Naujausios
Knygomis matuojama ir žmogaus, ir miesto branda
Gegužės 7-ąją minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ji primena ne tik istoriją, Rusijos carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi tautos brandą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Šiandien ši diena tapo ir lakmuso popierėliu, kuris parodo ne tik tautos brandą, bet ir valstybės veidą: ekonomikos lygį, socialinę apsaugą ir net emigracijos pasekmes.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Nudėvėtos nugarėlės
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Abonemento skyriuje beveik visos darbuotojos atpažįstamos dešimt, dvidešimt, trisdešimt ar daugiau metų. Yra menančių ir senąjį viešosios bibliotekos pastatuką Dvaro gatvėje, ir dabartinės bibliotekos atidarymą 1977 metais.
Laukiant susitikimo su skyriaus vedėja Inga Liekmaniene, į akis krenta nudėvėtos knygų nugarėlės, nors pačios knygos neseniai išleistos. „Anksčiau biblioteka to paties pavadinimo knygų gaudavo po dešimt, dvidešimt, būdavo ir penkiasdešimt egzempliorių. Dabar – po du tris egzempliorius. Knygos ne nudėvėtos, o nuskaitytos“, – šypsosi viena ilgiausiai bibliotekoje dirbančių moterų.
Vedėja I. Liekmanienė sako, kad ir tų kelių egzempliorių skaitytojai iš anksto laukia, ragina bibliotekininkus juos kuo greičiau įsigyti.
„Dalis žmonių apie naujas knygas sužino knygynuose: pavarto, pasižiūri, kiek kainuoja, ir jiems pasidaro išku, kad teks eiti į biblioteką. Knygos nepaprastai brangios. Kokia prasmė žmogui pirkti detektyvą, kurį perskaitysi vieną kartą gyvenime ir daugiau nebeimsi į rankas?"– svarstė I. Liekmanienė.
Bibliotekininkė „kalafiorų revoliucijos“ įkarštyje sakė nesuprantanti, kodėl ne tik kalafiorai, bet ir knygos Lietuvoje tokios brangios.
„Leidėjai, jeigu būtų humaniški, leistų vienkartines pigias knygas kiekvienam ir tvirtai įrištus, ilgaamžius bibliotekinius variantus, kad bibliotekininkui, vos pravertus įspausti antspaudą, nepradėtų iš brangios knygos byrėti lapai, kuriuos tektų gaudyti ir klijuoti lipnia juosta“, – sakė I. Liekmanienė.
Bibliotekininkė įsitikinusi, kad Lietuvoje nedovanotinai daug ir per brangių, nekokybiškai išleistų knygų.
Eilė su "uodegėle"
I. Liekmanienė, bibliotekoje dirbanti daugiau nei trisdešimt metų, mato, kad visada buvo eilės prie knygų.
Tarybiniais laikais eilės būdavo „gyvos": Abonentų skyriuje piko valandomis eilė nuvingiuodavo per visą skyriaus laukiamąjį, o eilės „uodegėlė“ būdavo net užsirietusi, kad visi tilptų. Bibliotekininkėms tekdavo bėgioti nuo lentynos prie lentynos.
Dabar knygos rezervuojamos internetu ir skaitytojai stovi virtualiose eilėse. Kai prieina eilė, skaitytojas gauna pranešimą ir gali ateiti knygos.
Šiuo metu bibliotekoje internetinėje eilėje prie įvairių knygų laukia apie 800 žmonių: prie vienos – ir penkiolika skaitytojų, prie kitos – vos vienas.
„Nėra taip blogai su skaitymu, kai šiandien net 800 žmonių tuoj pat pasiimtų knygą ir skaitytų, jeigu ji tik būtų lentynoje. Žmonės sutinka laukti po kelis mėnesius“, – skaičiuoja I. Liekmanienė.
Iki nepriklausomybės atkūrimo, šioje bibliotekoje per dieną apsilankydavo apie 600 skaitytojų, dabar – apie 120.
„Sumažėjo ne skaitančių žmonių, o pats miestas“, – sako I. Liekmanienė.
Iš reikalo ar iš meilės?
Bibliotekininkai pirmieji po pedagogų pastebi, kaip keičiasi švietimo programos, kokiais kūriniais ir knygomis ugdomas jaunimas.
Moksleiviai dažnai dabar skaito ne visą knygą, o tik jos dalį, ištrauką – tik tą knygos gabaliuką iš kurio reikia parašyti, pavyzdžiui, interpretaciją.
Moksleiviams tebėra ir vasaros knygų sąrašai. Vieni noriai skaito, kiti prašo tik kuo plonesnių knygų.
