Tuniso eskizai (2). Liberaliausia Afrikos valstybė

Reginos MUSNECKIENĖS nuo­tr.
Kar­ta­gi­nos me­no li­ku­čiai.
Ham­ma­me­to ku­ror­te, kur te­ko ato­sto­gau­ti, Tu­ni­se ir ki­tuo­se ap­lan­ky­tuo­se mies­tuo­se be­veik ne­te­ko pa­jus­ti, kad esa­me mu­sul­mo­niš­ko­je ša­ly­je, kur is­la­mą iš­pa­žįs­ta 98 pro­cen­tai gy­ven­to­jų. Tik vie­na ki­ta mo­te­ris ne­šio­ja čad­rą. Daug li­be­ra­lu­mo ir pa­na­šu­mo į Eu­ro­pos mies­tus. Sa­ko­ma, jog ir po­li­ti­ka šio­je pre­zi­den­ti­nė­je res­pub­li­ko­je – pro­va­ka­rie­tiš­ka.

Tu­riz­mas – pa­grin­di­nė eko­no­mi­kos ša­ka

Vie­ną iš ke­lių poil­sio die­nų pa­sky­rė­me eks­kur­si­jai į sos­ti­nę Tu­ni­są. Į eks­kur­si­jos pro­gra­mą įė­jo ir an­ti­ki­nis Kar­ta­gi­nos mies­tas bei se­no­vi­nis Si­di Bou Said mies­te­lis, gar­sus tra­di­ci­ne an­da­lū­zie­čių ar­chi­tek­tū­ra.

Nors die­na bu­vo karš­ta, pa­to­gia­me su kon­di­cio­nie­riais au­to­bu­se jau­tė­mės pui­kiai. Pro lan­gus bė­go kai­me­lių su ne­baig­tais sta­ty­ti, o gal jau griū­van­čiais na­mais vaiz­dai, krau­tu­vė­lės ir ka­vi­nu­kės su kie­muo­se be­si­šne­ku­čiuo­jan­čiais bū­riais vy­rų, pa­ke­lė­se be­si­ga­nan­čių avių ban­dos, kai kur net su pie­me­niu.

Ka­dan­gi pa­ly­gin­ti su ki­to­mis Af­ri­kos ša­li­mis čia der­lin­gos že­mės, šio­mis die­no­mis kaip ir bū­da­mas Ro­mos im­pe­ri­jos da­li­mi, Tu­ni­sas te­bė­ra svar­biau­sias grū­dų aruo­das Af­ri­kos že­my­ne.

Sa­cha­ros dy­ku­mo­je ir bu­vu­sio Kar­ta­gi­nos mies­to vie­to­je įsi­kū­ru­si Šiau­rės Af­ri­kos vals­ty­bė ste­bi­na ga­na įvai­ria aug­me­ni­ja ir gy­vū­ni­ja. Čia pri­skai­čiuo­ja­ma apie 2200 au­ga­lų rū­šių, 80 rū­šių žin­duo­lų, 362 – paukš­čių, 80 – žu­vų ir 67 – rop­lių.

Akys vos ap­rė­pia pa­ke­lė­se au­gan­čias aly­vuo­gių plan­ta­ci­jas ir da­tu­lių so­dus. Aly­vuo­gės, da­tu­lės ir drus­ka, ku­rios yra drus­kin­guo­se dy­ku­mos eže­ruo­se, su­da­ro pa­grin­di­nę eks­por­to da­lį. Tu­ni­sie­čiai eks­por­tuo­ja ir šiek tiek du­jų. Ta­čiau Vi­dur­že­mio jū­ros pa­kran­te be­si­drie­kian­ti ša­lis dau­giau­sia pa­ja­mų gau­na iš tu­riz­mo. Dėl pui­kiai iš­vys­ty­tos tu­riz­mo in­dust­ri­jos, ma­lo­naus kli­ma­to ir ge­ros ap­tar­na­vi­mo kul­tū­ros kas­met čia ap­si­lan­ko apie pen­ki mi­li­jo­nai tu­ris­tų.

