Naujausios
70-metė „Sidabrė“ visada liks jauna
Joniškio rajono laikraščiui „Sidabrė“ šiandien sukanka 70 metų. 1990-aisiais pakeitęs pavadinimą iš „Tarybinio balso“, per pastaruosius pustrečio dešimtmečio populiariausias rajono leidinys gerokai pasikeitė – įgavo spalvų, skleidžia naują požiūrį į aplinką ir žmogų, reaguoja į jautrias vietos visuomenei aktualijas. „Sidabrė“ – vienas iš „Šiaulių krašto“ laikraščių grupės leidinių.
Kalbamės su laikraščio redaktore Lina RUDNICKIENE.
70 metų – daug
– Kaip šiandieninis Joniškio rajono laikraščio 70 metų jubiliejus atrodo kitų Lietuvos leidinių kontekste? Daug metų ar mažai?
– Po Antrojo pasaulinio karo buvo tokia komunistų partijos politika ir nurodymas – organizuoti rajonuose laikraščius. 1945 metų gruodžio 5 dieną Joniškio rajone buvo įkurtas „Tarybinis balsas“. Tokių „ilgaamžių“ šalyje tikrai mažai. Su „Sidabre“, kiek žinau, bendraamžis Biržų rajono laikraštis „Biržiečių žodis“, Vilkaviškio „Santaka“, Zarasų „Zarasų kraštas“. Turbūt yra dar keletas, bet tikrai nedaug.
Žinoma, 70 metų leidiniui – svarus amžius, juolab leidžiamam be pertraukos. Štai „Lietuvos žinios“ eina nuo 1909 metų, bet pusę amžiaus veikla buvo nutraukta, leidinys atnaujintas tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
– Kokia buvo pirmoji tavo pažintis su „Sidabrės“ redakcija? Kokie gyvenimo posūkiai po kelerių metų atvedė į redaktorės vietą?
– „Tarybinio balso“ redakcijai buvo reikalinga mašininkė. Pravėriau tuometinio laikraščio redaktoriaus, nuostabaus žmogaus Antano Vaičiūno, darbo kabinetą ir likau. Po metų paprašė pasimokyti kito techninio darbo – fotorinkimo technika rinkti laikraščio tekstus į perfojuostas ir siųsti jas į spaustuvę. Ir šiandien norėčiau šalia jausti toliaregišką Antano Vaičiūno žvilgsnį, labai trūksta Vytauto Vaitkaus bent telefoninio skambučio – būdavo, pasidžiaugs, pagirs už vieną ar kitą publikaciją...
Redaktorius A. Vaičiūnas subtiliai paskatindavo apie ką nors parašyti.
Būdama Vilniaus universiteto antro kurso studente jau vadovavau redakcijos laiškų skyriui.
Į „Sidabrę“ kaip redaktorė grįžau kiek subrendusi, tačiau sunkiausiu laikraščiui momentu, 1995 metų rudenį, kai patyręs brandus kolektyvas buvo išsibarstęs kas sau, o laikraščio pavaldumas vietos Savivaldybei nieko gero nežadėjo... Tai buvo mano didžiausia gyvenimo avantiūra, į kurią įkišau savo galvą, juk turėjau puikų reporterės darbą dienraštyje „Šiaulių kraštas“.
Leido ir Sąjūdžio laikraštį
– Daugiau kaip prieš dvi dešimtis metų keitėsi Lietuvos kelias. Neišvengiami pokyčiai atėjo ir į žiniasklaidą, vietinę spaudą. Kokią „Sidabrę“ iš to laikmečio prisimeni – su didžiulėmis tekstų „paklodėmis“ iš ataskaitinių susirinkimų ar reportažais iš Sąjūdžio mitingų?
– 1987-aisiais didžiulių „paklodžių“ jau praktiškai nebuvo. Laikraštis persitvarkymo laikotarpiu buvo aktualesnis nei bet kada, žmonės drąsiai kritikavo, atvirai ir laisvai reiškė savo mintis. Reportažų iš mitingų pasitaikė, bet jie buvo jau kitokie – pavyzdžiui, kaip kolūkio ar tarybinio ūkio žmonės verčia pirmininką, kuriuo nebepasitiki...
– Rajono laikraščiuose, skirtingai nuo respublikinės spaudos, palaikomas grįžtamasis ryšys su skaitytoju. Kaip tai vyksta? Kokie tokio ryšio privalumai? O gal yra ir trūkumų?
– Tai buvusios kolegės Anicetos Krajinienės mokykla. Ji dirbo laiškų skyriuje: skaitė, rūšiavo, atsakymus ruošdavo. Jei kuriam skaitytojui atsakymo per spaudą pateikti neišeidavo, Aniceta rašydavo atsakymą individualiai laišku. Laikraštis tapo kiekvieno skaitytojo ištikimu bičiuliu, kuriuo galima pasikliauti. Šiandien laiškų su atsakymais savo skaitytojams neberašome. Tačiau suteikiame bet kokią informaciją žodžiu, telefonu – kartais net... kaip paskambinti meistrui, kuris remontuoja šaldytuvus.
Grįžtamasis ryšys yra puikus dalykas, jei laiškai iš tiesų rašomi, o ne „suorganizuojami“. Palaikydami ryšį žinome, ką žmonės jaučia, skatiname juos būti piliečiais. Turbūt tai pagrindinė žiniasklaidos misija ir siekiamybė.
Valdžiai „liktarnos“ nereikalingos
– Kokius iššūkius apskritai patiria šių laikų žiniasklaida? Kaip pavyksta mažoje terpėje, kur visi vieni kitus pažįsta, netapti priklausomu leidiniu?
