Naujausios
Čiabuviai ir imigrantai gyvena kartu, bet kitur
Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto doktorantė Laura Juchnevič, įėjusi į mokyklos klasę skaityti paskaitos, paklausia vaikų, ar klasėje yra internetas. „Supratau, kad skaitmeninio pasaulio čiabuvis taip niekada neklaustų. Jis pasiteirautų, koks bevielio interneto kodas“, – sako L. Juchnevič. Kas esame mes – čiabuviai ar imigrantai?
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Skaitymo suvokimas keičiasi
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka lapkričio 18 dieną organizavo konferenciją „Skaitymas ir skaitymo skatinimas: laikmečio aktualijos, patirtys ir galimybės“, skirtą regione dirbantiems specialistams: kaimo, mažų miestelių, mokyklų bibliotekininkams, mokytojams, tėvams. Renginys sulaukė didelio dėmesio: jame dalyvavo virš 100 specialistų iš Šiaulių bei Telšių apskričių, Vilniaus, Klaipėdos, Kauno, Panevėžio miestų.
„Tai rodo, kad šioje srityje dirbantys specialistai supranta būtinybę priimti šio laikmečio aktualijas, kad skaitymo skatinimo priemonės būtų efektyvios“, – pažymėjo viena iš konferencijos organizatorių, P. Višinskio viešosios bibliotekos Regiono bibliotekų veiklos ir vadybos skyriaus vedėja Ekaterina Prakapene.
Konferencijos lektoriai supažindino bibliotekos specialistus su naujomis tendencijomis, pasidalino inovatyviomis idėjomis skaitymo skatinimo srityje, viešųjų bibliotekų specialistai pristatė savo vykdomus projektus, dalyviai diskutavo apie šiuolaikinių skaitymo išteklių kokybę.
Pagrindinis konferencijos klausimas – kaip efektyviai ugdyti skaitymo kultūrą, kad lietuviai netaptų neįdomia, neraštinga, knygų nemylinčia, tik internetą vartojanti tauta. Bene daugiausiai dalyvių diskusijų sulaukė tema apie informacinių ir komunikacinių technologijų įtaką skaitymui, jų įtraukimą į skaitymo skatinimo veiklas.
Lektorė Laura Juchnevič konferencijoje skaitė pranešimą „Skaitymo skatinimas ir socialiniai tinklai“. „Šiaulių kraštas“ ją kalbino apie skaitmeninio pasaulio ir knygų konkurenciją.
– Kaip keičiasi požiūris į skaitymą socialinių tinklų eroje?
– Kintanti visuomenė veikia ir aplinką. Mano idėja remiasi amerikiečių rašytojo Marc Prensky siūlomais skaitmeninio pasaulio imigranto ir skaitmeninio pasaulio čiabuvio apibūdinimais. Jie gyvena vienu metu, tačiau jų požiūriai į daugelį dalykų skirtingi.
Skaitmeninio pasaulio imigrantai – žmonės, gimę prieš skaitmeninių technologijų įsigalėjimą, jomis išmokę naudotis vyresnio amžiaus. Jie jas taiko darbe, namuose, bet iš esmės tai tik priemonė atlikti kažkokius veiksmus. Tą patį jie galėtų daryti be technologijų.
Čiabuviai – skaitmeninių technologijų įsigalėjimo laikotarpiu gimę vaikai. Technologijos jiems neatsiejama kasdienybės dalis: jie rytą atsikelia su telefonu, pasitikrina socialinių tinklų paskyrą, po pietų įsijungia „Youtube“... Pasaulis neįsivaizduojamas be technologijų.
Yra skirstymas į X, Y ir Z kartas, bet jas sunku pamatuoti. Čiabuvius ir imigrantus labai paprasta atskirti. Galima atlikti paprastą testą. Atsakykite į klausimą – ar jus stebina technologijos patalpoje?
Pavyzdžiui, įėjusi į mokyklos klasę skaityti paskaitos paklausiau vaikų, ar klasėje yra internetas. Supratau, kad skaitmeninio pasaulio čiabuvis taip niekada neklaustų. Jis pasiteirautų – koks bevielio interneto kodas.
Lygiai tas pats su skaitymu. Tai, ką mes suprantame kaip skaitymą, vaikai supranta visiškai kitaip.
– Kaip skaito skaitmeninio pasaulio čiabuviai?
– Kalbama net apie vaikų fiziologinius pokyčius: smegenų struktūros, neuronų jungtys yra kitokios. Vienu metu jie gali daryti daug veiklų, skaityti trumpus informacinius tekstus, tačiau ilgiems tekstams dažniausiai nesukoncentruoja dėmesio.
