Naujausios
Dviguba pilietybė: leisti ar atimti?
Šiemet Lietuvos Respublikos pilietybės neteko 408, pernai – 409 asmenys. Vien per pirmąjį pusmetį pilietybės atsisakė 19 asmenų, pernai per metus tokių buvo 43. Jų pavardės ir kiti duomenys – viešai prieinami. Viešiau negu kriminalinių nusikaltėlių. Už skaičių – žmonių istorijos. Galbūt graudžios, kaip krepšininko Žydrūno Ilgausko artimųjų ašaros. O gal kaip Izabelos Tobajas? Netekti pilietybės, kurią turėjai nuo gimimo, – paklusti įstatymui ar gauti keršto lazda už emigraciją? O gal valdžia bijo, kad ją per rinkimus pakeis pasaulio matę lietuviai?
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Prarandančių pilietybę – šimtai
Migracijos departamentas per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvos Respublikos pilietybę atkūrė 442 asmenims. Pilietybės šiemet neteko 408 asmenys, pernai – 409 asmenys.
Šiemet per pirmąjį pusmetį nuspręsta neatkurti pilietybės 89 asmenims, pernai per visus metus – 54. Per pirmąjį pusmetį supaprastinta tvarka Lietuvos pilietybė suteikta 18 asmenų, pernai per visus metus – 36. Išimties tvarka šiemet nesuteikta pilietybė nė vienam asmeniui, pernai ji buvo suteikta tik amerikietei dailiojo čiuožimo sportininkei.
Lietuvos Respublikos pilietybė šiemet grąžinta 7, pernai – 37-iems asmenims.
Pranešama ir dėl vaikų pilietybės
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Pasų poskyrio vedėjos Dalios Labanauskienės teigimu, pernai mieste ir rajone dėl pilietybės suteikimo kreipėsi 14 asmenų, šiemet – 18 asmenų.
Apie įgytą kitos valstybės pilietybę pernai pranešė 25 suaugę asmenys, o šiemet jau 35 asmenys.
Jeigu Migracijos departamentas, pasak D. Labanauskienės, nusprendžia, kad jiems nepriklauso dviguba pilietybė, tokie asmenys netenka Lietuvos pilietybės. Tokių netekusių Lietuvos pilietybės asmenų pernai buvo 36, šiemet – 48.
„Apie įgytą kitos valstybės pilietybę pranešė ir dėl vaikų. Tokių vaikų 2013 metais buvo 11, šiemet – 15. Vaikai iki 21 metų gali turėti dvigubą pilietybę, tik po to jiems reikia apsispręsti, kurią pilietybę jie renkasi – gautą su gimimu kitoje valstybėje ar Lietuvos“, – sakė D. Labanauskienė.
Būtina surasti netraumuojančią sistemą
Buvęs šiaulietis akordeono virtuozas Martynas Levickis gyvena Jungtinėje Karalystėje ir Lietuvoje yra labiau svečias. Talentingasis muzikas yra Lietuvos pilietis.
„Rimtos reikmės svarstyti priimti Anglijos pilietybę tikrai niekada nebuvo iškilę, kadangi Jungtinė Karalystė yra vis dar Europos Sąjungos valstybė. Todėl jaučiuosi visavertis pilietis ir gimtinėje, ir ten, kur dėl profesijos reikalų praleidžiu nemažai laiko“, – „Šiaulių kraštui“ sakė M. Levickis.
Jis mano, kad tiems lietuviams, kurie užsienyje kuria šeimas, susilaukia vaikų, kurie įgyja išsilavinimą svečioje šalyje, yra svarbu išlaikyti lietuvybę. Jie tai stengiasi daryti lankydami lietuviškas savaitgalio mokyklas, lietuviškos kultūros vakarus, koncertus, bendruomenės susibūrimus.
