Naujausios
Deimantiniai sutuoktiniai gyveno be nekalbadienių
Spaudžiant 25 laipsnių šalčiui, gruodžio 31 dieną, prieš 60 metų susituokė Danutė ir Adolfas Kasperavičiai. Kartu pora gyvena iki šiol, o santykių niekuomet nepersmelkė šalčiai. Labiausiai bijo tik vieno – kad Dievas jų vienas iš kito neatimtų.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Traukė kaip magnetas
„Aduli, uždek šviesą“, – meiliai vyro prašo Danutė. Ji juokiasi, kad vienas kito zuikučiais ir kitais gyvūnais nevadina, nes abu vardus turi.
79-erių Danutė rodo vestuvių fotografijas. Fotoateljė pozuoja jaunieji, kitoje – jaunavedžius apsupusi nedidelė svita, moterys pasipuošusios tautiniais drabužiais. Kukliose vestuvėse dalyvavo tik patys artimiausi žmonės.
Pora susituokė, kai Danutei buvo dvidešimt. Ji juokiasi, kad tada dar „pacankė“ buvo, o 28-erių Adolfas buvo „jau pilnam prote“, apie šeimą rimtai galvojo.
„Ne taip, kaip dabar. Susitinka, sako – pirma išbandyti reikia, o paskui ženytis. Iš to mes juokiamės. Neseniai televizijos laidą rodė, kurioje mergina pasakojo: pirma seksą reikia išbandyti, o gal neatitiks... Mes taip nesielgėm“, – pasakojo D. Kasperavičienė.
Nutarę susituokti, gruodžio 27 dieną dviese nuėję įteisino civilinę santuoką, o po kelių dienų, per Naujuosius metus, susituokė bažnyčioje.
„Apsiženijusi taip pamilau savo vyrą, kad jis man buvo viskas pasaulyje! Prieš tai tiesiog patiko, gražus vyras: akys didelės, rudos, nosis riesta... O ir mama ženytis liepė. Sakė, geresnio vyro nerasi“, – pasakojo Danutė. Prisipažįsta – po vestuvių vienas kitą traukė kaip magnetas.
Lemtingas darbas pašte
Danutė su šeima gyveno už Ginkūnų kapinių, Girelės kaime. Vyras kilęs iš Žemaitijos – Girkautų kaimo, tuometės Raudėnų parapijos.
Septyniolikmetė mergina pirmiausia įsidarbino pašte laiškaneše. Tris mėnesius teko vargti: „Kaip buvo sunku... Išeidavau, terbą pasidėdavau, ant jos atsiguldavau ir verkdavau. Buvo gėda laiškus nešioti, visi šunys puldavo. Jaučiausi kaip ubagė“.
Vėliau pakeitė darbo pobūdį – tik trys moterys visam Šiaulių miestui nešiojo pensijas. Nors darbuotos turėjo dideles sumas – apie 10 tūkstančių rublių, visai nebijojo. Nė minties nebuvo, kad kas gali užpulti, pasikėsinti į pinigus. Per tą laiką jokių incidentų nepasitaikė.
Darbas pašte ir buvo lemtingas, mat su būsimu vyru, kolegės broliu Adolfu, susipažino per vieną iš šventinių minėjimų.
Vėliau teko darbuotis Šiaulių geležinkelio stotyje, skyriuje, prižiūrinčiame besikeičiančius traukinius. Paskutinis darbas – galanterijoje, kur moteris daugiausia siuvo vaikiškas kuprines.
„Džiaugėmės abu išėję į pensiją, kad užsidirbome geras pensijas. Sakėm, bus lengva senatvė, nes prisitaupėm...“ – atsidūsta Danutė. Poros planams nebuvo lemta išsipildyti. „Vagnorkes“ keičiant į litus iš banko atgavo tik labai mažą dalį santaupų.
Virtuvėje dar stovi taburetė „Jonis“, pagaminta A. Kasperavičiaus. Darbas su medžiu buvo pagrindinis vyro užsiėmimas – 32 metus jis dirbo „Ventos“ baldų fabrike. Pradžioje darbininku, vėliau – meistru. Galiausiai – savarankiškai staliumi pagal patentą.
