VISOS ŠVENTĖS – MELAGIŲ DIENOS

IŠ PO SKRY­BĖ­LĖS

Vi­lius PU­RO­NAS

VI­SOS ŠVEN­TĖS – ME­LA­GIŲ DIE­NOS

Ju­ris­tai pa­tvir­tins, kad do­ro­vė ir ju­ri­di­niai įsta­ty­mai bu­vo ne iš pirš­to lauž­ti.

Do­ro­vės įsta­ty­mus te­be­reg­la­men­tuo­ja Pap­ro­ti­nė tei­sė, t. y. šei­mos pa­pro­čiai, 10 Die­vo įsa­ky­mų ir Mo­ra­li­nis ko­mu­niz­mo sta­ty­to­jų ko­dek­sas, ku­rį mo­kė mo­kyk­lo­se. Be­je, juos pir­ma­sis iš­gir­do Mo­zė iš pa­ties Die­vo lū­pų.

Pir­mie­ji ju­ri­di­niai pa­rag­ra­fai iš­li­ko iš­kal­ti ka­ra­liaus Ha­mu­ra­bio ste­lo­je Ba­bi­lo­ne, tuoj po Ba­bi­lo­no bokš­to nu­ver­ti­mo Bib­li­jo­je, kur „akis už akį, dan­tis už dan­tį...“ O „už me­la­vi­mą ar ra­ga­na­vi­mą...“ ne­be­ko­men­tuo­siu, nes dar prie bū­si­mų šven­čių is­to­ri­nių iš­ta­kų su­grį­šiu.

Tur­būt ma­žai kas at­krei­pė dė­me­sį, kad vi­sos šven­tės – ju­ri­di­nių nu­si­kal­ti­mų for­mos, pa­žei­di­nė­ji­mai ir su­prie­ši­ni­mai, kve­pian­tys sa­ta­niz­mo ideo­lo­gi­ja.

Ko­dėl Me­la­gių die­ną lei­džia­me ar­ti­mui me­luo­ti, bet bau­džia­me už skam­bu­tį, kad PC „Ak­ro­po­lis“ už­mi­nuo­tas? Ver­bų die­ną vie­šai lei­džia­me muš­tis, de­zin­for­muo­jant vi­suo­me­nę ir au­ką: „Ne aš mu­šu, ver­ba mu­ša!“ Mo­ters die­ną aiš­kiai pa­mi­na­ma ly­čių ly­gy­bė, o per šv. Ka­lė­das, šei­mos šven­tę, – gė­jų, les­bie­čių, mu­sul­mo­nų ir ki­tų tei­sės į to­le­ran­ci­ją. Per Jo­ni­nes ieš­ko­me pa­par­čio žie­do, ži­nant, kad jo ne­ra­si­me, nes jo nė­ra. Koks to­kios veid­mai­nys­tės tiks­las, be to – kas tas Jo­nas?..

O, anos ta­ry­bi­nės šven­tės su dū­dų or­kest­rais!.. Me­nu Lapk­ri­čio 7-ąją, Di­džio­jo Spa­lio So­cia­lis­ti­nės re­vo­liu­ci­jos me­ti­nes, mi­nias švy­tin­čių vei­dų, tė­viš­kas mies­to gal­vų ir pus­gal­vių šyp­se­nas tri­bū­no­se. Re­giu šven­tiš­kai pa­puoš­tas mies­to gat­ves, ku­rias kiek­vie­na ga­myk­la gra­ži­no, dar ir da­bar stul­puo­se vė­lia­vė­lių lai­kik­liai li­ko. O Ge­gu­žės 1-oji – Tarp­tau­ti­nė dar­bo žmo­nių so­li­da­ru­mo šven­tė! Koks bu­vo iš­kal­bin­gas šven­ti­nis de­ko­ras tiek Til­žės ir Vil­niaus g. san­kry­žo­je A. Hit­le­rio lai­kais 1942-ųjų fo­tog­ra­fi­jo­je (su lai­ku pa­vie­šin­siu), tiek Per­ga­lės aikš­tė­je L. I. Brež­ne­vo lai­kais 1977-ai­siais. O Per­ga­lės die­na – Ge­gu­žės 9-oji? O V. I. Le­ni­no gim­ta­die­nis? O Vy­rų die­na Va­sa­rio 23-ią­ją?..

Kur da­bar jos, kas jos da­bar? Šian­dien be­veik vi­sos, iš­sky­rus Ge­gu­žės 1-ąją, ta­po Me­la­gių die­no­mis, ver­to­mis bi­zū­no ir Te­mi­dės. Dau­gu­mos jų ryž­tin­gai at­si­sa­ko net Di­džio­ji Ru­si­ja, TSRS tei­sių pe­rė­mė­ja, už­slap­tin­tus ar­chy­vuo­se iš­slap­ti­nu­si.

Me­nu jau­nys­tę... Me­nu Va­sa­rio 16-ąją, LTSR sau­gu­mie­čių in­ten­sy­vaus dar­bo die­ną, ty­kant, kad pik­ta­va­liai na­cio­na­lis­tai Tris­pal­vės neiš­kel­tų, o pien­bur­niai mo­kyk­lo­se ne­ke­ver­zo­tų an­ti­ta­ry­bi­nių ne­są­mo­nių ir drau­gams ne­da­lin­tų. O Lie­pos 15-ąją, – kad ant Kry­žių kal­no, ne­duok die..!, gru­pe­lė da­vat­kų ne­si­bū­riuo­tų...

Žiū! Šios ir ki­tos nu­si­kal­tė­lės jau ta­po tei­suo­lė­mis, mū­sų tei­siais ir links­mais vei­dais pa­da­bin­tos, nes tik dvi­de­šimt pen­ke­ri me­tai tep­raė­jo... O kiek dar nau­jų šven­čių pri­vi­so? Ne­var­din­siu vi­sų, nes dar, ne­duok die..! Jei žiū­rė­tu­me pla­čiau – vi­sos jos Tin­gi­nių šven­tė­mis ta­po, lais­va­die­niais, lei­džian­čiais be dar­bo pra­bim­bi­nė­ti dar­ba­die­nius, ne vi­sa­da tei­sin­gai su­vo­kiant konk­re­čios šven­tės iš­ta­kas ir pra­smes, pa­vyz­džiui:

Va­sa­rio 14-oji – Įsi­my­lė­jė­lių die­na, Ba­lan­džio 1-oji – Kvai­lių die­na, Ko­vo 8-oji – įsi­my­lė­ju­sių kvai­lių die­na.

Kaip be­žiū­rė­si, bet ku­ri šven­tė – ju­ri­di­nio su­si­prie­ši­ni­mo for­ma. Tal­pi­nu at­vi­ru­ką, ku­riam su­ka­ko dau­giau kaip šim­to me­tų se­na­ties ter­mi­nas. Jo nu­si­kal­ti­mą ne­sun­kiai įro­dy­tų dau­gia­žo­dė ir iš­min­tin­ga biu­rok­ra­ti­nė sis­te­ma, per am­žius kur­ta tam, kad Tei­sy­bė trium­fuo­tų.

Ne­jau kiek­vie­na šven­tė yra Me­la­gių die­na?

Ne­ga­liu at­si­ste­bė­ti.

Kvie­čiu ste­bė­tis kar­tu.

Iliust­ra­ci­jo­je – kaž­ko­kia šven­tė se­no­vi­nia­me at­vi­ru­ke iš P. Ka­mins­ko ko­lek­ci­jos.