Naujausios
Žiemgalos dailininkai kuria krašto dienoraštį
Penktadienį Šiaulių universiteto dailės galerijoje atidaryta Žiemgalos krašto dailininkų kūrybos paroda. Šiauliuose tokia bendra kūrybos paroda – pirmoji. Tris dešimtmečius skirtingų kartų dailininkus vienijanti draugija kasmet susitinka pleneruose. Menininkai tikisi, kad vietiniams gyventojams kuria išliekamąją vertę turintį krašto dienoraštį.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Norisi atskirties
Žiemgalos krašto dailininkai susibūrė regioninio tapatumo pagrindu. Rugpjūčio 3 dieną žiemgaliečiai išvažiuoja į tradicinį kasmetinį plenerą.
Šiaulių skyriaus Žiemgalos draugijos vadovo Stasio Tumėno manymu, paradoksalu, kad kosmopolitiškame pasaulyje, kuriame visi integruojasi, norisi atskirties, regionizmo.
„Kaskart apsilankęs Šiauliuose jaučiuosi kaip namie, nors jau kurį laiką gyvenu Vilniuje“, – prisipažino profesorius, dailininkas Vitolis Trušys. Jis prisiminė dailininkų judėjimo pradžią.
Prieš tris dešimtmečius į jo dirbtuves atvažiavo pakruojiečiai Rimas Armonas, tuometinis Pakruojo rajono centrinės ligoninės vyriausiasis gydytojas, ir grafikas Romualdas Čarna. Jie atsivežė pakruojietiško alaus statinaitę ir pasiūlė steigti Žiemgalos krašto dailininkų draugiją, o susitikti kasmet per plenerus. Sumanymas buvo įgyvendintas.
Ta proga, šmaikštaudamas apie bohemišką menininkų gyvenimo būdą, V. Trušys susirinkusiesiems padainavo dainą apie apynius ir alų.
Paveikslas iš „flopikų“ laikų
Apie žiemgaliečių kūrybinę draugystę „Šiaulių kraštui““ papasakojo Žiemgalos krašto dailininkų grupės koordinatorius Sigitas Laurinavičius.
– Kuo Žiemgalos regionas išskirtinis?
– Lygumom ir alum. Ir lygiom dainom (juokiasi – aut. past.). Reikėtų kalbėti apie kompanijos savybes, draugišką klimatą, idėjos tęstinumą.
Aš priklausau viduriniajai kartai. Vyresnioji, bokštai, pradėję judėjimą – V. Trušys, R. Čarna, Vytenis Rimkus. Turime ir perspektyvaus jaunimo. Kartų susipynimas yra didelė vertybė ir išskirtinumas.
– Kodėl prireikė sambūrio ir kodėl jis išlieka?
– Istoriškai 1989 metai Lietuvoje – emocinis pakilimas, ore tvyrojo Nepriklausomybės kvapas. Savo regiono suvokimas toje aplinkoje buvo jaukus ir tirštas. Atidėjus į šalį emocijas, dailininkui svarbu kurti. Savame krašte kurti jaukiau, todėl sugrįžti į jį žmogui psichologiškai būtina.
Bendraminčiai turime galimybę susiburti, pabendrauti, pasisemti gerų emocijų kūrybai. Be viso to suvokiame, kad galime sukurti tam tikrą vertę kraštui. Kiekvienas jaunas būdamas rašome dienoraštį, atrodo, sau. Praeina kiek laiko, tas dienoraštis gali būti vertingas ir kitiems.
Pavyzdžiui, stovime šalia portretų, kurie pradėti užpernai per plenerą ir užbaigti pernai. Buvo įgyvendintas projektas – Žiemgalos dailininkai tapė joniškiečių portretus. Paveikslai pristatyti visuomenei parodoje.
– Pačių Žiemgalos krašto dailininkų būrelis paveiksle nutapytas suskaidytas kvadratukais, kaip pikseliais elektroninėje nuotraukoje...
– XXI amžius už lango – negalima mąstyti XIX amžiaus kategorijomis. Anonimiškumo, laikinumo suvokimas yra aktualus visiems. Mano darbo idėja – kol būname kartu, kompanija mums jauki, miela, esame vieni kitiems svarbūs... Bet esame anonimai ateinančioms kartoms, nesvarbu, kad mūsų vardai ir pavardės lieka. Dvarelį ateityje bus galima jusliškai pajusti, nes jis 100 metų išstovėjo ir dar, ko gero, 100 metų išstovės. Žmogus tiek negyvena.
Piešinys atėjęs iš „flopikų“ laikų, kai diskelio talpa buvo tik 1,5 megabaito. Norint sutalpinti nuotrauką, ją sumažinus lieka kvadratukai.
Senoviški prietarai
– Ar pastebėjote, kad žiemgaliečių darbai turi savo braižą, išskirtinumą?
– Man įdomus tas aspektas, aš jį būčiau linkęs patyrinėti. Bet nedrįsčiau taip sakyti. Žiemgaliečiai negyvena uždaroje aplinkoje. Čia kaip su Lietuvos tautodaile – XXI amžiuje sunku išlikti archetipišku, tokiu, kurį galima būtų atpažinti iš braižo.
– Koks menininkų ryšys su vietove, kurioje rengiate plenerą?
– Kiekvieno plenero metu darome susitikimus su literatais, muzikantais, organizuojame vakarones, aplankome žmones sodybose. Yra buvę ir kurioziškų atvejų.
Žinoma menininkė Marija Teresė Rožanskaitė turėjo darbų ciklą – lankydavosi pas žmogų, jį piešdavo ir kalbindavo tuo momentu. Piešinį papildydavo frazėmis, tarmiška kalba, godomis ir džiaugsmais.
2006 metais Joniškėlyje plenere ji pamatė įdomią močiutę, priėjo jos pašnekinti, ar nesutiktų papozuoti piešiniui. Močiutė atsisakė, nes išsigando, kad dailininkas nupaišys sėkmę! Visus tai pribloškė – negalėtum pagalvoti, kad XXI amžiuje žmogus tiki prietaru apie nupieštą ar nufotografuotą sėkmę...
Iš plenerų turime daug įdomių, unikalių nuotraukų. Kada nors norėčiau eksponuoti ne piešinius, o nuotraukas.
Šiauliečiams būtų įdomu, nes V. Trušys, V. Rimkus yra sukūrę ir tebekuria daug Šiaulių istorijos. Manyčiau, jų pėdsakai gali būti prasmingi, nukreipiantys, paliekantys galimybę atradimams.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
MINTIS: Pasak Žiemgalos krašto dailininkų grupės koordinatoriaus Sigito Laurinavičiaus, dailininkai yra anonimai ateinančioms kartoms, nesvarbu, kad jų vardai ir pavardės išlieka.
PORTRETAI: Įgyvendintas projektas – Žiemgalos dailininkai tapė joniškiečių portretus. Urtės Daužvardytės paveiksle – profesorius Juozas Galkus.
