Naujausios
Išskirtinis advokato R. Andrikio interviu: Už ką policininkai P.Gražulį paguldė veidu į grindinį?
Ką reikia padaryti Seimo nariui Petrui Gražuliui, kad policijos pareigūnai išneštų jį už rankų ir kojų, pažemintų garbę, orumą, išsityčiotų? Šį klausimą keliančiam advokatui Rimui Andrikiui toks policijos pareigūnų elgesys – tąsa represijų prieš piliečius, dar 2009 metų sausio 16-ąją išėjusių pareikšti savo nuomonės apie valdžią prie Seimo rūmų. Išskirtiniame interviu „Respublikai“ R. Andrikis tvirtino, kad baimė mūsų valstybėje sėjama sąmoningai – taip valdžiai lengviau valdyti savo piliečius.
 |
| Advokatas Rimas Andrikis ELTA nuotr. |
– Nėra kaltų dėl Gedimino prospekto brokuotoms trinkelėms išleistų šimtų milijonų, dėl senųjų trinkelių vagystės byla net nekelta, VEKS, Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo, Valdovų rūmų statybų pabrangimo bylos nutrauktos... Toks įspūdis, kad prokurorai advokatauja apgavikams.
– Kai baudžiamojoje byloje susiduri su tuo, kad žmonės, dar tik rengiantys projektą, nuteisiami už pasikėsinimą sukčiauti, nors nė vienas litas dar nepasisavintas, kai žinai, kad už keliasdešimt milijonų litų galima pastatyti Kauno „Žalgirio“ areną, o panaši suma išleista Operos ir baleto teatro scenos rekonstrukcijai, aš to nesuprantu. Galbūt aš neteisus – gal esu atsilikęs nuo gyvenimo, nuo šiuolaikinių technologijų. Vis dėlto manau, kad tie, kurie priima sprendimus tokiose bylose, turi visuomenę įtikinti. Jeigu ištyrus bylą žmonės abejoja arba net smerkia prokurorų sprendimus, vadinasi, jų kompetencijai kažko trūksta. Prokurorų pareiga – dirbti taip, kad visuomenė jais tikėtų. Jeigu žmonės netiki, vadinasi, prokurorai savo pareigos nevykdo.
– Visuomenės interesas nepažeistas – pasiteisinama daugeliu atvejų. O koks visuomenės interesas pažeistas, kad reikia prie grindinio spausti Seimo narį Petrą Gražulį, atėjusį išreikšti nepritarimo mitingui lytiniu pagrindu?
– Kai neturima teisinių argumentų, bandoma į teisinį pagrįstumą įvilkti sąvoką visuomenės interesas, kurios niekas negali nei suprasti, nei paaiškinti.
– Ar laisvoje valstybėje normalu, kad laisvė yra dozuojama?
– Konstitucija mums garantuoja absoliučią taikių susirinkimų laisvę. Bet pasirodo, kad valdžia nelinkusi žmonėms suteikti laisvės – ji priima įstatymą dėl susirinkimų, eitynių ir t.t., kuris ne įtvirtina laisvę, bet ją uždraudžia.
Ar teko Lietuvoje regėti tokius streikus kaip Prancūzijoje, Vokietijoje, kai sustoja geležinkeliai, oro linijos, šimtai laivų neišplaukia iš uostų? To pas mus negali būti, nes žmonės išgąsdinti represijų, tokių, kokios buvo taikomos per šias eitynes ir dar anksčiau – vadinamųjų riaušių dieną. Gerbiu teismų sprendimus, tik niekada nesutiksiu, kad 2009 metų sausio 16-ąją prie Seimo įvyko riaušės. Vienas nudaužtas automobilio veidrodėlis ar net vienas išdaužtas Seimo rūmų langas – tai dar ne riaušės.
Lengvas pavyzdėlis: policija visiškai nesipriešinusiems žmonėms trupina kelio kaulus, sulaikomi žmonės, kurie apskritai tik po įvykio atsiranda aikštėje, taikomos kitos represinės priemonės, ir tik vienas vienintelis nukentėjusysis kreipiasi į Strasbūro teismą. Vienas kreipėsi – vienas ir laimėjo. Kiti neišdrįso. Sausio 16-osios įvykiai tapo preliudija į dar didesnį terorą prieš piliečius. Norėčiau retoriškai paklausti: ar yra kita pasaulio valstybė, kurioje vienas išdaužtas langas įvertintas kaip riaušės ir už tai nuteista 50 žmonių?! Kai po to vieno išdaužto lango policijai staiga prireikia automobilio su vandens patranka, man pasidaro skanu ir juokinga. Juk jeigu nebūtų įvertinta kaip riaušės, niekas net negalėtų siūlyti tokio pirkinio. Tokia teisinė terminija padeda valdžiai sukurti tariamą supervalstybės įvaizdį ir prašyti naujų pajėgumų represijoms stiprinti. Sausio 16 dieną vadinu kertiniu posūkiu į valstybės institucijų nereguliuojamą prievartą savo piliečių atžvilgiu.