„Tačiau dėl praktinių sumetimų jiems tikrai patogiau yra turėti tos šalies pilietybę, kurioje gyvena, – mano M. Levickis. – Ypač, kai svečioje šalyje gimę vaikai automatiškai gauna vietinį asmens dokumentą.
Kita vertus, suprantu, kad Lietuvai – mažai valstybei, būtina užtikrinti pilietybės apsaugą, kad ši nebūtų dalijama į kairę ir į dešinę, todėl tokią apsaugos poziciją aš palaikau. Tačiau manau, kad būtina atrasti sistemą, pagal kurią dvigubos pilietybės įstatymas galėtų funkcionuoti netraumuodamas mūsų tautiečių, gyvenančių užsienyje“.
Be teisės balsuoti ir po 22 metų
Nuo 1992 metų Lietuvoje gyvenantis šveicaras kalbininkas, vertėjas, Europos literatūros dienų Šiauliuose organizatorius Markus Roduneris turi Šveicarijos pilietybę. Lietuvos pilietybės daug Lietuvoje ir Lietuvai nuveikęs kalbininkas dar neturi.
„Norėčiau turėti ir Lietuvos pilietybę, bet kiekviena šalis dėl pilietybės tvarkosi savarankiškai ir įstatymai galioja visiems. Žmogus lojalus valstybei ne būtinai dėl to, kad jis turi ar neturi pilietybę. Pilietybė yra glaudaus ryšio su atitinkama šalimi išraiška, o lojalumas gali priklausyti ir nuo paties žmogaus. Kiek yra Lietuvos piliečių, kurių požiūris į Lietuvos valstybę iš esmės skeptiškas ar net neigiamas?“ – svarstė M. Roduneris.
Šveicarijos rinkimuose M. Roduneris turi teisę dalyvauti, tačiau Lietuvos, kurioje pragyveno ir dirbo 22 metus, rinkimuose, išskyrus Savivaldybių rinkimus, jis negali dalyvauti. Kalbininkas negalėtų dirbti ir Europos Sąjungos struktūrose, nors gyvena Europos Sąjungoje, nes Šveicarija, kurios pilietis jis yra, nėra Europos Sąjungos valstybė.
M. Roduneris mano, kad Lietuva patiria ir patirs tam tikrų problemų dėl dvigubos pilietybės suvaržymų su tais žmonėmis, kurie emigravo. „Jeigu žmogus netenka savo gimtos šalies pilietybės, netenka ir tam tikrų ryšių. Manau, kad mažai šaliai turėtų būti svarbu palaikyti savo tautiečius ir aktyviai stiprinti jų ryšį su savo ar savo protėvių šalimi“, – mano M. Roduneris.
Jo teigimu, Šveicarijoje galima turėti net kelias pilietybes drauge su Šveicarijos pilietybe, bet Šveicarijos pilietybę taip pat yra gana sudėtinga gauti naujai atvykusiems gyventi į šią šalį.
„Manau, kad Lietuva galėtų liberaliau žiūrėti į dvigubos pilietybės problemą. Vis daugiau atsiranda žmonių, kurie pakliūna į tam tikrą dilemą dėl jos ir kurių tautinė tapatybė nėra vienalytė“, – mano žinomas kalbininkas. Jis sako, kad šis klausimas turėtų būti keliamas iš esmės, ne vis taisant, o paklausiant tautos.
Gyventojai – už dvigubą pilietybę
Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“ pernai kovą atliko nacionalinę nuo 15 iki 75 metų gyventojų apklausą dėl dvigubos pilietybės.
55 procentai apklaustųjų pritarė, kad reikėtų priimti Konstitucijos pataisas ir leisti Lietuvos piliečiams turėti dvigubą pilietybę. Manančių priešingai buvo 26 procentai, o maždaug penktadalis neturėjo nuomonės.