Gyveno su anyta
Vedybinio gyvenimo pradžia buvo sunki, Danutė neturėjo jokio kraičio. Adolfas išnuomojo butą, į kurį jaunąją žmoną parsivežė iš kaimo su arkliu. Už poros metų sutuoktiniai gavo sklypą, savo rankomis pasistatė ūkinį pastatėlį, vėliau – namą.
Keturiolika metų Kasperavičiai gyveno kartu su Adolfo tėvais, įsikūrusiais antrame namo aukšte. Danutė patikina – anekdotai apie įtemptus anytų ir marčių santykius visiškai neatspindėjo jos bendravimo. Visą gyvenimą balso pakėlusi nebuvo nei ji, nei anyta.
„Taip ir gyvenome kartu su Adolfu vienas kitą mylėdami ir gerbdami. Kaip gera, kad jūs žinotumėt, senatvėje, kad išgyveni su tuo pačiu žmogumi visą gyvenimą. Reikia daug kantrybės! Mes vienas kitą labai branginam. Nė nepajutom, kaip atėjo senatvė“, – emocijų pagauta pasakojo Danutė.
Skirtis sutuoktiniai niekuomet nesvarstė: „Kaip skirtis su tokiu artimu žmogumi? Baisiau negali būti. Jau du kartus prieš Dievą prisiekėme“. Danutė labai giliai širdyje laiko bažnyčioje duotą priesaiką.
Nekalbadienių šeimoje nebūdavo – abu vienas kitam išsakydavo, kas guli ant širdies. „Verkdami ar neverkdami, bet išsiaiškindavome visas problemas. Man nešnekėti būdavo didžiausia bausmė“, – atvirai sako moteris.
Vyrą labiausiai saugojo
Jaunystėje sužinojusi, kad šeimoje negalės turėti vaikų, Danutė labai norėjo įsivaikinti, bet Adolfas nesutiko. Šalia gyveno vyro sesuo su trimis vaikais, klegesio kieme netrūko. Užaugusius vaikus Kasperavičiai vadina anūkais. Kai jie tuokėsi, visiems buvo piršliai.
Būdami jauni Kasperavičiai labai mėgo lankytis teatre – nepraleisdavo nė vieno spektaklio. Prie namų dar nebuvo nutiestas asfaltas, tad per šlapius purvynus klampodavo apsiavę botus. Teatre juos įsidėdavo į maišelį ir persiaudavo į batelius.
„Svarbu, kad dabar aš turiu tokį senuką prie namų“, – šypsosi Danutė. Kartu jiedu eina į turgų, parduotuvę. Adolfas padeda nešti žmonai krepšius su prekėmis, kadangi jai skauda sąnarius. Iki 85-erių vyras vairavo automobilį, tada dar nuveždavo žmoną į bažnyčią.
Danutė apgailestauja, kad daugelis jaunystės draugų jau mirę. Jiedu su Adolfu likę vieninteliai. „Gal aš saugojau tave labiausiai?“ – svarsto žvelgdama į vyrą.
„Man atrodo, dabar nebėra šeimos – palaida bala, – šiuolaikines jaunimo klaidas mato moteris. – Susipažino, pagyveno, nepatiko – išsiskyrė. Nesutapo charakteriai – geriausias pasakymas. Kaip taip gali būti, kad charakterį pamatai vėliau, o ne draugaudamas porą metų ar metus? Charakteris nepasikeičia. Žmogaus nepakeisi, turi prisitaikyti prie jo tokio, koks yra.“
Jono TAMULIO nuotr.
PROGA: Auksinių – penkiasdešimtųjų vestuvių metinių proga Danutei ir Adolfui Kasperavičiams draugai ir giminaičiai padovanojo proginę juostą. Netrukus sutuoktiniai minės deimantines vestuves.
ISTORIJOS: Rodydama senas vestuvių nuotraukas Danutė Kasperavičienė pasakojo gyvenimo istoriją.
Asmeninio archyvo nuotr.
VESTUVĖS: Prieš 60 metų gruodžio 27 dieną susituokė šiauliečiai Danutė ir Adolfas Kasperavičiai.