Pa­šal­po­mis ne­le­pi­na

Į ke­lio­nę mus ly­di se­ny­vas gi­das, kal­ban­tis vo­kie­čių ir pran­cū­zų kal­bo­mis. Pran­cū­zų kal­bą Tu­ni­so vai­kai pra­de­da mo­ky­tis nuo aš­tuo­ne­rių me­tų. Jiems ši kal­ba priim­ti­na, nes nuo de­vy­nio­lik­to­jo am­žiaus ant­ro­sios pu­sės Pran­cū­zi­ja čia įve­dė sa­vo ka­riuo­me­nę ir įkū­rė Tu­ni­so pro­tek­to­ra­tą.

Nuo dvy­li­kos me­tų vai­kai mo­ko­mi ir ang­lų kal­bos. Ba­ro, res­to­ra­no pa­da­vė­jai ir ki­tas ap­tar­nau­jan­tis per­so­na­las, net kam­ba­ri­nės čia ge­rai kal­ba ang­liš­kai. Be­je, dau­ge­lis bent jau mū­sų vieš­bu­čio dar­buo­to­jų iš­mo­kę ir vo­kie­čių kal­bą.

Se­ny­vam gi­dui su vo­kie­čių kal­ba – kiek sun­kiau. Pa­sa­ko­ji­mą sun­kiai su­virš­ki­na net gry­nak­rau­jai vo­kie­čiai.

Jis pa­sa­ko­ja, jog Tu­ni­se gy­ve­na 12 mi­li­jo­nų žmo­nių, sos­ti­nė­je – 2 mi­li­jo­nai. Ne­dar­bo ly­gis spar­čiai ma­žė­ja. Pa­vyz­džiui, prieš aš­tuo­ne­rius me­tus ne­dar­bas sie­kė 18 pro­cen­tų, šiuo me­tu – 12 pro­cen­tų. Be­dar­biai ne­gau­na jo­kių pa­šal­pų.

Dau­giau­sia žmo­nių dir­ba tu­riz­mo sek­to­riu­je. Ta­čiau mies­tuo­se yra ir pra­mo­nės įmo­nių, uos­tų. Čia mie­lai in­ves­tuo­ja už­sie­nio ka­pi­ta­lo įmo­nės, nes pi­gi dar­bo jė­ga. At­ly­gi­ni­mas sie­kia 200 – 250 eu­rų už mė­ne­sį.

98 pro­cen­tai tu­ni­sie­čių yra ara­bai. Apie 1 pro­c. ber­be­rų, ku­rie kal­ba se­ną­ja sa­vo kal­ba. Tiek pat pri­skai­čiuo­ja­ma ir eu­ro­pie­čių, daž­niau­sia tai pran­cū­zai ir ita­lai.

98 pro­cen­tai tu­ni­sie­čių yra mu­sul­mo­nai, daž­niau­sia su­ni­tai. Pris­kai­čiuo­ja­ma 25 000 krikš­čio­nių, dau­giau­sia ka­ta­li­kų, ir 1 500 ju­dė­jų.

Čia yra ne­ma­žai ateis­tų, dau­giau ne­gu ki­to­se Af­ri­kos vals­ty­bė­se.

Raš­tin­gų vy­rų yra 83,4 pro­cen­to, raš­tin­gų mo­te­rų – 65,3 pro­cen­to. Vi­du­ti­nė vy­rų gy­ve­ni­mo truk­mė sie­kia 75,78 me­tų, mo­te­rų – 77,7 me­tų.

Gims­ta­mu­mas Tu­ni­se – vie­nas iš ma­žiau­sių Af­ri­kos vals­ty­bė­se. Vai­kų iki 14 me­tų me­tų čia pri­skai­čiuo­ja­ma be­veik 23 pro­cen­tai nuo vi­sų gy­ven­to­jų skai­čiaus. Pa­ly­gi­nus su Eu­ro­pos ša­li­mis, kur vai­kų skai­čius sie­kia tik 15,44 pro­cen­to, de­mog­ra­fi­nė si­tua­ci­ja – pui­ki, juo­lab, kad vy­res­nių ne­gu 65 me­tai žmo­nių tė­ra tik 7,2 pro­cen­to.