Įmonės generalinė direktorė Rasa Ališauskienė „Šiaulių kraštui“ komentavo, kad labiausiai pritarė jaunesni žmonės. 69 procentai jaunimo iki 30 metų pritarė dvigubai pilietybei. Šiek tiek rečiau pritarė vyresni negu 50 metų žmonės, tačiau ir tarp jų pritariančių dvigubai pilietybei buvo 44 procentai, o nepritariančių – 35 procentai.
„Toks didelis procentas pritariančiųjų rodo, kad dauguma turi giminių, artimųjų, pažįstamų, kurie yra išvykę ir jiems aktualus dvigubos pilietybės klausimas, nors neretai pilietybės ir tautybės klausimas yra painiojamas, – sako R. Ališauskienė. – Tarp tokių, kurie turi išvykusiųjų artimųjų ar draugų, dvigubai pilietybei pritartų septyni iš dešimties apklaustųjų. Kitaip tariant, jie norėtų, kad jų išvykę giminės ar draugai išlaikytų Lietuvos pilietybę. Tačiau net ir tarp tokių, kurie neturi išvykusių artimųjų ar draugų, daugiau nei pusė pritartų dvigubai pilietybei“.
Apklausos metu buvo klausta žmonių ar jie, gyvendami Lietuvoje, norėtų turėti šalia Lietuvos pilietybės dar kokią nors kitą: 41 procentas norėtų, 40 – ne.
„59 procentai jaunimo norėtų turėti dar ir kitos šalies pilietybę. Tik klausimas – kokią?“ – sakė R. Ališauskienė.
Turime paklusti Konstitucijai
Teisės profesorius, buvęs Konstitucinio teismo teisėjas Vytautas Sinkevičius teigia, kad būtent Konstitucijoje nustatyta – dviguba pilietybė gali būti suteikta tik išimtiniais atvejais.
„Mes galime svarstyti įvairiai, bet Konstitucija yra tokia ir mes turime paklusti Konstitucijai. Kai Konstitucija bus pakeista, mes kitaip ją aiškinsime“, – sakė V. Sinkevičius.
Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos Sąjungos valstybių, kuri taip griežtai riboja dvigubą pilietybę.
„Svarstant dvigubos pilietybės klausimą reikėtų matyti geopolitinę situaciją ir perspektyvas“, – sakė V. Sinkevičius.
Jis priminė, kad pernai Latvijoje buvo pakeistas Pilietybės įstatymas, kuris išplėtė dvigubos pilietybės galimybes tiems Latvijos piliečiams, kurie buvo jos piliečiai iki 1940 metų bei jų palikuonims, bet apibrėžė valstybes – tai yra Europos Sąjungos valstybių piliečiams bei kai kurių tolimesnių kraštų, pavyzdžiui, Australijos, kur yra nemažai latvių.
„Latviai galėjo taip pasielgti, nes šioje šalyje dvigubos pilietybės santykius reguliuoja ne Konstitucija, o įstatymas, – teigė teisės profesorius. – Lietuvoje niekas rimtai šios problemos nesvarstė, tik pasiduodavo tam tikrai emocijai, kai atsitinka kažkoks įvykis. Žodžių „gerai“ ar „blogai“ nepakanka. Reikia matyti, kokia mūsų piliečių padėtis, kokia bus mūsų piliečių masė po 10 ar 20 metų“.
Profesorius mano, kad Lietuvoje būtina plačiau svarstyti dvigubos pilietybės klausimą, matant kitą šalį, kuri dalija pasus Kryme.
„Turbūt nelabai norėtume, kad vieną dieną Lietuvoje atsirastų šalia esančios agresyvios valstybės dešimtys tūkstančių piliečių, turinčių ir Lietuvos pilietybę“, – svarstė V. Sinkevičius.
Teisės profesorius priminė, kad Prezidentė yra pateikusi tam tikras Pilietybės įstatymo pataisas, pagal kurias piliečiams, turintiems kitos šalies pilietybę, už ypatingus nuopelnus Lietuvai bus galima palikti ir Lietuvos pilietybę. „Bet tai nebus masinis reiškinys“, – mano V. Sinkevičius.
