Naujausios
Širdim – į dangų, kojomis – į žemę
Kelmės rajone, Želvių kaime, gyvenanti eilėraščių knygos „Amžinybės tvinksnis“ autorė Eugenija Čičinskienė savo sodybą aptvėrė žiobrių tvora – prosenelių garbei.
Prosenelės šaknys - vieno iš raštijos pradininkų Dionizo Poškos giminėje. Prosenelio – Daujočių giminėje, iš kurios kilusi garsioji šių dienų literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė.
Paveldėjusi meilę rašytam ir sakomam žodžiui, Eugenija šias dienas vadina gobšumo era.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Oginskių darbininkai
Eugenijos prosenelė Ona Poškevičiūtė, kilusi iš Dionizo Poškos giminės, buvo ištekėjusi už Alfonso Daujočio. Jiedu dirbo Rietave, Oginskių dvare. Prosenelė buvo virėja. Prosenelis – medinčius (eigulys). Jie augino 6 vaikus.
Tačiau skaudžiai susiklostė jų likimas. Tais pačiais metais abu mirė. Jų vaikai liko našlaičiai.
Eugenijos senelę Ksaverą pasiėmė globoti giminaičiai. Kitus našlaičius Marija Oginskienė išvežė į prieglaudą Lenkijoje, Bobreko miestelyje, kur gyveno apie 500 įvairių tautybių vaikų. Marija Oginskienė jais motiniškai rūpinosi, leido į mokslus.
Eugenija bandė ieškoti savo senelės seserų ir brolių. Paieškos keliai driekėsi per Lenkiją ir Ameriką. Tačiau surasti nepavyko. Tik prosenelių dvasia persisunkė į vėlesniųjų kartų gyvenimus.
Eugenijos mama ir jos sesuo turėjo kūrybos gyslelę. Ir pagal galimybes jai leido reikštis – vaidindavo ir šokdavo vietos kultūros namuose.
Likimai – tarsi knygos
Eugenijos Čičinskienės profesija - medicinos sesuo. Jos tėvai gyveno kaimynystėje su šiandieninio Respublikinės Šiaulių ligoninės direktoriaus Petro Simavičiaus tėvais. Į daktarus išėjęs jų sūnus ir patarė jautrios širdies Eugenijai rinktis mediciną.
Ji ir pati paslapčia svajodavo, kaip būtų puiku išmokti atskirti tabletes, kad galėtų padėti sergantiems žmonėms.
Eugenija dirbo Užvenčio ligoninėje, paskui poliklinikoje, o Užventyje įkūrus Liolių senelių namų padalinį, rūpinosi seneliais.
Jų likimų istorijų klausydavosi tarsi per radiją skaitomų knygų. Tos istorijos kartais atstodavo ir net lenkdavo grožinę litertūrą, duodavo peno apmąstymams. Juk tikrą savo gyvenimą su tikromis emocijomis pasakodavo pats žmogus.
„Labai mylėjau žmones, – tarsi apibendrina visus darbe praleistus metus medicinos sesuo. – Kartais užmirštu veidus, bet prisimenu jų gyvenimo istorijas.“
Kiekvieno daikto sava istorija
Eugenija žino, jog kaimynai kartais nesupranta jos sentimentų. Kodėl žiobrių tvora vidury mūrinukų pristatytos gyvenvietės? Kodėl Eugenija mėgsta sendaikčius? Žibalinė lempa. Verpimo ratelis. Senas, bet unikalus odinis rankinukas. Daugybė niekam nereikalingų šimto metų senumo smulkmenų. Jos užima vos ne pusę Čičinskų namų.
Tai pirkti, mainyti, dovanoti daiktai. Žmonės griovė seną namą. Rado senovišką medinį varžtą. Sako, reikia vežti Eugenijai.
„Kartais randu prie durų paliktą kokią senieną, – pasakoja moteris. – Žmonės žino, kad aš jai rasiu vietą. Kai kurie pažįstami ir gimtadienio proga dovanoja senus daiktus. Žmonės atveža net senas asmenines šeimos nuotraukas. Priglaudžiu ir jas. Daugelis nevertina tokių senų, naudos jau nebeteikiančių daiktų. O man atrodo, jog tai neįkainojama vertybė. Brangių, didelę piniginę vertę turinčių daiktų aš ir nenoriu. Man patinka tokie – baudžiaviniai...“
Eugenijos nuomone, kiekvienas kad ir sudėvėtas, suplyšęs, apdriskęs daiktas turi savo istoriją. Jis tarnavo žmogui. Ir kuo daugiau laiko praeis, tuo tas daiktas bus vertingesnis, nes ateities kartoms primins, kuo gyveno jų seneliai.
„Nežinau, gal aš skrajoju padebesiais. Esu nepataisoma romantikė. Romantikams sunku visais laikais. O šiais – ypač. Bet aš suvokiu, kad turiu remtis ir į žemę. Ir tai darau. Niekieno neprašau duonos,“ – svarsto moteris.