– Per homoseksualistų paradą Gedimino prospekte išvydome tą patį – visišką pasirengimą prievartai prieš žmones?
– Po sausio 16-osios įvykių aš jau niekuo nesistebiu.
Tik manau, kad valdžia turi paaiškinti žmonėms ir juos įtikinti, kodėl vyras nužudo vaiką su žmona, o policijos ten nėra. Po savaitės panašus įvykis kitoje vietoje – ir vėl policijos nėra. Bet kodėl vienam vaikui paimti reikia daugiau nei dviejų šimtų policininkų, o eitynėms mobilizuojamos neregėtos pajėgos? Manau, kad ruošiantis tokiems renginiams net specialiai kurstomos aistros, kad jie praeitų ne be incidentų, o su incidentais – jie neabejotinai daug kam naudingi. Tarp jų ir valdžios institucijoms, kurios turi galimybę pademonstruoti savo pajėgumus.
Jeigu žmogus ar jų grupė nori mitinguoti, daugelyje valstybių tokios griežtos nuostatos, jog reikia gauti leidimą, paprasčiausiai nėra. Žmogaus noras yra įsakymas valdžiai ir valdžios pareiga – užtikrinti, kad žmogus galėtų netrukdomas mitinguoti. Žmonėms tereikėtų pranešti, kad jie mitinguos ten ir ten, įsipareigoja nepažeisti tvarkos. Prašyti ar ne sustiprintos policijos apsaugos – taip pat mitinguotojų reikalas.
Kai kurie renginiai yra finansuojami, tad jų organizatoriams niekas netrukdytų už gaunamas lėšas pasisamdyti saugos tarnybą ir žingsniuoti patiems pasirūpinus savo saugumu.
– Vidaus reikalų ministerijos sprendimą pradėti tyrimą dėl policijos veiksmų prieš Seimo narį P. Gražulį policijos profsąjungos atstovai suskubo įvardyti kaip politinį spaudimą. Kai kameroje talžomi suimtieji ir reikalaujama tyrimo, išeitų, irgi politinis spaudimas?
– Įdomus reiškinys. Kažin kaip jie įvertintų, jei būtų kreipęsis ne Paksas (tyrimas inicijuotas po partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininko Rolando Pakso kreipimosi į vidaus reikalų ministrą Dailį Barakauską, – red. past.), o kažkas kitas, pavyzdžiui, advokatas Andrikis. Kiek skaitau Konstituciją, visi piliečiai prieš įstatymą ir teismą yra lygūs. Išeitų, kad partijos lyderiui apskritai nedera rašyti pareiškimų dėl įtariamos nusikalstamos veikos.
– Olandas, Katedros aikštėje parodęs nuogą užpakalį, baudžiamas 300 litų bauda, o pensininkui, išreiškusiam nepritarimą homoseksualams, keliama baudžiamoji byla, konfiskuojamas kompiuteris ir t.t. Bausmės akivaizdžiai neadekvačios.
– Sunku įvertinti vieną ar kitą atvejį, apie kurį žinai tik iš spaudos. Bet teisminėje praktikoje man yra tekę susidurti su įvairiais atvejais. Pavyzdžiui, žmogus supykęs nusispjovė ant automobilio ir buvo sėkmingai nuteistas pagal baudžiamąjį kodeksą. Taip!
Šiuo atveju, skaitau laikraštyje, šventoje vietoje atlikti tokie veiksmai. Man baudžiamojo kodekso puokštė jau lyg ir kvepėtų. Bet čia reikia žinoti aplinkybes, kodėl pasirinkta administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė.
– Einama prie to, kad pareikšti nuomonę jau tampa pavojinga. Pasisakei prieš teisėjus, ateini į eitynes pareikšti nuomonės apie dalykus, kurie tau nepriimtini, – baudžiama kriminaliniu teistumu. Kas vyksta šalyje?
– Juk Lietuva tituluojama kaip turinti vieną griežčiausių baudžiamąją politiką, kaip turinti bene daugiausiai kalinių pagal gyventojų skaičių. Suėmimo, kaip kardomosios priemonės, skyrimas Lietuvoje įgavęs tragišką mastą – stipriai pirmaujame Europos Sąjungoje. Pagal kriminologijos mokslą, tai – skurdžių šalių sindromas.