Priesaika kitai valstybei
Profesorius priminė ir krepšininko Žydrūno Ilgausko pavyzdį, kai šiam tapus Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiu, jis netenka Lietuvos pilietybės.
„Jūs paklauskite, kokią jis priesaiką davė, norėdamas tapti JAV piliečiu. Priesaikos žodžių esmė yra tokia: žmogus atsisako bet kokių ryšių ir įsipareigojimų bet kokiai kitai valstybei. Ne Lietuva atima iš Ž. Ilgausko pilietybę, bet Ž. Ilgauskas priima sprendimą priimti kitos šalies pilietybę“, – vertino V. Sinkevičius.
Jis pripažino, kad yra labai daug aktyvių žmonių, kurie nepraranda ryšių su Lietuva. „Bet tai – politikų ir tautos reikalas referendumu išspręsti šitą klausimą“, – sakė V. Sinkevičius.
„Negalime nurašyti žmonių“
Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė Lietuvoje Vida Bandis mano, kad lietuviai, neturi jaustis nuskriausti negalėdami būti Lietuvos piliečiais.
„Būtina išsaugoti pilietybę tiems, kurie gimė Lietuvoje, turi Lietuvos pilietybę. Pasaulio lietuvių bendruomenės nuomone, neribota dviguba pilietybė neatitinka nei Lietuvos valstybės, nei tautos interesų, bet mes turime nustatyti, kam galima suteikti dvigubą pilietybę“, – teigė V. Bandis.
Pasaulio lietuvių bendruomenė yra pasisakiusi, kad dviguba pilietybė galėtų būti suteikiama ne tik iki 1990 metų išvykusiems iš Lietuvos, bet ir vėliau išvykusiems. Bendruomenė siūlo suteikti dvigubą pilietybę ir tiems, kurie per metus praneša apie tai, jog priėmė kitos valstybės pilietybę ir nori išsaugoti Lietuvos pilietybę, jeigu Lietuvoje gyvena artimieji – tėvai, vaikai ar vaikaičiai.
„Taip nenutrūktų žmonių ryšys su Lietuva. Juk po 1990 metų išvažiavo šimtai tūkstančių žmonių iš Lietuvos. Mes supermaža tauta ir negalime tokios didelės žmonių dalies nurašyti“, – mano V. Bandis.
Nacionalinio saugumo problema
Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis mano, kad dvigubos pilietybės klausimą galima kelti ir valstybiniu, ir atskiro asmens lygmeniu.
„Palyginus pilietybės klausimą dėl Žydrūno Ilgausko ir dėl Jurijaus Borisovo kyla daug klausimų“, – pabrėžė politikas.
V. Landsbergio teigimu, kai žmogus daro ką nors gera, jis neturėtų skaičiuoti, ar už tai ką nors gaus.
„Pasaulyje yra valstybių, kurios leidžia dvi ir daugiau pilietybių. Bet jos yra susitvarkiusios taip, kad nemato problemų, pirmiausia, – nacionalinio saugumo problemų. Jos neįsivaizduoja, kad kokia nors hegemoninė šalis staiga prisipirktų daug pilietybių ir ateitų su pretenzijomis. Mūsų regionas ir mūsų kaimynai turi savo specifiką. Mes turime galvoti realiai. Vienos pilietybės institucija, kai antroji yra tiktai išimtis, saugo Lietuvos piliečius ir tuo pačiu valstybę, kaip visumą, kuri neturi būti išplauta“, – sakė profesorius V. Landsbergis.
Lietuvos pilietybė yra brangintinas dalykas. Jis priminė nuomonę esą, jeigu pasaulyje bus daug Lietuvos piliečių, tai bus tam tikras gėris.
