Vyriausios šiaulietės ilgaamžiškumo receptas – gera nuotaika

Vy­riau­sios šiau­lie­tės il­gaam­žiš­ku­mo re­cep­tas – ge­ra nuo­tai­ka

Va­kar vy­riau­sią Šiau­lių mies­to gy­ven­to­ją Mal­vy­ną Sto­nie­nę su 108-uo­ju gim­ta­die­niu pa­svei­ki­no Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės at­sto­vai. Jų klau­si­nė­ja­ma apie sa­vo gy­ve­ni­mą, su­kak­tu­vi­nin­kė sa­kė: „Vis­ką pri­si­me­nu, ga­liu iš­pa­sa­ko­ti, bet vis­kam rei­kė­tų daug lai­ko.“

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

M. Sto­nie­nė su vy­ru, ku­rio ne­te­ko prieš 38 me­tus, užau­gi­no du sū­nus ir duk­rą. Pas ją – Al­do­ną Ro­zen­ber­gie­nę į Šiau­lius at­si­kraus­tė iš sū­naus na­mų Klai­pė­do­je prieš tris de­šimt­me­čius.

Da­bar tu­ri 7 vai­kai­tes, tiek pat pro­vai­kai­čių ir 3 pro­vai­kai­tes. Jau­niau­si – du ke­tu­rių mė­ne­sių pro­vai­kai­čiai. Vie­na pro­vai­kai­tė gi­mė, kai mo­čiu­tė šven­tė šimt­me­tį.

Se­no­lė iki šiol at­me­na Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro vaiz­dus – ji bu­vo aš­tuo­ne­rių me­tu­kų.

„Ėjo tiek daug ka­rei­vių, kad vi­sa gat­vė už­pil­dy­ta, ir vi­si iš­var­gę, pra­kai­tuo­ti, – pa­sa­ko­jo šim­to me­tų se­nu­mo de­ta­les. – Dar la­bai ge­rai at­si­me­nu vie­ną šei­mą, iš ku­rios vy­ras ruo­šė­si išei­ti į ka­rą. Vie­nas vai­kas ap­si­ka­bi­nęs tė­vo ko­jas, ant­ras vai­kas – mo­ti­nos ko­jas, tre­čias jai ant ran­kų, ir vi­si la­bai gai­liai ver­kė.“ Iš­kart po to ka­ro iš­vy­ko už­dar­biau­ti į Vo­kie­ti­ją. At­gal į Lie­tu­vą su­grį­žo po ket­ve­rių me­tų.

Pak­laus­ta, ar pri­si­me­na Lie­tu­vos Pre­zi­den­tą An­ta­ną Sme­to­ną, at­sa­kė: „Jis man ran­ką spau­dė. Kur? Ra­sei­niuo­se. Ko bu­vo at­va­žia­vęs? Į šven­tę, Lie­tu­vą pa­mi­nė­ti.“

Pa­sak se­no­lės duk­ros A. Ro­zen­ber­gie­nės, iki šiol jos ma­ma te­be­sa­ko, kad ge­riau­si lai­kai bu­vę sme­to­niš­ki. Ta­čiau su gai­les­čiu pri­si­me­na, kiek daug gi­mi­nai­čių iš­va­žia­vo į Ame­ri­ką. Už­dar­biau­ti. Pa­tei­si­na to­kį poel­gį se­ne­lio šei­mos pa­vyz­džiu: „Juk tu­rė­jo de­šimt vai­kų, o ne vi­si ga­lė­jo na­mie dar­bo gau­ti.“

Apie sa­vo jau­nys­tę kal­ba džiu­giai. Į ge­gu­ži­nes ei­da­vu­si, šok­da­vu­si, dai­nuo­da­vu­si. Ir su cho­ru kon­cer­ta­vo. Lan­ky­da­vo baž­ny­čią.

Mo­te­ris pri­si­me­na sun­kų po­ka­rį, ne­leng­vus ūkio dar­bus.

O ko­kie da­bar­ti­niai lai­kai? „Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti“, – po pau­zės at­sa­ko. Ne­dir­ba, tai ir ne­ži­no: „Kaip nuo­bo­du be dar­bo. Kai vis­ką mo­ku – aus­ti, megz­ti ir kiau­les šer­ti.“

Duk­ra pa­ro­do ant sta­lo su­dygs­niuo­tą au­di­nį – 108 me­tų se­no­lė siu­va si­jo­ną.

Sa­ko ne­si­ti­kė­ju­si nu­gy­ven­ti tiek il­gai. Ko­kia jos il­gaam­žiš­ku­mo pa­slap­tis?

„Rei­kia val­gy­ti vis­ką, kas val­go­ma, bet deg­ti­nės ne­gė­riau, – tvir­ti­no se­no­lė. – Ir bū­ti­nai rei­kia ge­rą nuo­tai­ką pa­lai­ky­ti.“

Au­to­riaus nuo­tr.

IL­GAAM­ŽĖ: 108 me­tų Mal­vy­na Sto­nie­nė pa­si­da­li­ja il­gaam­žiš­ku­mo re­cep­tu: „Bū­ti­nai rei­kia ge­rą nuo­tai­ką pa­lai­ky­ti.“ Šalia –dukra Al­do­na Ro­zen­ber­gie­nė.

AM­ŽIUS: I­gaam­žės jau­nys­tės nuo­trau­ka.