Naujausios
Perskaityti ženklus
Pirmąjį tarptautinį grafičių meno plenerą „Saulės pagrobimas“ Šiaulių dailės galerija organizavo 2016 metais, minint 780-ąsias Saulės mūšio metines.
Pirmąją neofreską „Užtemimas“ ant Vilniaus gatvės 139 pastato sienos sukūrė italų menininkas Guido Bisogni. V. Kinčinaitis, projekto iniciatorius, prisimena, kiek dėl šio kūrinio buvo sulaukta miestiečių pasipiktinimo, pasipriešinimo – kaip galima taip bjauroti sienas?! Dabar su tokiomis problemomis nebesusiduriama.
Pernai Šiauliuose menininkai kūriniais pagyvino septynias skersgatvių, garažų, apleistų pastatų sienas.
Šiemet atsiranda dar penki meno kūriniai: Dariaus Puodžiuko „Plyšys” (Trakų g. 25), Vaivos Kovieraitės-Trumpės „Perspektyvos” (Turgaus a.13), Teklės Ulos Pužauskaitės-Jakučionės „Mėlyni batai“ (P. Višinskio g. 37), Eglės Narbutaitės „Mažais žingsneliais“ (prie „Maximos“, esančios Aido g.18 a) ir Tado Vincaičio „Blyksnis“ (A. Mickevičiaus g. 2a).
V. Kinčinaitis primena semiotikos, mokslo apie ženklus, teoriją: viską, ką žmogus padaro, yra ženklai, pranešimai kitam žmogui.
„Mes išeiname į gatvę ir gatvę matome kaip tekstą – pilną ženklų ir pranešimų. Bet dažnai užmirštame ir matome tik pačius ryškiausius ženklus, tarkime, meno kūrinius. Įdėmiai pasižiūrėję, pradedant grindiniu, jo plytelėmis, einant toliau, iki šiukšlių dėžių, šviestuvų, dizaino objektų, suoliukų, reklaminių užrašų, sienų faktūros, ornamentų, viešai įrengtų erdvių su skvereliais ir skulptūromis, nukeliaujame iki grafičio ženklų, mūsų užsakytų meno kūrinių. Gatvę galime perskaityti.“
Pasak V. Kinčinaičio, ta pati grindinio plytelė ar šiukšlių dėžė daug pasako – atspindi savo epochą. Visi gatvės artefaktai yra reikšmingi, jau nekalbant apie meno kūrinius. Dažnai nepagalvojame, jog iš vieno taško galima įžvelgti ir dešimt meno kūrinių. Nuo nelegalių iki skulptūrų, monumentų, dekoratyvių sienų, skulptūrinių elementų, instaliacijų, meno drožinių. Taip miestas atsiskleidžia kaip labai turtinga meno galerija su įvairių laikotarpių, įvairių stilių kūriniais.
V. Kinčinaitis atkreipia dėmesį ir į ant šviesoforų stulpų, žibintų, tvorelių įvairiame aukštyje prilipdytus lipdukus – tai irgi nenutrūkstamas pokalbis ženklais.
„Kuo daugiau apipaišytų sienų, stulpų, kolonų, tvorų, tuo intensyvesnė komunikacija, tuo daugiau rūpimų dalykų žmonėms yra, kuriais jie nori dalytis. Jei sienos tuščios, lygios, greičiausiais tai yra dirbtinai sukurta švara, kultūra, greičiausi tai – disciplinarinė visuomenė, autoritarinis režimas, kur negali būti jokio pranešimo vienas kitam – greičiausiai tai būtų kokiame Minske. Kadangi Šiauliai yra laisvesnis miestas, pranešimų daugiau. O jeigu nuvyktume į Neapolį, Palermą ar Berlyną, matytume didelę gausą tokių ženklų – visuomenė kvėpuoja, kuria, ieško įvairiausių komunikacijos būdų, revoliucinių, anarchistinių, neužgniaužia savo polėkių, individualių poreikių, bet jais dalijasi. Kartais prieštaraujant viešajai tvarkai, įstatymams, kaimynams.“
Visgi vadinamąją vizualinio triukšmo aplinką perskaityti ne taip paprasta – reikia išmanyti ženklus.
„Mes šią aplinką norime estetizuoti, galvojame, kad ją galima papildyti viešais meno kūriniais – sienine tapyba. Nes tai pakankamai lengvas kelias kurti miesto prestižą, gerinti jo reputaciją kaip kultūringo, estetiško miesto, kaip miesto, kuriam svarbi meninė aplinka, viešųjų erdvių grožis“, – sako menotyrininkas.