„Aš nesu tuo įsitikinęs. Ar tie žmonės moka mokesčius Lietuvos valstybei? Ar jie tarnautų Lietuvos kariuomenėje, jeigu būtų sugrąžinta? Ar tai būtų tik malonumas turėti pasą?“ – klausė V. Landsbergis.
Jo nuomone, daugybė žmonių ir be lietuviško paso turi galimybę įvažiuoti į Lietuvą, nes jie yra Europos Sąjungos piliečiai. O tai, kad lietuviai turi kitos šalies pilietybę, tai yra jų pačių apsisprendimas.
„Nereikia verstis per galvą dėl vieno ar kito atvejo. Reikia galvoti, kur esame, kokia mūsų valstybės padėtis ir koks mūsų valstybės santykis su piliečiais ir piliečių – su savo valstybe. Ar visi, turintys Lietuvos pasus, jaučiasi Lietuvos piliečiais? Aš nesu tikras, ar taip yra“, – sakė V. Landsbergis.
Martyno AMBRAZO (ELTA), Gedimino SAVICKIO (ELTA) nuotr.
PILIETYBĖ: Baimindamasi išorės priešų, Lietuvos valdžia atima pilietybę ir iš lietuvių.
GRĖSMĖS: Profesorius Vytautas Landsbergis mano, kad dar per daug grėsmių Lietuvai dėl dvigubos pilietybės liberalizavimo.
JAUNIMAS: Lietuvos–Didžiosios Britanijos rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ generalinė direktorė Rasa Ališauskienė teigė, kad labiausiai dvigubai pilietybei pritarė jaunesni žmonės.
KONSTITUCIJA: Teisės profesorius Vytautas Sinkevičius sako, kad privalome paklusti Konstitucijai.
IŠEIVIJA: Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė Lietuvoje Vida Bandis mano, kad lietuviai, neturi jaustis nuskriausti negalėdami būti Lietuvos piliečiais.
Dainiaus LABUČIO (ELTA) nuotr.
TAUTIEČIAI: Buvęs šiaulietis pasaulinio garso akordeonininkas Martynas Levickis sako, kad būtina atrasti sistemą, kuri netraumuotų mūsų tautiečių, gyvenančių užsienyje.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
BALSAS: Kalbininkas, vertėjas Markus Roduneris, 22–ejus metus gyvenantis Lietuvoje, neturi galimybės rinkti šalies valdžią. Jis – Šveicarijos pilietis.
ISTORIKO KOMENTARAS
Įstatymai dėl dvigubos pilietybės visada buvo griežti
Arūnas GUMULIAUSKAS, Šiaulių universiteto profesorius, istorikas, „Šiaulių krašto“ redakcinės kolegijos narys, į dvigubos pilietybės klausimą pažvelgė per mūsų istoriją.
– Iš istorijos matome, kad įstatymai dėl dvigubos pilietybės visada buvo gana griežti. Tarpukariu pilietybės teisinį režimą reguliavo Pilietybės įstatymas. 1918 metų lapkričio 2 dieną pasirodė laikinoji Konstitucija, kurioje apie pilietybę mažai kalbama. Tik tiek, kad visi piliečiai yra lygūs, panaikinami luomai.
1919 metų balandžio 4 dienos laikinoji Konstitucija taip pat daug dėmesio pilietybės institutui nekreipė. Tai visiškai natūralu, kadangi tuo metu buvo statoma valstybė ir Konstitucija buvo skiriama daugiau valstybinės valdžios institutų kūrimui. Lygiai tas pats buvo 1920 metų birželio 12 dienos Konstitucijoje.
Tačiau 1919 metų sausio 9 dieną buvo priimtas laikinasis įstatymas dėl Lietuvos pilietybės, jame taip pat nebuvo kalbama apie dvigubą pilietybę, tačiau ten labai aiškiai pasakoma, kad Lietuvos piliečiais gali būti tie, kurie nuo seno gyveno Lietuvoje.
