Laik­ro­džius reikia my­lė­ti kaip mo­te­ris

POKALBIS SU PROFESIJOS MEISTRU

Laik­ro­džius reikia my­lė­ti kaip mo­te­ris

Prie šiau­lie­čio laik­ro­di­nin­ko Al­bi­no Ta­mu­čio dar­bo vie­tos nuo­lat bū­riuo­ja­si ne­si­bai­gian­ti klien­tų ei­lė. „Ge­rai dir­bant dar­bo už­ten­ka“, – sako jis. Vi­sais lai­kais svar­bus lai­ko tiks­lu­mas da­ro­si dar rei­ka­lin­ges­nis.

Gre­ta KLIM­KAI­TĖ

vasara@skrastas.lt

Laik­ro­dis – kas­die­ny­bė

A. Ta­mu­čio nuo­mo­ne, laik­ro­dis šian­die­ni­nia­me gy­ve­ni­me yra bū­ti­ny­bė. Be jo neį­ma­no­mas tiks­lu­mas, ku­ris žmo­nėms – la­bai rei­ka­lin­gas.

Vy­ras sa­kė, kad laik­ro­dis svar­bus ne tik dėl sa­vo funk­ci­jų. Jis rei­ka­lin­gas vie­ni­šiems žmo­nėms, nes tuo­met iš­lie­ka po­jū­tis, jog na­muo­se dar kaž­kas yra, taip jie bū­na ne vie­ni ir jau­čia gy­ve­ni­mo rit­mą.

Pro­fe­si­ja nuo jau­nys­tės

Ama­to mo­ky­tis A. Ta­mu­tis pra­dė­jo bū­da­mas še­šio­li­kos me­tų, kai tė­vas jį nu­ve­dė pas pa­žįs­ta­mą laik­ro­di­nin­ką į dirb­tu­ves.

Dve­jus me­tus bu­vęs mo­ki­niu, vė­liau įgi­jo aukš­tes­nes ka­te­go­ri­jas, su dau­gy­be ki­tų spe­cia­lis­tų dir­bo ce­che, o at­kū­rus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę, ėmė­si pri­va­taus vers­lo, ku­ria­me iki šiol ten­ka nuo­lat tie­sio­giai bend­rau­ti su klien­tais.

Laik­ro­di­nin­ku 50 me­tų dir­ban­tis vy­ras sa­kė, kad pro­fe­si­ją pa­si­rin­ko at­si­tik­ti­nai.

„Jau­nys­tė­je bu­vau la­bai tam nu­si­tei­kęs, daug dir­bau, kol įsi­sa­vi­nau laik­ro­dį, tad da­bar su­tai­sy­ti ga­liu bet ko­kį“, – pa­sa­ko­jo jis.

Svar­biau­sia – kant­ry­bė

„Be kant­ry­bės ne­bus ir ge­rų spe­cia­lis­tų“, – tei­gia A. Ta­mu­tis. Jis kruopš­tu­mą ir šal­tus ner­vus lai­ko svar­biau­sio­mis laik­ro­di­nin­ko sa­vy­bė­mis.

Meist­ro nuo­mo­ne, dar­bą rei­kia mėg­ti: „Ga­li iš­dirb­ti vi­są gy­ve­ni­mą ir ne­tap­ti laik­ro­di­nin­ku. Čia kaip gy­dy­to­jas, ku­riam rei­ka­lin­gas pa­šau­ki­mas.“

Šiuo me­tu, pa­sak jo, yra daug ne­tik­rų laik­ro­di­nin­kų, ku­rie ge­ba tik pa­keis­ti ele­men­tus, ta­čiau ėmę­si rim­tes­nio dar­bo tie­siog su­ga­di­na laik­ro­dį.

Dar­bas su­dė­tin­gė­ja

A. Ta­mu­čio ma­ny­mu, la­bai svar­bu nuo­lat mo­ky­tis, to­bu­lė­ti, sek­ti tech­no­lo­gi­jų po­ky­čius, nes laik­ro­džiai  tam­pa vis su­dė­tin­ges­ni.

„So­vie­ti­niais lai­kais su­kur­da­vo vie­ną laik­ro­dį ir ga­min­da­vo 40 me­tų to­kį pa­tį, o da­bar jie kas­dien kin­ta, di­de­lė įvai­ro­vė, tad net tos pa­čios fir­mos pa­na­šius laik­ro­džius sun­ku ras­ti“, – apie sun­kė­jan­tį laik­ro­di­nin­ko dar­bą pa­sa­ko­jo vy­ras.

Da­bar žmo­nės daž­niau ren­ka­si ne me­cha­ni­nius, bet kvar­ci­nius ir elekt­ro­ni­nius laik­ro­džius, ku­rie yra tiks­les­ni, ta­čiau ir juos per­prasti bei sutai­sy­ti rei­kia dau­giau lai­ko.

Laik­ro­džio tvar­ky­mas ga­li už­truk­ti 5 va­lan­das ar il­giau,  prie vie­no  A. Ta­mu­tis yra pra­lei­dęs net dvi pa­ras.

Svar­bi prie­žiū­ra

„Laik­ro­dį rei­kia sau­go­ti, ta­da jis tar­naus il­gai ir ko­ky­biš­kai“, – sa­kė vy­ras.

Spe­cia­lis­to tei­gi­mu, no­rint tu­rė­ti il­gaam­žį laik­ro­dį, jį svar­bu va­ly­ti. Pa­vyz­džiui, sie­ni­nius valyti  pa­tar­ti­na kas 5 me­tus, ta­čiau dau­gu­ma jų at­ne­ša­mi jau už­dulkėję ir iš­di­lę.

„Da­bar yra ypa­tin­gai ge­rų ir gra­žių laik­ro­džių, tad juos gerb­ti ir my­lė­ti rei­kia kaip mo­te­ris“, – šyp­so­da­ma­sis sa­kė A. Ta­mu­tis.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

LAIK­RO­DI­NIN­KAS: A. Ta­mu­tis mėgs­ta sa­vo dar­bą ir ma­no, kad per 50 me­tų ta­po ge­ru meist­ru.

PO­KY­ČIAI: Da­bar laik­ro­džiai spar­čiai to­bu­lė­ja, su­dė­tin­gė­ja jų tech­no­lo­gi­jos.