Tuniso eskizai (3). Afrikos lietus

Vi­dur­že­mio jū­ros kli­ma­tas, vy­rau­jan­tis Tu­ni­se, ga­li da­ry­ti orus la­bai įno­rin­gus. Nors Tu­ni­sas įsi­kū­ręs šiau­ri­nė­je Af­ri­kos že­my­no da­ly­je, va­sa­rą karš­tis sie­kia net 40 laips­nių. Sa­cha­ro­je – kar­tais ir iki pen­kias­de­šim­ties. Sau­lė kai­ti­na apie 12 va­lan­dų per pa­rą.

Žie­mą tem­pe­ra­tū­ra nu­krin­ta iki 10 – 12 laips­nių. Sau­lė švie­čia 7 – 8 va­lan­das. Ta­čiau pa­si­tai­ko die­nų, kai snin­ga. Gru­pės va­do­vė pa­sa­ko­jo, jog šie­met ko­vo 31 -ąją Tu­ni­se sni­go.

Di­de­lių karš­čių ne­pa­ken­čian­tys poil­siau­to­jai Tu­ni­są ren­ka­si ba­lan­džio bir­že­lio ar­ba rug­sė­jo mė­ne­siais. Tuo­met čia pail­sė­ti ypač ma­lo­nu, nes su­ma­žė­ju­sį karš­tį dar su­švel­ni­na jū­ros bri­zas.

Švel­nios, šil­tos, sau­lė­tos čia ir žie­mos. To­dėl tu­ris­tų yra ir šiuo me­tų lai­ku. Be­je, žie­mą kar­tais pa­si­tai­ko lie­taus. Ta­čiau jis daž­nes­nis anks­ty­vą ru­de­nį ir pa­va­sa­rį.

Tai ži­no­jo­me, bet ne­si­ti­kė­jo­me su­lauk­ti lie­taus per sa­vo ato­sto­gas. Šiaip ar taip, iš­me­tus ke­lio­nės lai­ką, pa­si­mė­gau­ti sau­lės vo­nio­mis pa­plū­di­my­je lie­ka tik še­šios die­nos. Jei su­si­ruo­ši į eks­kur­si­ją, die­nų dar ma­žiau. De­ja, vie­na poil­sio die­na "iš­kri­to" ir dėl lie­taus.

Bu­vo šeš­ta­die­nis. Po po­ros die­nų jau tu­rė­jo­me iš­skris­ti. Su­si­ruo­šė­me va­ka­rie­nės. Trin­ke­lė­mis grįs­tas ta­kas į res­to­ra­ną – šla­pias. Pa­ma­nė­me, gal ap­lin­kos tvar­ky­to­jai jį plo­vė, nes iš dan­gaus lyg ir ne­kri­to la­šai. Po ke­lių mi­nu­čių pa­ju­to­me silp­ną dulks­ną, tar­si že­mėn leis­tų­si rū­kas.

Res­to­ra­no kie­me va­lan­da prieš va­ka­rie­nę sta­liu­kus už­siim­da­vo poil­siau­to­jai, no­rin­tys va­ka­rą pra­leis­ti lau­ke. Da­bar jie sku­biai rin­ko­si nuo sta­lų sa­vo lėkš­tes ir sku­bė­jo į vi­dų.

Kol va­ka­rie­nia­vo­me, pra­dė­jo smar­kiau laš­no­ti. Bet la­še­liai to­kie smul­ku­čiai, jog sun­ku pa­ti­kė­ti, jog tai lie­tus. Jis stip­rė­jo la­bai pa­laips­niui. Smar­kiau neį­si­li­jo nei po va­lan­dos, kol klau­sė­mės jau­nos dai­ni­nin­kės kon­cer­to, nei vė­liau, kai poil­siau­to­jai va­ka­ro­jo prie ba­ro.