Pa­si­vaikš­čio­ji­mas po di­din­gą­ją Kar­ta­gi­ną

Eks­kur­si­ją pra­de­da­me nuo se­no­jo Si­di Bou Said mies­te­lio. Ti­piš­ki bal­ti an­da­lū­zie­tiš­ko sti­liaus na­mai su mė­ly­no­mis du­ri­mis ir lan­gi­nė­mis. Siau­ras gat­ve­les "oku­pa­vę" pre­kiau­to­jai su­ve­ny­rais. Jie pa­ly­gin­ti kul­tū­rin­gi. Neg­rie­bia už skver­no, jei­gu ei­ni pro ša­lį. Ta­čiau, jei­gu su­si­do­mi ko­kiu daik­tu, de­rė­sis tol, kol įpirš. Už pliu­ši­nį di­de­lį kup­ra­nu­ga­rį pre­kiau­to­jas pra­šo 45 di­na­rų. Nu­si­de­riu iki tris­de­šim­ties.

Ki­ti kvie­čia užei­ti į jų kios­ke­lius, sa­ky­da­mi, jog vis­kas po vie­ną di­na­rą. Ta­čiau ne­ri­zi­kuo­ja­me, nes ba­ga­žas lėk­tu­ve bus ri­bo­tas. Lai­kas – taip pat. Tu­ri­me tik pus­va­lan­dį.

Au­to­bu­sas pa­ju­da į Kar­ta­gi­ną. Tai vie­nas di­din­giau­sių ir se­niau­sių an­ti­ki­nių mies­tų Šiau­rės Af­ri­ko­je. Įkur­tas 825 me­tais prieš mū­sų erą. Kar­ta­gi­na bu­vo užė­mu­si da­lį Šiau­rės Af­ri­kos, pie­tų Is­pa­ni­ją ir Vi­dur­že­mio jū­ros sa­las.

264 me­tais prieš mū­sų erą ro­mė­nai su­grio­vė šį mies­tą, o jo te­ri­to­ri­ją už­bė­rė drus­ka, kad nie­kas neaug­tų. Pir­ma­ja­me mū­sų eros am­žiu­je įver­ti­nę pui­kią pa­jū­ry­je iš­si­dės­čiu­sio mies­to stra­te­gi­nę pa­dė­tį, jie at­sta­tė Kar­ta­gi­ną, ku­ri ta­po kles­tin­čiu ir pa­čiu svar­biau­siuo­ju Ro­mos im­pe­ri­jos mies­tu.

De­ja, penk­ta­ja­me mū­sų eros am­žiu­je jį užė­mė Van­da­lai, vė­liau – bi­zan­tie­čiai, pa­skui pe­rė­mė Ome­ja­dai, ku­rie mies­tą vi­siš­kai ap­lei­do, o ša­lia jo įkū­rė ša­lies sos­ti­nę Tu­ni­są.

Gi­das pa­sa­ko­ja, jog Ha­ni­ba­las Kar­ta­gi­ną užė­mė tu­rė­da­mas tik 40 dramb­lių ir tūks­tan­tį vy­rų.

Vaikš­to­me po pa­jū­ry­je dar iš­li­ku­sius mies­to griu­vė­sius. Ap­žiū­ri­nė­ja­me ko­lo­nas, dar iš­li­ku­sias skulp­tū­ras, nu­trau­ky­to­mis gal­vo­mis.

Duok kuo di­des­nį pi­ni­gą, bet grą­žos ne­si­ti­kėk

Pie­tau­ja­me vie­na­me Kar­ta­gi­nos res­to­ra­nų, ku­ria­me vo­kiš­kas me­niu. At­ne­ša keis­tą bul­vių ir kiau­ši­nio ap­ke­pą, po to – įtar­ti­no sko­nio viš­tos šlau­ne­lę, de­ser­tui – bisk­vi­ti­nio py­ra­go ga­ba­liu­ką. Pa­ly­gin­ti su vieš­bu­čio res­to­ra­nu, pie­tūs čia sun­kiai pra­ry­ja­mi.

