), pri­klau­siu­sį kraš­to švie­tė­jams ba­jo­rams Goe­sams, jis rea­ga­vo taip: „Šve­niai ta­riant, tai ke­lia šird­gė­lą ir liū­de­sį. Ką da­bar mes tu­ri­me? Su­ny­ku­sius dva­re­lius, griū­van­čius vė­jo ma­lū­nus, plast­ma­si­nį mies­to se­na­mies­tį ir nyks­tan­čią se­ną­ją me­di­nę ar­chi­tek­tū­rą. Vi­sa ki­ta tik smulk­me­nos.“

Sky­rė Ma­to Slan­čiaus­ko pre­mi­ją

Už nu­veik­tus dar­bus And­rius Bi­tai­tis 2015 me­tais bu­vo ap­do­va­no­tas Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ski­ria­ma kraš­to­ty­ri­nin­ko, tau­to­sa­kos rin­kė­jo Ma­to Slan­čiaus­ko pre­mi­ja. Žy­mus kraš­tie­tis bu­vo pa­pras­tas kai­mo siu­vė­jas, ku­riam rū­pė­jo pa­žin­ti tau­tos kul­tū­rą ir ją iš­sau­go­ti.

Pre­mi­jos lau­rea­tas – taip pat ne moks­li­nin­kas, ne is­to­ri­kas ir ne ar­cheo­lo­gas. Jis – sta­ty­bos ap­dai­li­ni­nin­kas, Kau­ne šios pro­fe­si­jos įsto­jęs mo­ky­tis at­si­tik­ti­nai: tie­siog vai­kys­tės drau­gas jį už­ra­šė į bū­si­mų mo­ki­nių są­ra­šus ir dar bend­ra­bu­čio kam­ba­rio kar­tu pa­pra­šė.

„Bu­vo 1991-ie­ji, to­kie per­vers­mų lai­kai, kad bu­vo ga­li­ma pir­ma įsto­ti, o pa­skui do­ku­men­tus su­si­tvar­ky­ti“, – juo­kia­si A. Bi­tai­tis.

Pa­gal įgy­tą pro­fe­si­ją jis nie­ka­da ne­dir­bo, ap­dai­li­nin­ko moks­lai pra­ver­tė tik bui­ty­je. Vy­ras daug me­tų dir­ba ap­sau­gos dar­buo­to­ju. Sto­ti stu­di­juo­ti is­to­ri­jos ne­ban­dė.

„Da­bar jau per vė­lu. Be to, ne­ga­lė­čiau kas­dien su už­si­de­gi­mu at­lik­ti pa­rei­gų kaip ei­li­nio dar­bo. Tai yra ma­no po­mė­gis, ne­no­riu pra­ras­ti ma­lo­nu­mo“, – at­vi­rau­ja jo­niš­kie­tis.

Ko­das krau­jy­je

Apie sa­vo kraš­to pa­ži­ni­mo svar­bą kal­ban­tis is­to­ri­jos en­tu­zias­tas emig­ruo­ti ne­no­rė­tų. Prieš 15 me­tų ban­dė nu­ga­rą lenk­ti duo­nos ke­pyk­lo­je Vo­kie­ti­jo­je. Išt­vė­rė du mė­ne­sius.

Po to dar po­rą sy­kių pla­na­vo iš­va­žiuo­ti, ka­dan­gi Lie­tu­vo­je pra­gy­ven­ti nė­ra pa­pras­ta, ypač tu­rint šei­mą. Net do­ku­men­tus bu­vo su­si­ruo­šęs, pa­si­da­ręs jų ver­ti­mus. Ta­čiau, sa­ko, tur­būt kaž­koks ko­das yra krau­jy­je, kad tu­ri čia bū­ti.

Au­to­rės nuo­tr.

PO­ZI­CI­JA: And­rius Bi­tai­tis sa­ko, kad pa­žin­ti sa­vo iš­ta­kas yra kiek­vie­no pri­gim­ti­nė tei­sė ir pa­rei­ga.

bu­vo ap­do­va­no­tas Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ski­ria­ma kraš­to­ty­ri­nin­ko, tau­to­sa­kos rin­kė­jo Ma­to Slan­čiaus­ko pre­mi­ja.

Gin­ta­rės VA­LUC­KY­TĖS nuo­tr.

VEIK­LA: And­rius Bi­tai­tis su bi­čiu­liais ne tik do­mi­si Žiem­ga­los is­to­ri­ja, bet ir ban­do rea­liai pa­jaus­ti tų lai­kų dva­sią, re­konst­ruo­da­mi is­to­ri­nius mū­šius. Vie­nas jų – Ga­ruo­zos ši­lo mū­šis.