Grį­žo­me apie vie­nuo­lik­tą va­ka­ro. Vieš­bu­čio vi­di­niuo­se kie­me­liuo­se, ant oda ap­trauk­tų suo­liu­kų ni­šo­se nuo lie­taus slė­pė­si vieš­bu­čio ka­tės.

At­ro­dė la­bai iš­si­gan­du­sios taip re­tai Af­ri­ko­je pa­si­tai­kan­čio lie­taus, su­bė­gu­sios iš vi­sų pa­ša­lių, tai­kiai gu­lė­jo su­kri­tu­sios ant suo­le­lių.

Nak­tį ki­lo tik­ra aud­ra. Švil­pė vė­jas. Žai­ba­vo. Griau­dė­jo per­kū­nas. Ir pliau­pė lyg iš ki­bi­ro. Te­ra­so­je ga­lė­jai brai­dy­ti. Pap­lū­di­mio šle­pe­tės plau­kio­jo. Pa­džiau­ti rankš­luos­čiai bu­vo per­mir­kę. Ma­žai be­trū­ko, kad van­duo pra­dė­tų sru­ven­ti į kam­ba­rį. Dan­gus ro­dė to­kią rūs­ty­bę, jog bai­mi­no­mės, kad liū­tys ga­li su­truk­dy­ti mū­sų skry­dį at­gal – mat, ar­ti­no­si ato­sto­gų pa­bai­ga.

Ry­tą aud­ra kiek ap­ri­mo. Ta­čiau lie­tus ne­si­lio­vė. Vieš­bu­čio dar­buo­to­jai ne­ži­no­jo ko grieb­tis. Pri­lau­žy­ta me­džių ša­kų, pri­bars­ty­ta nu­plė­šy­tų au­ga­lų la­pų. Kai ku­rie nu­lauž­ti. Ki­bi­rais ne­ši­nos mo­te­rys sku­bė­jo tvar­ky­ti ap­lin­kos.

Bet vieš­bu­čio dar­bas ne­sut­ri­ko. Pus­ry­čiai lai­ku kaip vi­sa­da. Tik po pus­ry­čių te­ko nuo­bo­džiau­ti. Per lie­tų rai­ty­tis ant gul­tų pa­plū­di­my­je ne­trau­kė.

Ta­čiau nu­spren­dė­me ap­lan­ky­ti jū­rą. Nuo jos pū­tė smar­kus vė­jas. Šiau­šė ban­gas. Pur­vi­nas kran­to ir van­de­ny­no šiukš­lių pil­nas van­duo lai­žė smul­kų ir bi­rų pa­kran­tės smė­lį. Ver­žė­si vis to­lyn. At­ro­dė, jog pa­si­glemš net pa­plū­di­my­je sto­vin­čias pa­vė­si­nes.

Mau­dy­tis to­kia­me van­de­ny­je nie­kas ne­drį­so. Tu­rė­tum nu­bris­ti nuo kran­to ke­lias­de­šimt met­rų, kad pa­nir­tum į skaid­rų van­de­nį.

Už­tat dau­giau klien­tų tu­rė­jo kup­ra­nu­ga­rių ir ark­liu­kų lai­ky­to­jai, už­dar­biau­jan­tys pa­plū­di­my­je. Ant pri­tū­pu­sio kup­ra­nu­ga­rio li­po vai­kai. Ark­liu­kais pa­jo­di­nė­ti pra­šė­si ir suau­gu­sie­ji. De­šim­ties mi­nu­čių pa­jo­di­nė­ji­mo pa­slau­ga – 20 di­na­rų.

Tik po­pie­tę iš po de­be­sų ke­te­ros švys­te­lė­jo sau­lė. Vėl pa­skli­do Af­ri­kai bū­din­ga ši­lu­ma. Vir­ti­nės poil­siau­to­jų sku­bė­jo į pa­plū­di­mį bent po­rą li­ku­sių die­nos va­lan­dų pa­si­džiaug­ti sau­le.