Mais­tas įskai­čiuo­tas į eks­kur­si­jos kai­ną. Ta­čiau už gė­ri­mus rei­kia su­si­mo­kė­ti pa­tiems. Įta­ria­me, kad su gė­ri­mais su­si­mo­ka­me ir už mais­tą. 300 gra­mų co­ca co­los – 6 di­na­rai, ar­ba du eu­rai. Alaus bo­ka­lą už­si­sa­kęs pran­cū­zas su­mo­ka 30 di­na­rų. Neiš­ken­tęs pa­klau­sia: "Ar čia įskai­čiuo­tas ir mais­tas?"

Dar di­des­nės įdo­my­bės pra­si­de­da Tu­ni­se. Gi­das apie mies­to įžy­my­bes pa­sa­ko­ti, at­ro­do, ne­nu­si­tei­kęs. Au­to­bu­sas pa­lei­džia vie­no­je mies­to aikš­tė­je. Čia dau­gy­bė mu­gių. Pri­ka­bin­ta ara­biš­ko sti­liaus su­kne­lių ir pa­lai­di­nių. Ant pre­kys­ta­lių pri­krau­ta vie­tos ama­ti­nin­kų ke­ra­mi­kos ir odos ga­mi­nių.

Gi­das įspė­jo sau­go­ti ran­ki­nes, nes čia gro­bio ieš­ko va­gys. Be to, tu­ni­sie­čiai ne­la­bai mėgs­ta ki­ta­ti­kių, to­dėl lei­džia sau juos skriaus­ti.

Gru­pės va­do­vė taip pat jau anks­čiau bu­vo įspė­ju­si mies­tų gat­vė­se ne­kal­bė­ti vo­kiš­kai. Tuo­met pri­stos pre­kei­viai, siū­lys pir­ki­nius už ne­rea­lią kai­ną.

Ap­len­kia­me mu­ges, pa­na­šias į so­vie­ti­nių lai­kų lie­tu­viš­ką "tal­kuč­kę", ku­ri kom­pen­suo­da­vo am­ži­ną pre­kių de­fi­ci­tą.

Pa­su­ka­me pro ka­ted­rą į cent­ri­nę gat­vę, kur ma­žiau žmo­nių. Gat­vė pri­tup­dy­ta ma­žų kios­ke­lių. Prie kiek­vie­no kios­ke­lio, tie­siog ant ša­li­gat­vio, pri­sta­ty­ta sta­liu­kų ir kė­džių. Nu­si­pir­kę ka­vos ar le­dų žmo­nės val­go čia pat, gat­vė­je. Tik pri­va­lo sės­ti bū­tent prie to kios­ko, iš ku­rio pir­ko, sta­liu­kų. Ap­ran­ga ir skir­tin­gos kal­bos liu­di­ja skir­tin­gas tau­ty­bes.

Nusp­ren­džia­me at­si­gai­vin­ti le­dais. Vie­na­me kios­ke­lių pa­klau­sia­me kai­nos. Par­da­vė­ja ne­ži­no ką at­sa­ky­ti, pa­ke­lia akis į ša­lia sto­vin­tį kios­ke­lio sa­vi­nin­ką. Šis sa­ko, jog vie­nas kau­še­lis kai­nuo­ja vie­ną di­na­rą. Už­si­sa­ko­me po dvi­gu­bą po­rci­ją. Ta­čiau, kai pa­duo­da­me sa­vi­nin­kui 4 di­na­rus, šis nei­ma. Pa­ma­no­me, gal pirk­da­mos su­ve­ny­rus grą­žos ga­vo­me ne­tik­rus pi­ni­gus. Duo­da­me de­šimt di­na­rų. Kios­ki­nin­kas rei­ka­lau­ja dar, bet pa­skui nu­mo­ja ran­ka ir dings­ta tarp na­mų.

Pa­na­šiai nu­ti­ko ir ki­to­je vie­to­je. Tik ten grą­žos nea­ti­da­vė iš ma­žes­nės su­mos.

Komentarai

Saulius    Pir, 2019-10-14 / 12:19
Iš antros pastraipos supratau, kad piemuo ganėsi kartu su avimis :)
Is toli     Šeš, 2019-10-19 / 12:31
Tunise buvom ne karta. Jie tikrai nieko nenuskriaus nes yra bailiai. Jei pardavejai kabinejasi as garsiai susunku jiems nezinoma kalba ir staigiai atstoja.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.