Tradiciškai mes įsivaizduojame skaitymą kaip nuoseklų procesą: atsisėdame, pasiimame į rankas knygą, skaitome nuosekliai, įsijaučiame. Vaikams tai neįdomu, ypač interaktyvių veiklų pasaulyje, kur yra daug žaidimų, muzikos, liečiamieji ekranai, stendai. Knyga tampa nebe malonumas, bet vargas.
Problema ta, kad skaitmeninio pasaulio imigrantai bando primesti čiabuviams savo supratimą, kas yra skaitymas.
Kai sakome, kad jie neskaito kaip mes, imame diskutuoti apie skaitymo mažėjimą. Jei pradėtumėme matuoti skaitymą kitais vertinimo kriterijais, galbūt pamatytumėme, kad skaitymas egzistuoja, nėra toks sumažėjęs, tačiau kitoks.
Persikelti į virtualią erdvę
– Bibliotekininkams, mokytojams, tėvams kyla nauji iššūkiai – kaip tokius vaikus sudominti?
– Bibliotekos turi keistis iš esmės. Reikia įsijausti į vaiko pasaulį, kad galėtumėme jo stiliumi rekomenduoti literatūrą. Geriausia kurti bendruomenę, kurioje bibliotekininkas ne pats rekomenduoja, tačiau suburia neskaitančius ir skaitančius žmones tam, kad jie pasidalintų savo patirtimi.
Tradicinės institucinės bibliotekų paskyros socialiniame tinkle „Facebook“ skaitmeninio pasaulio čiabuviams yra nuobodžios. Reikėtų pagalvoti, kaip ten sukurti erdvę jaunimui pasireikšti: jie patys nori kurti turinį, geba tai daryti, nori bendrauti.
Vienas man patikusių pavyzdžių – rašytojo Alfonso Nykos-Niliūno paskyra feisbuke. Ją moderuojanti bendruomenė sistemingai publikuoja rašytojo kūrybos ištraukas. Susidomėję ištraukomis pradeda ieškoti, koks tai kūrėjas.
Pavyzdžiui, viena mergina paklausė, kodėl prie kūrinio parašyti 1986 metai, ką jie reiškia? Bendruomenė savo paskyroje bendrauja su interesante, sako, kad tai teksto sukūrimo metai, jei įdomu, paskaitykite ir dienoraščius. Taip bendruomenė skatina jaunimą skaityti.
Prieš kelerius metus Suomijos Celia aklųjų bibliotekos darbuotojai nusprendė, kad laikas praplėsti savo tikslinę auditoriją ir pradėti dirbti su vaikais, patiriančiais skaitymo sutrikimų, sergančiais disleksija. Feisbuko paskyroje jie sukūrė personažą – paauglį ežiuką Sipe, kuris yra dislektikas.
Personažas bendrauja su paaugliais dislektikais jų aktualiomis temomis. Anksčiau į tą paskyrą buvo griežtai neleidžiama registruotis vaikų tėvams, pedagogams. Bendravimas su vaikais buvo neformalus, per ežiuko, patiriančio tokius pat sunkumus, patirtį. Nebuvo ekspertų rekomendacijų, tik konkretūs ežiuko patarimai.
Skaitymui reikia papildomų sąlygų: tylos, ramybės, laiko susikaupti, motyvacijos. Technologijos šių problemų nesukelia. Reikėtų pagalvoti, kaip persikelti į virtualią erdvę, per ją pasiekti čiabuvius ir paskatinti skaityti.
Tėvai dažnai savo vaikus baudžia skaitymu: „Jei manęs neklausysi, atimsiu telefoną, kompiuterį, internetą – eik skaityti.“ Skaitymas tampa bausme, todėl sudėtinga kalbėti apie pozityvų skaitymo skatinimą.
– Ar įmanoma iš virtualios aplinkos skaitymą perkelti į realybę?
– Galima, bet tikslas neturėtų būti, kad vaikas paimtų popierinę knygą. Tikslas, kad susipažintų su kūryba, persikeltų į iliuzijų pasaulį, pajaustų, kokios yra vertybės, gėrio ir blogio santykis, ugdytų savo kultūrinį skonį. Nėra svarbu, ar tai popierinė knyga, ar elektroninė, ar žais žaidimą, kuris paremtas geros literatūros pagrindu.
Žiūrint į skaitymą plačiąja prasme, muzika taip pat gali būti skaitymas. Yra daug diskusijų, apie komiksų svarbą vaikams, jų pasaulio suvokimui. Vieni sako, kad jie nelavina, kiti teigia, kad komiksai svarbūs, ypač lavinant kai kurias smegenų dalis, kurios atsakingos už vizualiką, loginį mąstymą. Muzika, komiksai gali būti vienas iš žingsnių, kaip būtų galima paskatinti vaikus skaityti tekstus.
