Tuniso eskizai (1). Tarp prabangos ir skurdo

Reginos MUSNECKIENĖS nuo­tr.
Ba­sei­ne sa­le­lės su dan­gų re­mian­čio­mis pal­mė­mis.
Bal­ti, įmant­rios ar­chi­tek­tū­ros pa­sta­tai. Pa­ly­gin­ti su ki­tais Af­ri­kos gy­ven­to­jais, san­tū­rūs vie­tos ara­bai. Per­var­gę, ne­pa­jė­gian­tys šyp­so­tis vieš­bu­čio dar­buo­to­jai. Pui­kus Mo­nas­tyr oro uos­tas, ku­ria­me, skir­tin­gai nei Ber­ly­ne, pa­gal­vo­ta apie ke­liau­to­jų pa­to­gu­mą, kom­for­ta­bi­lūs au­to­bu­sai tu­ris­tams.
Tar­si dvi skir­tin­gos ša­lys. Vie­na – tu­ris­tų ro­jus, ki­ta – už vieš­bu­čių tvo­ros, kur neas­fal­tuo­to­se gat­ve­lė­se įsi­kū­ru­sios skur­džios par­duo­tu­vė­lės ir kios­kai, o pa­ke­les bjau­ro­ja krū­vos šiukš­lių, tar­si spe­cia­liai su­krau­tų, kad ki­to­kį Tu­ni­są pa­ma­ty­tų tu­ris­tai.

Vie­na mąs­to, ki­ta sa­ko, tre­čia da­ro

Ant­ro­ji rug­sė­jo pu­sė. Šiau­ri­nė­je Af­ri­kos da­ly­je esan­tis Tu­ni­sas pa­si­ti­ko ne­la­bai san­tū­ria ši­lu­ma. Ter­mo­met­ro stul­pe­lis sie­kė tris­de­šimt laips­nių ir dau­giau. Dėl di­de­lės, net 82 pro­cen­tus sie­kian­čios drėg­mės nuo­lat jau­tė­mės tar­si su­pra­kai­ta­vu­sios. Jū­ros ir ba­sei­no van­duo – taip pat šil­tas lyg ar­ba­ta.

Vi­dur­že­mio pa­jū­ris tar­si nu­sė­tas vieš­bu­čiais. Kiek­vie­nam tvo­re­le ati­tver­tas pa­jū­rio lo­pi­nė­lis ir plū­du­rais pa­žy­mė­tas pri­klau­san­tis jū­ros plo­tas.

Gru­pės va­do­vė – gal ko­kių pen­kias­de­šim­ties me­tų olan­dė, prieš 27 me­tus iš­te­kė­ju­si už tu­ni­sie­čio. Cha­riz­ma­tiš­ka, nors sa­vo įvaiz­džiu ne per­ne­lyg be­si­rū­pi­nan­ti mo­te­ris. Ji pa­sa­ko­ja, jog su ara­bais gy­ven­ti nė­ra leng­va. Jie vie­na mąs­to, ki­ta sa­ko, tre­čia da­ro.

Vy­ras vi­suo­met tu­ri bū­ti ger­bia­mas. Mo­te­ris pri­va­lo jaus­tis že­mes­nė, jo klau­sy­ti. Ne­ga­li žiū­rė­ti vy­rui į akis, ypač sve­ti­mam. Tai trak­tuo­ja­ma kaip flir­tas. Mo­te­ris pri­va­lo gal­vo­ti ką ir kaip pa­sa­ky­ti vy­rui, kad ne­bū­tų įžeis­tas jo oru­mas.

Tik tuo­met, kai ji su­tuok­ti­niui pa­gim­do vai­kų, klau­so­ma­si ir jos nuo­mo­nės: "Da­bar mes tu­ri­me bend­rą lai­vą, ku­rio ka­pi­to­nu ga­li bū­ti ir tu." Mu­sul­mo­nai la­bai ger­bia mo­ti­ną.

