Naujausios
Prezidentė turi šansą
Praėjus 25 metams, kai Sąjūdis ėmė budinti tautą nepriklausomybei, belieka liūdnai konstatuoti, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė praktiškai ištirpo. Apie tai Valstybės dienos (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) išvakarėse kalbėjomės su Mykolo Romerio universiteto profesoriumi, buvusiu didžiulės gamyklos vadovu, verslininku, pirmosios Vyriausybės pramonės ministru Rimvydu JASINAVIČIUMI.
 |
| Rimvydas Jasinavičius ELTA nuotr. |
– Gerbiamas profesoriau, tikėjausi išvysti Jūsų giedrą veidą... Prezidentės metinis pranešimas buvo toks giedras... Neįkvėpė?
– Sustiprino nerimą, kurio negaliu atsikratyti.
– Nerimą? Įvardyta daug, net europinio masto, pasiekimų, išrokuotos Vyriausybės bėdos, iškelti uždaviniai...
– Ir neįvardyta, kas šalies vidaus politikoje šiandien svarbiausia.
– Prezidentės išvardytų pasiekimų nelinkę laikyti valstybės sėkme?
– Didis artojas gražiau suarto lauko taip pat nelaiko didele sėkme. Didis artojas sėkme džiaugiasi tik sklidinai pripildęs aruodus geros kokybės rugių – skalsiai šeimos duonai.
– Išeitų, kad ir ekonominė finansinė krizė, apie kurią pranešime daug šnekėta, nebuvo ir nėra didžiausia valstybės bėda?
– Pinigų spausdintojų, nepelnytai jų dalintojų ir nekompetentingų politikų sukelta pasaulio rinkų krizė, ženkliai padidėjusi šalies skola, net brangstanti duona nėra didžiausia valstybės bėda: sumaniai, uoliai dirbdami bet kokią ekonominę finansinę krizę galime įveikti per 4-6 metus.
– Tuomet didesnė už bėdą tėra... nelaimė.
– Taip, šalį ištiko nelaimė: didžiausias Europoje mūsų valstybės piliečių emigracijos protrūkis ir visas ribas tautos stabilumui išsaugoti peržengusi demografinė griūtis. Per 15-18 metų be karo, maro, bado praradome daugiau kaip pusę milijono jaunų vyrų ir moterų, ir tūkstančius išsivežtų vaikų. Praradimai didesni nei karo ir pokario metais kartu sudėjus.
– Ką siūlote?
– Bent jau pirmininkavimo ES Tarybai metu nesigirti apie krizių suvaldymą. ES elitas ir lietuvių tauta žino, kokia ir kieno sąskaita tai buvo padaryta.
– Bet pats ES elitas giria Lietuvą, pučia pompą ir net apdovanoja.
– Dėl to ES Tarybos tribūną būtina dažniau suteikti girtis kitiems.
– Nesuprantu, apie ką turėtų kalbėti mūsų prezidentė.
– Prezidentė ES elito akyse turėtų paskelbti labai trumpą, bet aiškų pareiškimą.
– Manote, kad ES Tarybos posėdžiai tam tinkama vieta?
– Prezidentė turėtų drąsiai ir atvirai pareikšti:
a) Lietuva sąžiningai ir stropiai įvykdė stojimo į NATO ir ES sąlygas;
b) visus vidaus ir užsienio darbus „sušukavo“ pagal šių galingų organizacijų reikalavimų standartus;
c) tautos taupumo ir darbštumo dėka, įveikė iš Vakarų atslinkusią ekonominę finansinę krizę.
Todėl dabar svarbiausiu vidaus politikos uždaviniu skelbiu:
a) pragaištingo valstybės emigracijos masto suvaldymą;
b) beprasmių žūčių šalies keliuose ir ankstyvų mirčių sustabdymą;
c) žemiau kritinės demografijos ribos esančio gimstamumo atkūrimą.
Tai naujai iškilę tautos stiprinimo Gedimino stulpai, apie kuriuos, kaip apie tautos išlikimo stuburą turi plėtotis visa šalies vidaus valdymo strategija, taktika, ideologija ir nacionalinė politika.
Lietuvių tauta į ES kuriamą valstybių konfederaciją turi įsilieti atsigavusi, auganti, sustiprėjusi dvasia ir išmintimi.
– Tai – ne fantazija?
– Kodėl fantazija? Mūsų prezidentė drąsi moteris. Ją tiesiogiai ir absoliučia dauguma išrinko tauta. Niekas kitas neturi tokių įgaliojimų panašų pareiškimą padaryti. Prezidentė keliais sakiniais Europai ir visam pasauliui iš naujo ambicingai pristatytų savo tautą, jos vadovus ir pačią save.
