Naujausios
KĄ NORITE RASTI PO KALĖDŲ EGLUTE?
Tradicijos apsaugo nuo gyvenimo virusų
Po kalėdine egle šiaulietis etnografas, tautodailininkas, kalvis Albertas Martinaitis norėtų žmonėms padėti supratimą, kur yra jų prigimtinės šaknys. Protėvių išmintis ir stiprybė apsaugo nuo gyvenimo virusų. Jo kalėdinis noras – visoje šalyje atsisakyti fejerverkų, taip bent minimaliai prisidėti prie ekologijos Žemėje.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Padovanotas vilkelis
Ant grindų sukasi mediniai vilkeliai, išdrožti A. Martinaičio. Tai – jo kalėdinė dovana „Šiaulių kraštui“ 25-mečio proga. Etnografas pasiūlė daryti varžytuves – kieno vilkelis ilgiau suksis. Laimėtojui atiteks akmeninis pakabukas – paukštelis, kurį A. Martinaitis vadina povele, kalėdiniu paukščiu. Liaudies dainoje dainuojama apie po dvarą vaikštinėjančią povelę, kuri mato, kas yra čia ir kas – anapus.
„Kalėda irgi ateina iš ano pasaulio, vaikšto tarp vėlių. Taip užmezgamas ryšys, primenamas anapusinis pasaulis. Yra toks posakis – kaukia kaip vilkas per adventą. Todėl vilkelių kotuose padariau skudučius, kuriais galima groti, šiek tiek pakaukti“, – šypteli A. Martinaitis. Žaislo idėja atėjo iš vaikystės, kada jam, dešimtmečiui berniukui, mama padarė žaislą iš siūlų verpstės.
Tautodailininkas rodo jam vieną įspūdingiausių ir brangiausių kalėdinių dovanų, kurias gavo šiemet iš Telšiuose gyvenusios, neseniai mirusios tetos. 97-erių moteris išaudė staltiesę, rankšluostį, gėlėmis išsiuvinėjo pagalvėlę.
„Šiuos daiktus bet kada galėsiu kam nors parodyti ir pasididžiuoti, kad mano giminėje tokius dalykus darė. Šiuolaikiniam žmogui audimas beveik nesuvokiamas senovės palikimas“, – svarsto A. Martinaitis.
Jo manymu, Kalėdų senelis nėra paprastas linksmintojas, kurio paviršutiniškas, komercializuotas įvaizdis išryškinamas šiais laikais. Anksčiau Senis Kalėda buvo daugiausiai patirties bendruomenėje turintis žmogus, kuris gerai išmanė, ką žmonės daro teisingai, o ką ne, žinojo, ką konkrečiai kiekvienam patarti.
„Senis Kalėda nebuvo dovanų nešėjas. Sakydavo, atėjo iš ano krašto – anapusinio pasaulio. Jis, kaip krivis, paaiškindavo, kaip harmonizuoti tarpusavio santykius, kad žmonės jaustųsi darnioje visuomenėje, susikalbėtų, susidainuotų, susišoktų“, – aiškino A. Martinaitis.
Siūlo atsisakyti fejerverkų
Ką norėtų atrasti po kalėdine egle dabar? A. Martinaitis pats norėtų padėti žmonėms supratimą, kas jie tokie yra, kas tai lemia.
„Save išanalizavęs žmogus ima suprasti, kodėl, pavyzdžiui, nori į ką nors mesti akmenį. Akmenį galima nešioti kaip papuošalą, nešioti kaip ginklą, akmenimis užmėtyti kitą žmogų“, – sako A. Martinaitis.
Jam svarbios tradicijos. „Tradicijų buvimas – vienintelis žmonių savisaugos instinktas. Turi įkūnyti visa tai, kas buvo sukurta: tautosaką, dainas, choreografiją, amatus. Sudėjęs viską į save tarsi įrašai kompiuterio antivirusinę programą. Joks virusas nebegali įlįsti, niekas tavęs negali išderinti, sunaikinti, pastumti į kraštutinius poelgius. Esi stabilus, tvirtai stovi ant žemės, nes esi pasirėmęs pamatiniais dalykais“, – įsitikinęs A. Martinaitis.
Kalėdų proga jis norėtų palinkėti Lietuvai nešaudyti fejerverkų: „Tai – tuščios, militaristinės pramogos“.
„Visi galvoja, kaip sustabdyti klimato atšilimą, organizuoja klimato konferencijas ir iškilmingai pasižada kažką daryti. O atsisakyti fejerverkų nesudėtinga. Nereikėtų jokių resursų, atvirkščiai, dar sutaupytume“, – svarsto A. Martinaitis.
Visiems jis linki atsisakyti visko, kas teršia aplinką, kartu ir dūšią.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PAMATAS: Albertas Martinaitis įsitikinęs – gyvenime remiantis pamatiniais dalykais, kuriuos perdavė protėviai, į galvą negali įlįsti joks virusas, niekas žmogaus negali išderinti, sunaikinti, pastumti į kraštutinius poelgius.
DOVANA: Tautodailininkas, etnografas Albertas Martinaitis itin brangina vieną ypatingiausių kalėdinių dovanų, kurią įteikė neseniai mirusi 97-erių teta – jos rankomis austą rankšluostį, staltiesę, siuvinėtą pagalvėlę.