Yra kuriami edukaciniai kompiuteriniai žaidimai, kurie skatina skaityti literatūrą. Vienas Lietuvoje sukurtų pavyzdžių – Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos sukurtas skaitymo skatinimo žaidimas „Knygų lobis“.
Virtualus žaidimas internete žaidžiamas atsakant į klausimus. Į juos atsakyti įmanoma tik tuomet, jei esi nuosekliai perskaitęs knygos tekstą. Galima matyti ne tik savo, bet ir kitų žaidėjų rezultatus, tarpusavyje konkuruoti, už laimėjimą gauti prizų.
Dažnai tėvai barasi, kad vaikai praleidžia daug laiko žaisdami žaidimus, jie neduoda jokios pridėtinės vertės.
Tarp vaikų labai populiarios XBOX žaidimų konsolės. Man kilo mintis jas susieti su skaitymu. Pavyzdžiui, jei norime paskatinti vaikus skaityti tam tikra tema, kodėl to nepadarius interaktyviai. Tarkim, pakviesti vaikus į šokio pamoką su XBOX, parodyti įvairių stilių šokius ir pasiūlyti apie tai literatūros.
Technologijose mums patiems reikia surasti prasmę.
Popierinė knyga neišnyks
– Šiais laikais gauname labai daug informacijos. Ar skaitymas gali padėti išmokti ją atsirinkti?
– Informacijos srautai labai dideli – galime palyginti, kad viduramžiais žmogus per visą savo gyvenimą gaudavo tiek informacijos, kiek yra viename „Time“ žurnale. Dabar biologinis žmogus sunkiai susitvarko su informacijos kiekiu, daug ką blokuoja.
Globalaus kaimo efektas su tuo susijęs – turime galimybių rasti viso pasaulio informaciją tik prisijungę prie interneto, bet patys pradedame save riboti.
Susiskaldome informaciją pagal savo interesus ir matome tik tam tikras žinias. Taip uždarome save į mažą kaimą, informacijos burbulą.
Jaunimas taip pat atsirenka tik tą informaciją, kuri patenkina jų malonumo dirgiklius.
Suaugusio žmogaus atsakomybė yra išmokyti jaunimą vertinti informaciją, tinkamai ją atsirinkti ir panaudoti. Ar tie metodai, kuriuos naudojame, yra teisingi, nežinia.
– Ar išvis reikia skatinti skaityti?
– Atlikti tyrimai parodė, kad šeimos, kurių namuose yra knygų lentyna, yra psichologiškai sveikesnės, negu tos, pas kurias nėra. Gali knygų net neskaityti, bet vien jų buvimas geriau veikia.
Skatinti skaityti reikia, bet svarbu pagalvoti apie priemones, kaip tai daryti neįkyriai. Bibliotekininkams nereikia prisiimti sau misijos, atsakomybės, galbūt geriau sukurti bendruomenę, kurios nariai vienas kitą paskatintų. Socialiniai tinklai yra viena iš vietų, kur tai galima padaryti.
Yra ne tik domintuojantis „Facebook“, bet ir kitų socialinių tinklų, pavyzdžiui, „Pinterest“. Šis socialinis tinklalapis tarsi didžiulė virtuali skelbimų lenta, kurioje vartotojai gali „prisegti“ (angl. pin) internete pamatytas, jiems patikusias daiktų nuotraukas.
Britų nacionalinė biblioteka organizavo komiksų parodą, nufotografavo įvairius parodos eksponatus ir sukėlė į „Pinterest“, kiekvieną objektą aprašydami. Viso pasaulio komiksų fanai pradėjo šiais „pinais“ dalintis, nes tai – unikali informacija.
– Kokią matytumėte skaitymo ateitį?
– Kol bus žmogus, kurio smegenys sutvertos tekstui skaityti, tol skaitysime. Apie popierinių knygų išnykimą net neverta kalbėti – tai vienas iš pastovesnių informacijos laikmenų. Pasaulyje buvo daugybė laikmenų, kurios išnyko, tačiau knygos išlieka.
Gali būti, jos taps modernesnės, daugiafunkcės, kur galima žymėti tekstą specialiais prietaisais, pasidaro 3D vaizdai, prisideda tekstas, bet formatas išliks.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
SKAITYMAS: Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto doktorantė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto darbuotoja Laura Juchnevič sako, jog jaunimo skaitymą reikia skatinti atsižvelgiant į skaitmeninio pasaulio čiabuvių įpročius.
KLAUSIMAS: Konferencijoje apie skaitymą ir jo skatinimą dalyvavusi lektorė Laura Juchnevič sako, jog šis klausimas bus aktualus ir opus, kol bus žmogus, kurio smegenys sutvertos tekstui skaityti.
