Verba į namus – bėdos į laukus

Ver­ba į na­mus – bė­dos į lau­kus

„Ne aš mu­šu – ver­ba mu­ša“, – se­ną po­sa­kį pri­mi­nė Šiau­lių uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­do di­rek­to­rė As­ta Kli­mie­nė. Ji Ver­bų sek­ma­die­nį mo­kė gy­ven­to­jus riš­ti Šiau­rės Lie­tu­vos kraš­to ver­bas.

Si­mo­na KVE­DE­RY­TĖ

si­mo­na.k@skrastas.lt

„Šių­me­tis Ver­bų sek­ma­die­nis su­ta­po su Pa­sau­li­ne že­mės die­na. Šios dvi die­nos la­bai su­si­ju­sios. Gy­vy­bė yra že­mė. Iš jos atei­na vis­kas – ir ver­boms rei­ka­lin­gi au­ga­lai, ir stip­ry­bė, ir svei­ka­ta, to­dėl pri­va­lo­me rū­pin­tis ne tik vie­nas ki­tu, bet ir že­me“, – sa­kė A. Kli­mie­nė.

Iš­kė­lu­si ka­da­gio ša­ke­lę paaiš­ki­no: „Tai – pa­grin­di­nis Šiau­rės Lie­tu­vos, Šiau­lių kraš­to, ver­bų ak­cen­tas.“

Ver­bos ri­ši­mas – pa­pras­tas. Ap­link ka­da­gio ša­ką ri­kiuo­ja­mi jau­ni, švie­žiai nu­skin­ti au­ga­lai – „ka­čiu­kų“, be­si­ruo­šian­čių sprog­ti ber­že­lių ar gluos­nių ša­ke­lės. Ti­ki­ma, kad ža­lias me­dis sau­go, at­ne­ša į na­mus svei­ka­tos, stip­ry­bės. Įkom­po­nuo­ti ga­li­ma ir pra­žy­du­sių snie­guo­lių, ži­buok­lių ar ki­tų džio­vin­tų gė­lių.

„Kom­po­zi­ci­ja bai­gia­ma rau­do­nu siū­lu – juo su­tvir­ti­na­ma ver­ba. Ma­ny­ta, kad rau­do­nas siū­las į na­mus pri­trau­kia lai­mę“, – pa­sa­ko­jo A. Kli­mie­nė.

Šiau­rės Lie­tu­vo­je to­kios ver­bos į van­de­nį nie­ka­da ne­bu­vo mer­kia­mos. Tra­di­ciš­kai ki­ša­mos už kros­nies, spin­tos ar tie­siog pa­lie­ka­mos gar­bin­go­je na­mų vie­to­je.

„Ver­bą rei­kia pa­šven­tin­ti. To­kia ji – sim­bo­li­nė ap­sau­ga. Ga­li iš na­mų iš­va­ry­ti bė­das. Te­rei­kia ver­bą pa­smil­ky­ti ir pa­vaik­ščio­ti po kam­ba­rius“, – pa­ta­rė A. Kli­mie­nė. Pri­dū­rė, kad po me­tų ne­de­ra se­nų, bet pa­šven­tin­tų ver­bų iš­mes­ti – tai šven­tas da­ly­kas. Jas rei­kia su­de­gin­ti.

Skir­tin­gos ver­bų ri­ši­mo tra­di­ci­jos Lie­tu­vos re­gio­nuo­se su­si­klos­tė dėl et­ni­nių skir­tu­mų. Že­mai­ti­jo­je žmo­nės bu­vo san­tū­res­ni ir pra­ktiš­kes­ni. Der­lin­ges­nės že­mės duo­da­vo dau­giau dar­bų. To­dėl čia gy­ve­nu­sių lie­tu­vių už­siė­mi­mai bū­da­vo pra­ktiš­kes­ni. Ver­boms skir­da­vo ne­daug dė­me­sio ir lai­ko – jos iki šiol ri­ša­mos pa­pras­tai.

Vil­niaus kraš­to ver­bos ri­ša­mos įmant­riau. Jų pa­grin­das – sau­sas pa­ga­liu­kas ar­ba sto­ra smil­ga. Ant jos nuo apa­čios de­da­mos sau­sos, džio­vin­tos, daž­niau­siai da­žy­tos žo­le­lės. Jas ga­li­ma skir­tin­gai iš­dė­lio­ti, su­suk­ti ar su­lenk­ti. Dar­bas kruopš­tes­nis ir rei­ka­lau­jan­tis dau­giau lai­ko.

„Tra­di­ciš­kai vie­nos šei­mi­nin­kės riš­da­vo de­vy­nias skir­tin­gas žo­les, ki­tos – 27. Pa­vyz­džiui, im­da­vo ja­vus – dėl gau­ses­nio der­liaus, li­nus – kad dra­bu­žių už­tek­tų, krau­ja­žo­les – dėl pui­kes­nės svei­ka­tos“, – pa­sa­ko­jo ŠU Bo­ta­ni­kos so­do di­rek­to­rė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

KA­DA­GYS: Šiau­lių uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­do di­rek­to­rė As­ta Kli­mie­nė mo­kė riš­ti Šiau­rės Lie­tu­vos kraš­to ver­bas – šios su­si­de­da iš ka­da­gio, „ka­čiu­kų“, be­si­ruo­šian­čių sprog­ti ber­žų ar gluos­nių ša­ke­lių.

RI­TUA­LAS: Paš­ven­tin­tos, švie­žių, ža­lių me­džių ša­kų ver­bos į na­mus trau­kia svei­ka­tą, stip­ry­bę – smi­ko­mos iš­va­ro bė­das.

LAI­MĖ: Ti­ki­ma, kad rau­do­nas siū­las, įriš­tas į ver­bą, trau­kia lai­mę.

TRA­DI­CI­JOS: Įmant­riau ri­ša­mos Vil­niaus kraš­to ver­bos – ant džio­vin­tos smil­gos kom­po­nuo­ja­mi, įvai­riai su­ka­mi džio­vin­ti au­ga­lai.