Neturtingose bendruomenėse vyrauja keršto apraiškos, susipykę žmonės negali tartis. Vienintelė atlygio forma, satisfakcija, pavyzdžiui, už įžeidimą ar nepatikusį veiksmą jiems tampa įgrūdimas kito į kalėjimą. Čia priešininkai, taip pat ir politikoje, dorojami iki paskutinio kraujo lašo. Iš neturto kylančios problemos savotiškai veikia ir žmonių psichologiją bei elgesį. Demokratinių šalių – Vokietijos, Prancūzijos – piliečiai nesupranta, kodėl pas mus kai kurie įvykiai tokie, ypač susiję su žmogaus niekinimu. Ir ne tik kalbant apie akcijas tarp žmonių, bet ir apie valdžios akcijas prieš piliečius.
Tad sektų tokia išvada: baimė būti sutraiškytam, pasodintam, nuteistam, paniekintam žmones formuoja bailius. Ar galima būtų įsivaizduoti tokius streikus dėl darbo užmokesčio, dėl pensijos Lietuvoje, kokie vyko Graikijoje? Aš to tikrai neįsivaizduoju. Nes žmogus, išreiškęs kitokią nuomonę, eksportuotą iš užsienio ar konjunktūrinių interesų padiktuotą požiūrį, akimirksniu bus sutraiškytas. Manau, teisminėje praktikoje pavyzdžių toli ieškoti nereikia.
– Vienas pirmųjų Dalios Grybauskaitės, kaip prezidentės, pasiūlymų buvo mažinti įkalinimo bausmes, areštą keičiant finansinėmis sankcijomis. Ar ši sistema nereiškia, kad žmonėms varoma baimė? Išeina signatarai į protestą prieš teisėsaugos, prezidentės diktatūrą, viršija Konstitucijoje numatytas ribas – jiems keliamos bylos, policija reikalauja skirti penkių tūkstančių litų ir didesnes baudas. Tai reiškia, kad signataras, kuris jau yra pensininkas, per pusmetį nespės jos sumokėti, vadinasi, pas jį apsilankys antstolis. Įvaryta tokia baimė, kad jei esi kuo nors nepatenkintas – neteksi namų. Ar ne specialiai taip padaryta, kad bijotum reikšti savo nuomonę?
– Sveikinčiau Seimo narius, kurie paklausytų prezidentės linkėjimo mažiau žmonių sodinti į kalėjimus.
Bet kai kalbame apie represijas prieš Genzelį, Ozolą, toje procedūroje nėra nei gėdos, nei sąžinės, kaip kažkas yra apie tai pasakęs. Teisės tokiu atveju iš viso nėra. Tas pats ir Gražulio atveju.
Policijos veiklos įstatymo teiginiai įpareigoja paprastą policininką įvertinti situaciją prieš taikant tam tikrus veiksmus.
Įstatyme sakoma, kad prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas. Policija nusitveria šią sakinio dalį ir sako: to negalima daryti. Bet po šios dalies padėto kablelio einančių žodžių – atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimų pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes – necituoja nė vienas.
Grįžkime prie konkrečios situacijos. Policijos pareigūnas mato signatarus prieš save – fiziškai pajėgų profesorių Genzelį, kuris gali įveikti dvylika policininkų tikrai. Na, tikriausiai ten visi buvo be ginklų, tikriausiai negrasino sumušti, sušaudyti. Kitaip tariant, policijos pareigūnas į nieką neatsižvelgia, bet jo reikalavimas teisėtas. Ar tai suderinama su kokiais nors protingumo, pagrįstumo, teisėtumo kriterijais? Absoliučiai ne.
Man kyla ir toks klausimas: ką turi padaryti beginklis Seimo narys, kad jį reikėtų nešti už kojų bei rankų ir šitaip pažeminti garbę, orumą, išsityčioti? Aš noriu atsakymo. Ir tada skaitau Administracinio teisės pažeidimo nutarimą: pasirodo, kad jis peržengė „Stop“ liniją. Bet vaizdo įraše aš matau, kad už „Stop“ linijos jį nutempė policininkai, o jų sučiuptas buvo dar toli iki jos!
– Kiek mūsų valstybėje liko laisvės reikšti savo mintis?
– Kai sakoma, kad mes gyvename teisinėje demokratinėje valstybėje, atsakau, kad aš tokioje valstybėje negyvenu, nes mūsų valstybėje su paprastais žmonėmis elgiamasi netinkamai, neadekvačiai ir tikrai ne pagal teisinės valstybės principus.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