I. Liekmanienė pasakoja, jog visada vieni knygą renkasi tik iš reikalo, o kiti – iš meilės. Dalis jaunimo knygą pavarto ar paskaito tik dėl pažymio. Kiti, paėmę knygą „iš reikalo“, užsikrečia skaitymu, bet tokių – nelabai daug.
„Yra atlikti tyrimai, kad skaitantis vaikas per metus išmoksta nuo 8 iki 12 tūkstančių naujų žodžių“, – pabrėžė I. Liekmanienė.
Jos šešerių metų anūkėlė jau skaito.
„Užauginau tris vaikus skaitydama jiems be galo ir be krašto, siūlydama jiems skaityti, bet jie yra beveik neskaitantys: sūnūs visai neskaito, dukra šiek tiek skaito, bet iki mano fanatizmo jai toli“, – pasakojo I. Liekmanienė.
Knygos laidotuvėse nedalyvausime
I. Liekmanienė tik abejingai numoja ranka į baimes, kad išnyks popierinės knygos. Biblioteka, kaip niekada iki šiol yra aprūpinta naujausiomis informacinėmis technologijomis.
Biblioteka, norėdama tapti absoliučiai šiuolaikiška, nupirko specialių skaityklių, kurios dabar guli be jokio reikalo – niekas jomis nesinaudoja, net ir mokiniai renkasi popierines, o ne kompiuterines knygas. Ir žmonės, turintys regėjimo problemų, nesinaudojo skaityklėmis, kuriose galima pasididinti rašmenis.
Elektronines knygas dažniau renkasi keliaujantys verslo žmonės.
„Tačiau tie, kurie save laiko skaitymo mylėtojais renkasi tik popierines knygas. Knyga yra tabletė nuo nervų“, – sakė vedėja. Ji juokiasi, kad populiarusis amerikiečių rašytojo Marko Tveno posakis „Gandai apie mano mirtį buvo gerokai perdėti“, – visiškai tinka ir popierinės knygos „laidotuvių procesijai“.
Universiteto atspindžiai
„Bibliotekai labai didelę įtaką daro universitetas. Jeigu Šiauliuose nebūtų universiteto, bibliotekos fondai būtų visiškai kitokie. Mes turime puikius mokslinės literatūros fondus, pritaikytus prie Šiaulių universiteto programų“, – mano I. Liekmanienė.
Dabar mokslinės literatūros skaitytojų žymiai sumažėjo ir visiškai pasikeitė skaitytojų socialinis sluoksnis.
I. Liekmanienė sako, kad anksčiau, kai universitete studentų buvo kelis kartus daugiau, tai jautėsi ne tik miesto gatvėse, bet ir bibliotekoje. Skaitytojų pagrindą tada sudarė universiteto studentai.
„Kai universitetas susmuko, keitė savo pobūdį nuo pedagoginės krypties į visai kitas, biblioteka keitė savo fondus. Atsirado didelis vadybos, ekonomikos mokslų literatūros poreikis. Sukomplektuotas labai gerų teisės knygų fondas“, – pasakojo apie fondų specifiką bibliotekininkė.
Tačiau dabar šiais turtingais fondais naudojasi daugiausia nebe Šiaulių universiteto, o kitų Lietuvos universitetų studentai, grįžtantys į Šiaulius savaitgaliais pas tėvus ir į biblioteką.
„Šiauliuose tie vaikai randa tai, ko neranda ar sunku gauti Vilniuje, Kaune, kituose miestuose“, – pasakojo I. Liekmanienė.
Su savo nuolatiniais skaitytojais ilgametės bibliotekos darbuotojos yra labai artimos: biblioteką lanko kelios tos pačios šeimos kartos nuo senelių iki anūkų.
„Šokolado skonio retai pasiilgstame“, – dėkinga, kad bibliotekininkas nuolatiniams skaitytojams lyg geras draugas, sako I. Liekmanienė.
Karalienės bibliotekoje nenakvoja
Šios bibliotekos knyga-karalienė Nr. 1 nuo to laiko, kai 2008 metais pasirodė pirmasis jos tomas, – Kristinos Sabaliauskaitės istorinė trilogija „Silva rerum“ ir britų rašytojos E. L. James 2013 metais lietuvių kalba išleistas erotinis romanas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“.
Biblioteka „Silva rerum“ visų trijų dalių turi po 10 egzempliorių ir per aštuoneris metus nuo išleidimo nė viena šios trilogijos knyga nė karto „nenakvojo“ bibliotekos lentynoje.
Erotinis romanas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, nors ir pasiekė pastarųjų metų populiarumo viršūnes, tačiau tai trumpalaikis populiarumas. Šis romanas jau „nakvoja“ bibliotekoje.
