Naujausios
Šimtametė paneigia sveikos mitybos principus
Gegužės 8-ąją 100 metų sulaukusi Joniškyje pas dukrą gyvenanti Stasė Kazarauskienė paneigia sveikos mitybos principus: senolė triskart per dieną geria kavą, mėgsta riebų maistą, ypač mėsą, o dar neseniai negalėdavo ir saldumynų atsisakyti. Nepaisant to, senolė nesiskundžia sveikata, nors prisipažįsta šimtmečio švęsti nesitikėjusi.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Senolė nesitikėjo sulaukti šimtmečio
Šviesaus veido šimtametė Stasė Kazarauskienė visą savaitę džiaugiasi lankytojais. Močiutei patinka bendrauti, o jubiliejus – tam ypač tinkama proga artimiesiems, pažįstamiems apsilankyti.
Prie vieno stalo su senole susėdo du jos vaikai – dukra Adelė, sūnus Stasys, anūkė, du proanūkiai, kiti artimieji.
Anūkės vyras Sandras dar sykį priminė, kad senolės šimtmečio laukė jau kelerius metus.
„Jis man daug kartų sakydavo: močiute, sulauksi šimto metų, tai bus didelis balius. O aš netikėdavau, purtydavausi: ką čia, vaikeli, sapalioji“, – atviravo joniškietė.
Mėgsta kavą ir riebią mėsą
Senolė savo gyvu pavyzdžiu paneigia sveikos mitybos principus. Rytą, per pietus ir vakare ji geria kavą, mėgsta juodą duoną su kiaulienos taukais, užbarstytais svogūnų laiškais, raugintus kopūstus, troškintus su rūkytais lašiniais, barščius. Seniau neatsisakydavo ir saldumynų, tik pastaruoju metu ėmė jų privengti.
„Mėsą visada vertinau, o sūrį pradėjau valgyti neseniai. Varškėčiai – didžiausias priešas man atrodydavo, koks čia patiekalas – virta karšta varškė,“ – juokiasi šimtametė.
Be tėčio liko kelių mėnesių
Galbūt senolė neatsisako riebaus maisto, nes jo trūkumą jautė vaikystėje. Mama viena pati augino dukrą. Tėvas išėjo į karą, kai mažylei tebuvo keli mėnesiai, ir iš jo nebegrįžo.
Daugiau su vaiku likusi jauna moteris nebeištekėjo, nes pranešimo apie vyro žūtį kare nesulaukė, ir vis tikėjosi jo grįžtant. Vyresniame amžiuje nebematė prasmės keisti savo gyvenimo.
„Pamenu, kad būdama maža kartais galvodavau: jeigu koks dėdė su mumis gyventų, kur jo kelnes reiktų kabinti? Man, vaikui, buvo nesuprantama, nes namuose jokių vyriškų rūbų neturėjome, o mamos ir mano drabužėliai turėjo įprastą vietą,“ – su šypsena pasakoja Stasė Kazarauskienė.
Apie "barankas"ir silkę
Jos mama Vidginų kaime dar prieš vestuves už 35 rublius buvo įsigijusi medinį mažą namelį, kad nereiktų pakampėmis gyventi. Tačiau išsimaitinti dviems burnoms buvo sudėtinga.
„Mama dažnai verkdavo, kad užaugsiu barankų neragavusi. Tad kartą iš miežinių miltų, nes kvietiniai būdavo labai brangūs, išvirė tokias riestes, jas išdžiovino ir davė valgyti. Paskui manęs klausė: ar gardi? Gardi, sakiau, nes iš kur man žinoti, koks skonis turi būti,“ – mena šimtametė.
Kai neliko ožkelės, viena geraširdė ūkininkė pagelbėjo, pasiūliusi pinigų naujam gyvulėliui pirkti, nes kaip mergaitė juodą bulvienę valgys.
Pačiai Stasei Kazarauskienei gyvenime teko ir bandą ganyti, ir padieniui pas ūkininkus eiti tarnauti.
Į pirmą mokyklos skyrių ji visai nėjo, dėdė namuose skaityti ir aritmetikos pamokė. Vėliau mokyklą lankė iki penkto skyriaus.
Tekėti visai nenorėjo
Ištekėjo Stasė 25-erių metų. Sako, nesiskubinusi ir net apskritai galvojusi niekada netekėti. Labiau jos mama Vincą, būsimą vyrą, parėmė, sakydama, kad padės, kartu senatvėje lengviau bus, gal vaikų turės, jie prižiūrės.
Ištekėjusi niekada nesigailėjo: vyras Vincas nerūkė, buvo darbštus, ramus, panašaus likimo – našlaitis. Jo tėvas taip pat kare žuvo, o mama mirė, kai berniukas tebuvo septynerių metų. Iki 11 metų jį augino močiutė, bet neliko ir jos. Tada Vincui teko augti Toliejų dvare (netoli Stupurų kaimo – aut. past.) pas dvarininką Henriką Švėgždą, kuris svetimam vaikui negailėjo paramos.
Vincas ten užsitarnavo 3,5 hektaro žemės ir dar dvarininkai vestuves iškėlė.
Stasė vyrą parsivedė į Vidginus, vėliau gyveno Juodžiuose bei Toliejuose. 1959 metais vėl grįžo į Vidginus, kur pasistatė naują namą.
Abudu dirbo kolūkyje: Stasė – laukininkystėje, Vincas buvo sandėlininkas. Vyrą ilgaamžė palaidojo 1995 metais.
Autorės nuotr.
ŠEIMA: Ištekėjusi Stasė Kazarauskienė niekada nesigailėjo: vyras Vincas nerūkė, buvo darbštus, ramus, panašaus likimo – našlaitis.
MITYBA: Šimtametė Stasė Kazarauskienė (dešinėje) mėgsta riebų mėsišką maistą, o sūrį valgyti pradėjo tik gyvendama pas dukrą Adelę (kairėje).