Naujausios
Mus ištiko finansinis šokas
„Žmonės ištikti šoko. Nebežino, kaip gyventi be lito, bet su euru. Lietuviui svarbiausia – turėti pinigų ir savo namus. Kai kurie svarsto, o gal dar litas sugrįš?“ – tokią realybę mato Vytautas Bartkevičius, sertifikuotas Europos psichiatras, Visbadeno pozityvios psichoterapijos akademijos absolventas. Apie tai, ką išgyvena euro zonoje atsidūrę lietuviai, psichiatras komentavo interviu „Šiaulių kraštui“.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Sutrikimas ir abejonės
– Pinigų pasikeitimo laikotarpiu žmonės raginti nekaupti litų, keisti juos į eurus, nepasitikėti sukčiais, nesaugoti pinigų namuose. Kaip jaučiamės išgyvendami tokį laikotarpį?
– Pinigų pasikeitimą žmonės, ypač vyresnio amžiaus, išgyvena lyg kažką baisaus, ilgalaikę šoko būseną, jaučia didžiulę įtampą. Jie sutrikę ir nežino, kaip keisis gyvenimas atėjus eurui, kaupti ar leisti pinigus. Padaugėjo žmonių, kamuojamų nerimo, įtarumo, nesaugumo jausmo.
Kai kurie už sukauptus litus pirko nekilnojamąjį turtą, gerino buitį, pirko daiktų. Kiti sukauptus litus keitė į eurus ir saugo namie, dalis žmonių nešė į banką, tačiau mažuma. Žmonės išgąsdinti bankų griūčių.
Senoliai laiko pinigus namuose ir kitaip negali – tokia jų mąstysena, taip jie jaučiasi saugūs.
Dažnai seni žmonės grynuosius pinigus namuose paslepia taip, kad neberanda nei jie, nei jų artimieji. Tada apkaltina savo šeimos narius vagyste. Jei seni žmonės nebežino savo pinigų slėptuvių – tai jau liga. Jų artimieji turėtų spręsti finansinius klausimus, nes senoliai šiuo klausimu jau nebeveiksnūs.
Viena pacientė turėjo prikaupusi didelę sumą pinigų, sugalvojo juos saugiau paslėpti. Nuvažiavo į kažkokią sodybą ir užkasė. Niekas nežino, net ji pati, nei kokioje sodyboje užkasė, nei į kurią pusę važiavo. Arba kitas atvejis: bitininkas pasakojo, kad jaučiasi ramus, nes pinigus sudėjęs į tvirtą maišelį, užpylė medumi. Taip jo pinigų neras joks vagis.
– Kodėl senoliai taip nori turėti grynųjų pinigų?
– Toks mūsų mentalitetas. Visais laikais lietuviui svarbiausia buvo turėtų savo pinigų ir savo stogą. Tada jaučiasi saugus, kas benutiktų.
Po dabartinio pinigų keitimo paskelbta, kiek žmonės keitė ar į savo sąskaitas nešė pinigų. Tai – didžiulės sumos. Iš kur? Susitaupo. Kaime žmonės užsiaugina daržovių, gyvuliuką. Parduoda kažką, taip ir susideda. Miestiečiai maitinasi labai kukliai, taupo elektrą, dujas, vandenį, nebeperka rūbų. Deda pinigą prie pinigo.
Pažiūrėkite, kokios didžiulės sumos išviliojamos iš pensininkų! Pasikeitus pinigams privis įvairaus plauko sukčių, nes jie veiks, kol žmonės sunkiai susiskaičiuoja eurus. Todėl visi privalo būti itin atidūs ir atsargūs. Mūsų senoliai yra labai patiklūs: jei prie jų priėjo gerai apsirengęs žmogus, o dar parodė kažkokį pažymėjimą – sukels pasitikėjimą.
– Ar pinigų turėjimas „prie savęs“ tik senolių bruožas?
– Jaunimas labiau pasitiki bankais. Vidutinio amžiaus žmonės jau būna gyvenime praradę pinigų dėl bankų griūčių, tad stengiasi kažkiek turėti grynaisiais.
Jaunimas nori gerai gyventi. Jis, išvažiavęs į užsienį, pamato, kad galima turėti daugiau, uždirbti daugiau.
Daug sulaukiu emigrantų, kurie svarsto, kaip turėtų pasikeisti gyvenimo, darbo ir pragyvenimo sąlygos, kad jie ryžtųsi grįžti atgal, parsivežti šeimą. Jie dirba daug ir sunkiai, tačiau uždirba daugiau, jaučia kitokį požiūrį į dirbantį žmogų.
Finansinis neišprusimas paskandina
– Ar visi nori būti turtingi?