„Jeigu laikraštis parašo net ir nedidelę žinutę apie knygą, bematant sulaukiame skambučių, ar turime tokią raudonos ar mėlynos spalvos knygą, apie kurią rašė laikraštis, bet pavadinimo žmogus neatsimena“, – pasakojo I. Liekmanienė.
Bibliotekoje neguli Dalios Staponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ – 2015-ųjų metų knyga, naujausios Sigito Parulskio knygos, kai kurios Lietuvos asmenybių biografinės knygos.
Lentynose ilgai nuobodžiauja žiniasklaidos žvaigždučių autobiografinės knygos, kurių, pasak bibliotekininkės, jos galėjo ir nerašyti.
Intelektualai neturėtų šaipytis
Šiaulių miesto viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Laimutė Šileikienė sako, jog biblioteka pietiniame miesto rajone reikalinga maždaug 11-kai procentų arba 2 200 žmonių iš maždaug 20 tūkstančių mikrorajono gyventojų.
„Tai vienintelė nekomercinė kultūros įstaiga pietiniame rajone. Čia – miegamasis rajonas“, – sako skyriaus vedėja.
Didžioji skaitytojų dalis – senjorai, mažoji – dirbantieji. Vyrams rūpi karo, pokario, karybos tematika. Moterims – meilės romanai.
„Iš lengvosios literatūros nereikėtų šaipytis intelektualams. Tai tiesiog raminamieji vaistai, meditacija daugeliui žmonių. Jie pabėga nuo savo rūpesčių į knygą“, – sako nuo 1981 metų bibliotekininke dirbanti L. Šileikienė.
Pastaruoju metu pradėjo populiarėti skandinavų detektyvai, keičiantys amerikiečių, britų detektyvus. „Ant bangos“ dabar ne tik skandinavų detektyvai, bet ir kitokio žanro literatūra.
Knyga užkrėtė sudarinėti giminės istorijas
Bibliotekininkė stebisi, kad staiga išpopuliarėjo amerikiečių autorės, archeologės Jean M. Auel knygų serija „Pirmykštė moteris“, kurių vieną tomą sudaro ir tūkstantis puslapių.
Pamačiusi tokias storas knygas ilgametė bibliotekininkė joms pranašavo nuobodžią ateitį lentynose, bet skaitytojai paneigė visus mitus apie greitai suvartojamą „produktą“.
L. Šileikienės teigimu, populiariausia šių laikų knyga „Silva rerum“, kurioje susipina giminės istorijos, ne vieną bibliotekos lankytoją paskatino sudarinėti savo giminės istoriją, piešti genealoginius medžius. Dėl to biblioteka labai susidraugavo su kraštotyrininke Irena Rudzinskiene, kuri kartais konsultuoja skaitytojus, kaip sudarinėti genealoginius medžius.
Ieškoti giminių vyresni skaitytojai pasitelkia ir bibliotekos kompiuterius. Skaitytojams susidomėjus giminės istorijomis viena populiariausių knygų bibliotekoje tapo buvusio kultūros ministro Juozo Nekrošiaus knyga „Giminė su kirvio ženklu“.
„Pietiniame rajone turbūt nėra nė vieno vietinio gyventojo, nes nėra senų nuosavų namų – visi kažkada iš kažkur suvažiavę, atitrūkę nuo savo tėviškių, savo šaknų, dabar nori jas pažinti. Todėl biblioteka pasitarnauja ir ieškant savo prigimties“, – pasakojo bibliotekininkė.
Ieškoti savo šaknų skatina ir dabartinė emigracija.
„Žmonės išvažiuoja į anglijas, airijas bijodami, kad jų gimtinėje nieko nebeliks. Jie nori palikti bent kokį pėdsaką apie save ir savo gimines“, – įsitikinusi L. Šileikienė.
Bibliotekoje jau dabar ištisos lentynos knygų, kurias dovanojo arba patys sukaupę, ar iš mirusių tėvų paveldėję Šiaulių emigrantai.
Vytauto RUŠKIO nuotr.
POKYČIAI: Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos Abonemento skyriaus vedėjos Ingos Liekmanienės teigimu, sumažėjo ne skaitytojų, o miesto gyventojų.
KNYGOS: Modernioje bibliotekoje ir eilės prie knygų modernios. Norimos knygos šiuo metu Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos internetinėje eilėje laukia apie 800 žmonių.
PAIEŠKOS: Šiaulių miesto viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Laimutė Šileikienė sako, kad Šiaulių miegamojo rajono gyventojams biblioteka padeda ieškoti ir savo giminės šaknų.