V. Kinčinaičio nuomone, idealus miestietis, turintis sieną – plokštumą miesto centre – galvotų: „Užsakysiu menininką, praeivis ir miesto svečias matys, kad miestas išsilavinęs, kad turi skonį.“
„Deja, iš tikrųjų taip nėra. Todėl šis projektas įgyvendinamas institucijos – Šiaulių dailės galerijos. Tai nėra gerai, iš tikrųjų turėtų būti privačios iniciatyvos, menininkų, savininkų, tada procesas būtų gyvas – koks yra kokiame Briuselyje. Tuomet atsiranda ir įdomūs sprendimai. Bet nereikia norėti, tai yra nedidelis provincialus miestas, o mes esame tam, kad sukurtume iliuziją, kad vis dėlto jis yra kultūringesnis ir estetiškesnis.“
Tradicijos tęsinys
Sienų tapyba, sako V. Kinčinaitis, gili miesto tradicija nuo Viliaus Purono laikų – unikalios gijos nesinori nutraukti, atvirkščiai, norisi ją paryškinti.
„Gaila, kad iš to laiko liko nedaug meno kūrinių, nors visas miestas kvėpavo sienine tapyba“, – apgailestauja menotyrininkas.
V. Kinčinaitis džiaugiasi, kad mieste paraleliai vienas kitas kūrinys gimsta ir be Šiaulių dailės galerijos iniciatyvos. Ženklą, kaip meno kūrinį, palieka festivalis „Šiaulių naktys“, Šiaulių fotografijos muziejus transformuoja savo „bromą“.
„Kad tik būtų daugiau tokių iniciatyvų, nes mums labai rimtai ant kulnų lipa ir mažesni miestai – Marijampolė, Alytus, Šilutė, Panevėžys, jau nekalbant apie Vilnių, Kauną, kur gatvės meno gyvenimas tiesiog dūzgia, ūžia.“
Viešąją erdvę, neabejoja V. Kinčinaitis, gali praturtinti tik tie kūriniai, kurie turi konkretaus autoriaus braižą, nesupainiojamą su kitais – pavyzdžiui, kaip iš Šiaulių kilusios Eglės Narbutaitės.
„Stengiamės, kad kiekvienas darbas būtų individualus. Anksčiau procesą labiau kontroliuodavome, norėjome, kad būtų daugiau Šiaulių miesto menininkų, žinome jų stilistiką, raiškos būdą. Norėjosi, kad ant sienos atsirastų P. Rakštikas, A. Uogintas, kad jie iš karto būtų atpažįstami. Kaip „Šiaulių krašto“ redakcija – Uogintų fantazija, atrodo, kad ant sienos išskleistas didžiulis jų tapybos darbas.“
V. Kinčinaitis džiaugiasi, kad į Šiaulius kurti atvyksta vienas iš garsiausių Lietuvoje gatvės menininkų Tadas Vincaitis. Šiu metu jis užbaiginėja kūrinį „Blyksnis“. Ankstesniais metais šis menininkas sukūrė ir daugiau darbų: „Potėpis 3D“ (Vilniaus g. 141), „Plazmos geometrija“ (Vilniaus g. 141), „Degantys šarvai“ (Rūdės 27f).
Lauko siena, pasak V. Kinčinaičio, ne vienam menininkui yra rimtas iššūkis – tik profesionalas gali tinkamai ją padengti dažais, išgauti efektą, tai sudėtingas technologinis procesas.
Gatvėse, atkreipia dėmesį menotyrininkas, dažniausiai kuria mėgėjai – kopijuojantys iš interneto. Toks darbas nepraturtina vietinės erdvės.
„Matau tendenciją – jei kažkokios teritorijos, architektūrinės erdvės, sienos, pastatai pradeda irti, griūti, moraliai nusidėvi ir prašosi griovimo arba atstatymo, tada iš kažkur išnyra grafičio menininkai ir pradeda tas sienas dar labiau bjauroti, „taginti“, pasirašinėti, purkšti. Jie kaip sanitarai – suranda tas vietas, jas dar labiau subjauroja, paryškina, tarytum šaukia, kad tai yra nehumaniška erdvė, kad žmogus negali tokioje erdvėje gyventi, ją reikia naikinti arba perkurti. Jeigu jūs to nedarote, mes pažymime ir demonstruosime chaosą.“
Pavyzdys – šalia Šiaulių dailės galerijos užpurkšta „nepripažintų menininkų“ siena, apleista erdvė, 30 metų nesutvarkoma, nes nepavyksta jos išpirkti iš savininko.
„Su tokiais menininkais vyksta nuolatinis mūsų dialogas. Klausykite, galima ir kitaip spręsti problemą, galima ugdyti skonį, techniką, dalytis su žmonėmis gražesniais dalykais, ne tik savo egoistiniu parašu: aš čia buvau, čia mano teritorija. Manau, mes savotiškai ugdome meno kūriniu, estetika, nes tie vadinamieji vizualiniai šiukšlintojai labai retai ateina ir užpurškia išbaigtą, gražų piešinį.“
V. Kinčinaitis mato ir dar vieną progresą: gyventojai tapo atviresni meno kūriniams.
Projektas „Saulės pagrobimas“ tęsis. Dabar jį kuruoja Šiaulių dailės galerijos kultūrinės veiklos vadybininkė Živilė Spūdytė-Blėdė (Živilė Žvėrūna). Fiksuojami ir videopasakojimai su sienų tapybos kūrėjais – juos galima išgirsti nuskaičius QR kodą, „YouTube“ kanale.