– Paklausiau kartą pardavėjos, kiek loterijos bilietų žmonės perka. Labai daug. Visi jie tikisi laimėti milijoną. Jei loterijai skirtus pinigus taupytų, galėtų ramiausiai savaitę maitintis kavinėse. Bet kiekvienas labai nori milijono ir leidžia pinigus.
Kartą vienas pacientas pasiskundė, kad jam niekaip nesiseka laimėti loterijoje. Paklausiau, o kodėl jis nori laimėti? Pirktų automobilį, namą. O ką dar? Pagūžčiojo – nežino.
Kiek loterijos laimėtojų milijonierių gyvena laimingai? Nežinau tokių. Nesėkmė susiklosto tik dėl lietuvių finansinio neišprusimo, nepasiruošimo. Laimėti pinigai išleidžiami pavėjui, žmogus nebesuvaldo išlaidų, jaučiasi dar blogiau, negu nelaimėjęs. Loterijų organizatoriai turėtų pasirūpinti, kad laimėtojai lankytų finansinio raštingumo kursus.
– Ką reiškia žmonėms pinigai?
– Pagrindinis dalykas – saugumas ir žinojimas – aš turiu. Nesvarbu, kad jis jų nenaudos, jie gulės paslėpti, bet turėjimas žmogų labiausiai ir džiugins.
Žiūrės į kaimyną, kuris nusipirko automobilį ir galvos, kad tuoj automobilių kaina kris, pinigai išleisti, kaimynas kvailai pasielgė. O jis turi pasidėjęs – tai jam idealu.
– Kaip elgtis išmintingai?
– Čia turėtų būti signalas finansininkams, jog reikia šviečiamųjų susitikimų su visuomene. Susikviesti bendruomenes nedidelėmis grupėmis, kad žmonės jaustųsi jaukiai, ir aiškinti dominančius, nesuprantamus dalykus.
Lietuviai į litą įsikabinę laikysis tol, kol jis bus apyvartoje.
Senyvo amžiaus žmonės nesuvokia gyvenimo Europos Sąjungoje, nors jau 10 metų esame jos sudėtyje. Jie gyvena Lietuvoje. Tad ir euro atėjimas daugeliui iš jų buvo nepriimtinas. Pinigų pasikeitimas sujaukė buvusį piniginį stabilumą – tai labai svarbu kiekvienam žmogui.
Nepaleidžiantieji pinigų
– Kaip, jūsų nuomone, žmonės atsisveikina su litu?
– Labai sunkiai. Viename, kitame kapšelyje litų vis dar atras.
Viena pacientė klausė, gal neverta visų litų iškeisti, gal jie sugrįš, gal likę bus vertingesni? Prisigalvoja visko, kad tik nepaleistų lito.
Prieš keletą dešimtmečių teko dirbti Akmenės rajone vienoje komisijoje, kuri stebėjo darbą, kai 100 ir 50 nominalo rublius keitė į litus.
Vienas žmogus atsivežė čiužinį. Pasakojo, kad ant to čiužinio daug metų gulėjusi jo ligota motina. Po jos mirties artimieji sumanė čiužinį sudeginti. Tačiau netyčia praplyšo kampas ir pažiro pinigai. Senolė iš artimųjų reikalaudavo pensiją atiduoti jai, o kur pinigus dėdavo, artimieji nematė. Pasirodo, gulėdama lovoje, moteris pinigus susukdavo ritinėliais ir kišdavo į čiužinį. Artimieji iš jo pripurtė 5 tūkstančius rublių.
Manau, kad ir dabar panašių istorijų su litais atsiras.
– Ką patartumėte gedintiems lito?
– Nusiraminti. Dabar turime gyventi su kitokiais pinigais. Tai reikia priimti, kaip neišvengiamą dalyką. Pavyzdžiui, gyveno šalia jūsų kaimynas ir išsikraustė kitur. Atsikraustė kita šeima. Kurį laiką dar šnekėsite, koks buvo geras senasis kaimynas, draugiškas. Po kurio laiko apsižiūri, kad ir naujasis kaimynas ne toks blogas, gal net geresnis.
Jono TAMULIO nuotr.
NERIMAS: Psichiatras Vytautas Bartkevičius sako, kad padaugėjo žmonių, kamuojamų nerimo, įtarumo, nesaugumo jausmo.
RAGINIMAS: Psichiatras Vytautas Bartkevičius sako, kad senoliai yra labai patiklūs: jei prie jų priėjo gerai apsirengęs žmogus, parodė kažkokį pažymėjimą – sukels pasitikėjimą, todėl ragina juos būti itin atidžiais.