Gau­ti žmo­ną čia nė­ra taip leng­va. Nuo­ta­kos tė­vams jau­ni­kis tu­ri duo­ti auk­so ar­ba kup­ra­nu­ga­rių. Jei­gu pa­jė­gia iš­lai­ky­ti, vy­ras ga­li tu­rė­ti ir ke­lias žmo­nas, ži­no­ma, jei­gu su tuo su­tin­ka pir­mo­ji žmo­na.

Dau­gu­ma mo­te­rų ne­dir­ba. Ta­čiau vieš­bu­čiuo­se, skir­tin­gai nei Egip­te kam­ba­rius va­lo mo­te­rys. Jos triū­sia ir lau­ke, pri­žiū­rė­da­mos au­ga­lus, tvar­ky­da­mos ap­lin­ką. Ta­čiau jų po­žiū­ris į tvar­ką – įdo­mus. Bū­ti­nai per­klos nors ir pa­klo­tą lo­vą, bet neišš­veis vo­nios. Nors, kaip pa­ta­rė gru­pės va­do­vė, jau pir­mą die­ną da­vė­me 10 di­na­rų ar­bat­pi­ni­gių.

Be­je, tu­ni­sie­čiai kaip ir egip­tie­čiai kar­tais ve­da vy­res­nes eu­ro­pie­tes mo­te­ris. Gru­pės va­do­vė pa­ta­rė ne­si­ste­bė­ti, jei­gu gat­vė­je pa­ma­ty­si­me 25 me­tų jau­nuo­lį už ran­kos ve­dan­tį 65 me­tų mo­te­rį. Ne­bū­ti­nai dėl pi­ni­gų. Jau­nuo­lis su ja lai­min­gas, nes bal­tie­ji žmo­nės jiems – la­bai gra­žūs. Ir vi­siš­kai ne­svar­bu jų am­žius.

Poil­sis už 199 eu­rus

Tu­ni­se il­sė­jau­si jau ant­rą kar­tą. Pir­mą­syk čia lan­kiau­si prieš ke­lio­li­ka me­tų. Tą­kart ap­lan­kiau Sa­cha­ros dy­ku­mą. Va­ži­nė­jau­si dži­pais per smė­ly­nus. Jo­di­nė­jau ant kup­ra­nu­ga­rio. Lan­kiau­si ber­be­rų ur­vuo­se.

Šį­kart poil­sis bu­vo or­ga­ni­zuo­tas iš Vo­kie­ti­jos. Ke­lia­la­pius rug­sė­jui už­sa­kė­me ge­gu­žės mė­ne­sį. Tie­siog pa­si­nau­do­jo­me "žai­bo" pa­siū­ly­mu. 199 eu­rai už sep­ty­nias poil­sio die­nas! Į pa­siū­ly­mą įei­na trau­ki­nio bi­lie­tas iš Vo­kie­ti­jos mies­to, ku­ria­me gy­ve­ni, iki oro uos­to Ber­ly­ne, skry­dis ir nu­ve­ži­mas į vieš­bu­tį, sep­ty­nios nak­vy­nės ke­tu­rių žvaigž­du­čių vieš­bu­ty­je, įskai­čiuo­tas mai­ti­ni­mas, gai­vie­ji ir vie­tos ga­min­to­jų al­ko­ho­li­niai gė­ri­mai, ani­ma­to­rių su­gal­vo­ti va­ka­ro ren­gi­niai, at­ga­li­nė ke­lio­nė iki oro uos­to, skry­dis į Ber­ly­ną ir trau­ki­nio bi­lie­tas na­mo.