Gobšumo era
Poniai Eugenijai nelengva pritapti šiandieniame pasaulyje. Ne vien todėl, kad ji romantikė. Bet ir dėl savo požiūrio į gyvenimą.
Šias dienas ji vadina gobšumo era. Žmonės beatodairiškai vartoja. Reikia ar nereikia perka. Plečiasi.
„Jaučiuosi nejaukiai, – sako moteris. – Nuo vaikystės neturėjau pertekliaus. Nors nebuvome ir skurdžiai. Tėveliai mokė visko turėti proto ribose. Tiek, kiek žmogui reikia. O reikia ne tiek ir daug. Man mielas ir sulopytas drabužis. Dukros klausia: „Mama, kada pasikeisi puodus?“ O man atrodo, jeigu puodas nekiauras, kam jį keisti. Ar sename puode virta sriuba ne tokia skani kaip naujame?“
Eugenija užrašinėja senų žmonių pasakojimus. Iš jų patyrė, jog senieji žmonės visko gaudavo iš gamtos. Gydėsi ąžuolo ir beržo žieve, juodalksnio ir pušų pumpurais, apyniais žolelėmis. Jonažolės užpilą naudodavo vietoj jodo.
Tačiau Žemė gali duoti tik tiek, kiek žmogui būtinai reikia. O mūsų vartojimas – perteklinis. Ypač turtuolių, besimėgaujančių prabanga, kurie jau ir patys nežino, ko dar benorėti.
„Kartais suabejoju, ar tie žmonės viso proto. Gal kas įklonavo į jų smegenis kokį virusą? O gal virš mūsų visų susprogdinta kokia psichotropinė bomba? – svarsto Eugenija. – Žmogui turi būti brangus kiekvienas žemės trupinėlis, kiekviena ant jo auganti smilga. Gamtą turime mylėti ir tausoti. Meilės mokyti savo vaikus. Kad turėtume ką palikti savo vaikaičiams.“
Žemė, anot Eugenijos, turi išlikti žmonių, o ne rajų plėšrūnų planeta. Juk ir tie patys turtuoliai nori švelnumo, gražesnio, nuoširdesnio žodžio. Humanitarai mūsų visuomenėje niekinami. Duodama suprasti, kad jie nereikalingi, nes nekuria apčiuopiamos naudos. Bet be jų neapsieina ir didieji praktikai, kai prireikia gražesnių prasmingesnių žodžių, kai pasiilgsta dvasinių vertybių. Žmoguje kaip ir gamtoje privalo būti pusiausvyra.
Ant rugio gali augti šokoladas
Eugenija varto prieš keturis dešimtmečius pradėtus rašyti dienoraščius. Juose daugelis išgyvenimų įvilkta į eilėraščių rūbus.
Mena mokyklinius žygius po Girgždutės kalną su mokytoja Antanina Kumžiene. Tuos žygius su mokytojos papasakotomis legendomis ir ant laužo virta sriuba Eugenija vadina dvasiniais žygiais.
Eugenija su klasioke Vale eidavo mokyklon po penkis kilometrus. Grįždamos atsisėsdavo rugių lauke ir skaitydavo knygas. Žiūrėdavo į baigiančias bręsti rugių varpas ir fantazuodavo, jog ant jų auga ne duona, o šokoladas.
Ir dabar knyga Čičinskų namuose užima svarbiausią vietą. Retų knygų Eugenijai atsiunčia draugės, kurių turi visoje Lietuvoje. Neseniai paštu gavo amerikietės Annos Wignore (tikroji pavardė Onutė Varapickaitė, kilusi iš Akmenės), sukūrusios unikalią gydymo sistemą, knygą apie žmogaus santykį su gamta ir gydantį gamtos poveikį – kviečių želmenis, bendravimą su paukščiais ir gyvūnėliais.
„Vakarais mes su vyru ir uošviu per radiją klausomės vaikams sekamų pasakų apie Tinginėlių kaimą, – šypsosi Eugenija. – Vaikiška. Bet kiek tose pasakose prasmės! Daug maloniau klausyti pasakų negu žiūrėti kriminalus per televiziją.“
Autorės nuotr.
VERTYBĖS: Daiktų vertę Eugenija Čičinskienė sveria ne pinigais, o laiku, kurį jie tarnavo žmogui.
KNYGA: Savo mintis ir jausmus Eugenija Čičinskienė sudėjo į knygą „Amžinybės tvinksnis“.
MUZIEJUS: Čičinskų namai primena muziejų.
SENOVĖ: Medinės klumpės dabar tik namų puošmena, primenanti senovę.
DOVANOS: Namuose apsigyvenusius senus daiktus Eugenija Čičinskienė vadina likimo dovanomis.
RANKINUKAS: Senas apdriskęs rankinukas. Jau nenaudingas. Tačiau jo gyvenimas tęsiasi Eugenijos namuose. Jis – unikalus. Tokio kūrinio galėtų pasimokyti šiandieniniai dizaineriai. Galiausiai daug metų jį lietė žmogaus rankos.
ATGAIVA: Eugenijai Čičinskienei atgaivą teikia kūryba ir knygos.
