
Naujausios
Viduržemio jūros klimatas, vyraujantis Tunise, gali daryti orus labai įnoringus. Nors Tunisas įsikūręs šiaurinėje Afrikos žemyno dalyje, vasarą karštis siekia net 40 laipsnių. Sacharoje – kartais ir iki penkiasdešimties. Saulė kaitina apie 12 valandų per parą.
Žiemą temperatūra nukrinta iki 10 – 12 laipsnių. Saulė šviečia 7 – 8 valandas. Tačiau pasitaiko dienų, kai sninga. Grupės vadovė pasakojo, jog šiemet kovo 31 -ąją Tunise snigo.
Didelių karščių nepakenčiantys poilsiautojai Tunisą renkasi balandžio birželio arba rugsėjo mėnesiais. Tuomet čia pailsėti ypač malonu, nes sumažėjusį karštį dar sušvelnina jūros brizas.
Švelnios, šiltos, saulėtos čia ir žiemos. Todėl turistų yra ir šiuo metų laiku. Beje, žiemą kartais pasitaiko lietaus. Tačiau jis dažnesnis ankstyvą rudenį ir pavasarį.
Tai žinojome, bet nesitikėjome sulaukti lietaus per savo atostogas. Šiaip ar taip, išmetus kelionės laiką, pasimėgauti saulės voniomis paplūdimyje lieka tik šešios dienos. Jei susiruoši į ekskursiją, dienų dar mažiau. Deja, viena poilsio diena "iškrito" ir dėl lietaus.
Buvo šeštadienis. Po poros dienų jau turėjome išskristi. Susiruošėme vakarienės. Trinkelėmis grįstas takas į restoraną – šlapias. Pamanėme, gal aplinkos tvarkytojai jį plovė, nes iš dangaus lyg ir nekrito lašai. Po kelių minučių pajutome silpną dulksną, tarsi žemėn leistųsi rūkas.
Restorano kieme valanda prieš vakarienę staliukus užsiimdavo poilsiautojai, norintys vakarą praleisti lauke. Dabar jie skubiai rinkosi nuo stalų savo lėkštes ir skubėjo į vidų.
Kol vakarieniavome, pradėjo smarkiau lašnoti. Bet lašeliai tokie smulkučiai, jog sunku patikėti, jog tai lietus. Jis stiprėjo labai palaipsniui. Smarkiau neįsilijo nei po valandos, kol klausėmės jaunos dainininkės koncerto, nei vėliau, kai poilsiautojai vakarojo prie baro.
Grįžome apie vienuoliktą vakaro. Viešbučio vidiniuose kiemeliuose, ant oda aptrauktų suoliukų nišose nuo lietaus slėpėsi viešbučio katės.
Atrodė labai išsigandusios taip retai Afrikoje pasitaikančio lietaus, subėgusios iš visų pašalių, taikiai gulėjo sukritusios ant suolelių.
Naktį kilo tikra audra. Švilpė vėjas. Žaibavo. Griaudėjo perkūnas. Ir pliaupė lyg iš kibiro. Terasoje galėjai braidyti. Paplūdimio šlepetės plaukiojo. Padžiauti rankšluosčiai buvo permirkę. Mažai betrūko, kad vanduo pradėtų sruventi į kambarį. Dangus rodė tokią rūstybę, jog baiminomės, kad liūtys gali sutrukdyti mūsų skrydį atgal – mat, artinosi atostogų pabaiga.
Rytą audra kiek aprimo. Tačiau lietus nesiliovė. Viešbučio darbuotojai nežinojo ko griebtis. Prilaužyta medžių šakų, pribarstyta nuplėšytų augalų lapų. Kai kurie nulaužti. Kibirais nešinos moterys skubėjo tvarkyti aplinkos.
Bet viešbučio darbas nesutriko. Pusryčiai laiku kaip visada. Tik po pusryčių teko nuobodžiauti. Per lietų raitytis ant gultų paplūdimyje netraukė.
Tačiau nusprendėme aplankyti jūrą. Nuo jos pūtė smarkus vėjas. Šiaušė bangas. Purvinas kranto ir vandenyno šiukšlių pilnas vanduo laižė smulkų ir birų pakrantės smėlį. Veržėsi vis tolyn. Atrodė, jog pasiglemš net paplūdimyje stovinčias pavėsines.
Maudytis tokiame vandenyje niekas nedrįso. Turėtum nubristi nuo kranto keliasdešimt metrų, kad panirtum į skaidrų vandenį.
Užtat daugiau klientų turėjo kupranugarių ir arkliukų laikytojai, uždarbiaujantys paplūdimyje. Ant pritūpusio kupranugario lipo vaikai. Arkliukais pajodinėti prašėsi ir suaugusieji. Dešimties minučių pajodinėjimo paslauga – 20 dinarų.
Tik popietę iš po debesų keteros švystelėjo saulė. Vėl pasklido Afrikai būdinga šiluma. Virtinės poilsiautojų skubėjo į paplūdimį bent porą likusių dienos valandų pasidžiaugti saule.