Pirmą kartą apie pilietybę pasakyta 1922 metų rugpjūčio 1 dienos pirmojoje Lietuvos nuolatinėje Konstitucijoje. Ten sakoma: „Niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis“. Tai aiškiai parodoma, kad tos Konstitucijos kūrėjai pirmiausiai iškėlė piliečio ir valstybės santykį, piliečių lojalumo valstybei klausimą.
1926 metais įvyko valstybės perversmas. Prezidento Antano Smetonos iniciatyva pasirodo antroji Lietuvos nuolatinė Konstitucija. Šioje konstitucijoje jau nurodoma išimtis, kad Lietuvos pilietis savo pilietybę išsaugo įgijęs kitos valstybės pilietybę tik tada, jei yra patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu ir atlieka įstatymais nustatytas pareigas.
Kadangi 1926 metų valstybės perversmą JAV lietuviai sutiko labai neigiamai, tai buvo A. Smetonos reveransas mūsų išeivijai Amerikoje.
1938 metų Konstitucija galutinai įtvirtino Lietuvoje autoritarinį režimą. Šioje Konstitucijoje aiškiai įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas. Tačiau, reikia pabrėžti, kad vis dėlto buvo išimčių: „Pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės“.
1939 metais yra paskelbiamas Lietuvos pilietybės įstatymas, kuriame sakoma, kad Lietuvos valstybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, tačiau kitame straipsnyje sakoma, kad galima išlaikyti turimą pilietybę tik gavus Vidaus reikalų ministro leidimą. Kitame straipsnyje skelbiama, kad Lietuvos pilietis gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės, jeigu jis bent dvejus metus negyvena Lietuvoje ir nutrūksta ryšys su Lietuvos gyvenimu.
– Dėl kokių priežasčių dabar baiminamasi liberalizuoti dvigubos pilietybės suteikimą Lietuvoje?
– Pagrindinės baimės – išorinės. Tai atsispindi politikų, teisininkų pasisakymuose. Pirmiausia kyla didžiulė baimė dėl to, kad Lietuvos pilietybę galės gauti ir tie, kurie turėjo savo šeimas, gimines Pirmojoje Lietuvos Respublikoje. Pavyzdžiui, dalies gyventojų baimė kyla dėl žydų tautybės asmenų. Jeigu pilietybę gaus vaikai ar vaikaičiai tų, kurie gyveno Lietuvoje, jie gali pareikšti pretenzijas dėl turto, kurio Lietuvoje buvo labai daug, nes žydai tarpukario Lietuvoje buvo didžiulė tautinė mažuma, ekonomiškai pajėgi, aktyvi.
Kita baimė kyla dėl to, kad buvę Lietuvos sovietų socialistinės respublikos gyventojai, ypač rusakalbiai, jeigu jiems būtų suteikta proga, tai jie taptų Lietuvos piliečiais. O dvigubą pilietybę jie panaudotų prieš Lietuvą.
Trečia paplitusi visuomenėje baimė – lenkai. Vadinamoji Lenko korta keltų problemų mūsų teritoriniam vientisumui.
Būtent šios išsakomos viešai problemos verčia politikus dvejoti dėl dvigubos pilietybės įstatymo.
Yra siūlymai dvigubą pilietybę suteikti Europos Sąjungoje gyvenantiems tautiečiams. Kyla klausimas, kodėl tik jiems, juk, pavyzdžiui, Pietų Amerikoje – Argentinoje, Brazilijoje, Venesueloje, Kolumbijoje – buvo didžiulės lietuvių bendruomenės.
Tai mažos valstybės sindromas. Be to, mes turime tokį grėsmingą Rytų kaimyną, kuris kelia baimę.
Kol kas šiandieninėje sistemoje dėl dvigubos pilietybės matau visišką nesusikalbėjimą. Turime surasti konsensusą šiuo klausimu, nes neturime tiek daug lietuvių kilmės žmonių, kad jais galėtume švaistytis.