Mus su­ti­ku­si agen­tū­ros at­sto­vė sa­kė, jog pi­giu pa­siū­ly­mu ga­lė­jo pa­si­nau­do­ti šim­tas žmo­nių. De­ja, ne vi­si pa­si­nau­do­jo. Vo­kie­čiai – la­bai at­sar­gūs. Ma­no, jog tai, kas pi­gu, ne vi­suo­met pa­si­tei­si­na. Tad dau­ge­lis už poil­sį to­mis pa­čio­mis die­no­mis ta­me pa­čia­me vieš­bu­ty­je mo­kė­jo po še­šis – aš­tuo­nis šim­tus.

Tie­są pa­sa­kius, mes taip pat šiek tiek bai­mi­no­mės. Ta­čiau rū­pes­tis iš­si­sklai­dė, kai dvie­se at­vy­ku­sios ga­vo­me erd­vų tri­vie­tį kam­ba­rį, ša­lia jau­kaus vi­di­nio kie­me­lio su dan­gų re­mian­čio­mis pal­mė­mis ir nuo­lat gai­vų kva­pą sklei­džian­čiais au­ga­lais.

Ap­tar­na­vi­mo kul­tū­ra taip pat ne ką nu­si­lei­do Tur­ki­jai. Vos atė­jus į pa­plū­di­mį, dar­buo­to­jas į pa­si­rink­tą vie­tą at­ga­be­na gul­tą ir čiu­ži­nu­ką. Res­to­ra­ne uo­liai su­ka­si pa­da­vė­jai.

Per­so­na­las – ne toks įky­rus, ge­ro­kai ores­nis už bro­lių egip­tie­čių. Tik kar­tais, pa­var­gę nuo karš­čio bei poil­siau­to­jų ne­sup­ra­tin­gu­mo ir ne­sai­kin­gu­mo, jau­ni vy­ru­kai ne­su­ge­ba šyp­so­tis ir nu­slėp­ti nuo­var­gio. Bu­vo to­kių poil­siau­to­jų, ku­rie kiau­rą die­ną kiurk­so­jo prie ba­sei­no ir gė­rė vie­ną alaus bo­ka­lą po ki­to. Ba­ro ber­niu­kai ne­spė­da­vo plau­ti in­dų.

Kar­tais sua­be­jo­da­vom, ar res­to­ra­no dar­buo­to­jai iš vi­so mie­ga. Kaip spė­ja pa­mai­tin­ti ir ap­tar­nau­ti šim­tus val­gy­to­jų? Šeš­tą ry­to jau pra­si­de­da pus­ry­čiai, ku­rie tę­sia­si iki de­šim­tos, pa­skui iki pu­sės dvy­li­kos – vė­ly­vie­ji pus­ry­čiai, po va­lan­dos – jau pie­tūs. Nuo še­šio­lik­tos va­lan­dos – ka­vos lai­kas, 19 va­lan­dą – va­ka­rie­nė, po jos – pa­si­sė­dė­ji­mai ba­re, 22 va­lan­dą – nak­ti­pie­čiai.

Ma­lo­niai nu­ste­bi­no ir Mo­nas­tyr oro uos­tas. Pa­tik­ra – kiek grie­žes­nė ne­gu Eu­ro­po­je. Ta­čiau per­so­na­las – ga­na man­da­gus. O po Ber­ly­no Te­ge­lio oro uos­to, kur mi­nios žmo­nių ir vos vie­na ki­ta kė­dė at­si­sės­ti, kad iš­ger­tum van­de­nį, ku­rio ne­ga­li ne­štis į lėk­tu­vą, Mo­nas­tyr at­ro­dė tie­siog pra­ban­gus. Erd­vios sa­lės, dau­gy­bė kė­džių. Per­so­na­las dar at­ski­rai pa­klau­sia koks skry­dis, kad ne­nuei­tum į ne sa­vo ta­ką.

Skri­do­me ne­di­de­liu Tu­ni­so oro li­ni­jų lėk­tu­vu. Įgu­la ma­lo­niai bend­ra­vo su ke­lei­viais, vai­ši­no ne­mo­ka­mais gai­viai­siais gė­ri­mais.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.