– Laikraščiams, kurių leidybai reikia nemenkų finansinių išteklių, teko atlaikyti skaudžiausius finansų krizės smūgius. Tuometė Lietuvos valdžia krizę dar labiau pagilino – per vadinamąjį naktinį perversmą drastiškai padidino mokesčius spaudai, ją sulygindamiasu nafta, duona ir cigaretėmis. Visa žiniasklaida Lietuvoje patiria valstybės nemeilę. Valdžia nenori, kad tautą kas nors šviestų, mokesčius spaudai didindama siekia, kad tų „liktarnų“ liktų mažiau.
Kai spaudoje pasirodo publikacija, kritikuojanti vieną partiją, tuoj pasigirsta atgarsių, kad jau kažkuri kita partija straipsnį nupirko. Kai pylos gauna rajono valdantieji, pasigirsta kaltinimų, kad tarnaujame opozicijai. Kai giname visuomenės interesą, valdžios vyrai priekaištauja, kodėl jų nemylime...
Taip, spausdiname viešosios informacijos sklaidos užsakymus. Tačiau imantis tokios veiklos labai svarbu pasverti gaunamų pajamų ir parduodamo ploto santykį. Vien tam, kad laikraštis netaptų kieno nors viešųjų ryšių tarnyba. Už pinigus.
– Ką atsakytum tiems, kurie teigia, kad žiniasklaida tampa bulvaru, kad ji nebeįdomi?
– Vyrauja komercinis klimatas, todėl ir bulvarinės spaudos daugėja, tokia ji perkama. Kas čia: kultūros ir išsilavinimo krizė Lietuvoje, kur beveik visi su aukštuoju išsilavinimu skaito tik tokius laikraščius su trumpais pranešimais: nušvilpė, nugvelbė, prilupo?..
Vis dėlto, nors skaitomiausios tampa pikantiškos publikacijos, paslaptys iš žinomų žmonių gyenimo, nužudymų, savižudybių aprašymai, kriminalinės naujienos, tikri žurnalistai nepamiršta ir niekada neišsižadės spaudos priedermės ugdyti skaitytoją, šviesti jį, kelti jo vertybių skalę, sąmoningumą ir pilietiškumą.
– „Sidabrė“ visada turėjo ir tebeturi neetatinių korespondentų. Kaip juos pavyksta prisikalbinti į talką?
– Matyt, rajono laikraštis per ilgą savo veiklos istoriją šį tą nuveikė. Turbūt galima suskaičiuoti tik pavienius kaimus, gyvenvietes, kuriose neturime patikimų redakcijos šaltinių. O tai mūsų jėga ir stiprybė.
Širdis džiaugiasi Valerija Normantiene iš Žagarės, Vida Urboniene iš Skaistgirio... Aktyviai talkina Aniceta Krajinienė. Redakcijos honorarai nėra dideli. Vadinasi, tie žmonės subrendę ir užaugę tiek, kad dykai daug nuveiktų ir nuveikia visuomenės labui.
„Sidabrė“ dar užaugins ne vieną kartą
– Du kartus per savaitę leidžiama „Sidabrė“ turi didžiausią tiražą rajone, kuris siekia apie keturis tūkstančius egzempliorių. Kažkada leidinys galėjo pasigirti net dešimties tūkstančių egzempliorių tiražu. Įsigalėjus informacinėms technologijoms, kai žiniasklaida sparčiai keliasi į internetinę erdvę, vis pasigirsta minčių apie galimą spausdintų periodinių leidinių mirtį. Kokia tavo nuomonė apie šias prognozes?
– 2014 metų Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje asmeninius kompiuterius ir interneto prieigą namuose turėjo 66 procentai namų ūkių. Prieš 10 metų asmeninį kompiuterį turėjo tik 32 procentai, interneto prieigą – 16 procentų namų ūkių. 92 iš šimto internautų laikraščius, naujienas skaito internete. Kam pirkti ar prenumeruoti laikraštį, jei jas gali gauti dykai internetu?
Bet Joniškio miestas ir rajonas yra senėjantis. Vyresnio amžiaus žmonės internetu naudojasi dar gana mažai – gal kokie 15 iš šimto. Tad orientuojamės į potencialų savo skaitytoją, kuriam žinių vis dar reikia. Manau, kad Lietuvos regionų politika negreit keisis, todėl popierinis laikraštis greičiau ir pirmiau išnyks šalies didmiesčiuose nei Lietuvos kaimiškuosiuose rajonuose. Taigi, „Sidabrė“ užaugins dar ne vieną kartą.
– Ko palinkėtum skaitytojams, leidiniui, kolegoms?
– Kolegoms linkiu neprarasti sveikatos, sveikos nuovokos, nepaliauti toliau dirbti vadovaujantis vertybiniais principais ir dėl visuomenės interesų. Skaitytojams – neužsidaryti savam kiaute, nebūti marcinkais iš kino filmo „Niekas nenorėjo mirti“. Pamenat: „Su kuo tu – su mumis ar su sovietais?" – „O aš su savo boba...“ Jei taip kiekvienas sau, kas iš mūsų liktų? Kas būtų su mumis? Nepraraskime tikėjimo, kad ir nuo mūsų valios daug kas priklauso.
Kalbino Loreta RIPSKYTĖ
Autorės nuotr.
MISIJA: „Palaikydami ryšį žinome, ką žmonės jaučia, skatiname juos būti piliečiais. Turbūt tai pagrindinė žiniasklaidos misija ir siekiamybė,“ – sako Joniškio rajono laikraščio „Sidabrė“ redaktorė Lina Rudnickienė.