– Tai būtų tikra sensacija! Bet toks stebuklas neįvyks: prezidentė vis dar neapsisprendusi, su kuo ji: su savo Tėvyne ar su kuriamos ES valstybės bendratėvyne... Be to, koalicinės Vyriausybės programoje apie tautos pagausinimą, kaip apie svarbiausią savo uždavinį, net neužsimenama.
– Prezidentė partijoms nepriklauso. Ji – laisvas žmogus.
– Bet prezidentė savo parašu palaimino tokią Vyriausybės programą.
– Palaimino, nes nenorėjo stabdyti Vyriausybės darbo. Reikalas tas, kad ir koalicinė Vyriausybė, kaip bemaž ir visos buvusios, yra užsikrėtusi seno partinio avilio ideologija. Ta ideologija sergančios rožinės bitutės ir bitinėliai visada prieš akis turėjo didįjį tikslą: kurti supervalstybę, o ne supergyvenimą Lietuvos piliečiams. Partinis avilys pirmiausia rūpinosi bendrais grandioziniais šviesios ateities kūrimo planais, bet ne tautos, ypač mūsų mažos tautos, išsaugojimo, pagausinimo ir praturtinimo uždaviniais. Šiandien žengiama tuo pačiu keliu – globalios ES valstybės kūrimo keliu. Visų valdančių partijų, seimų, vyriausybių magistralinis tikslas – įlieti valstybę ir tautą į supervalstybės kraują. Įsilieti! Euroentuziastai globalistai tiesiog spirgėte spirga tą įsiliejimą spartinti. Kad pamaitintų didėjančias armijas veltėdžių, neužsidirbančių net maistui! Todėl blaivus prezidentės pareiškimas juos atvėsintų, o kai kam ir iš ES elito atvertų akis.
– Iš Briuselio papūtė nauji vėjai: dabar į patyliukais, bet atkakliai kuriamą ES bendravalstybę galima įsilieti ir be... tautos. Vien teritorija! Arba su tautos likučiu. Mūsų ES konfederacijos-valstybės kūrimo entuziastai nori kuo greičiau įsirašyti į supervalstybės kūrėjų pirmąsias gretas.
– Kiek atmenu, į mūsų tautos istoriją ir tautos atmintį įsirėžė:
a) pirmieji didžiavyriai, sukūrę Lietuvos valstybę;
b) 1918-ųjų didžiavyriai, atkūrę Lietuvos valstybę;
c) Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai.
Į juoduosius mūsų istorijos puslapius įėjo ir giliai į tautos atmintį įsirėžė TSRS valstybės kūrimo ir spartaus įsiliejimo į ją entuziastai... Šiandien mūsų prezidentė į tautos istoriją gali šviesiai įsirašyti, tautos atmintyje ilgiems amžiams išlikti, ES grandų akivaizdoje Vilniuje, Lietuvos sostinėje, paskelbusi, kad Lietuvos valstybė plintančios globalizacijos sąlygomis imasi tautos stiprinimo ir auginimo darbų. Toks turi būti naujas Lietuvos šūkis!
– Visą pokalbį kreipiate tautos stiprinimo (atkūrimo) link... Turime užsibrėžę ir kitų grandiozinių darbų...
– Vienąkart valdžios viršūnėse turi būti giliai susivokta: visi didūs, net labai didūs ir svarbūs darbai, užmojai, projektai, nepradėjus rimtų, nuoseklių tautos atkūrimo darbų, jau šio dešimtmečio pabaigoje gali prarasti bet kokią prasmę: prie tautos stalo nebebus kam susėsti! Tuomet susės svetimi...
– Supratau, kad pagrindiniu Vyriausybės partijų, Seimo, Prezidentūros veiklos kriterijumi turi tapti tautos stiprinimo ir auginimo rezultatai, o ne grandioziniai ūkiniai projektai.
– Normaliai valstybės plėtrai reikia daug ir įvairių darbų, tačiau visų jų vertinimas turi priklausyti nuo to, ar per valdymo kadenciją gerėjo ar blogėjo Lietuvos žmonių gyvenimo kokybė, mažėjo ar augo pati lietuvių tauta. Biudžeto subalansavimas, energetikos, ekonomikos, finansų sektorių stiprinimas, terminalų statyba tėra priemonės svarbiausiam šalies vidaus politikos tikslui pasiekti – išlaikyti stabilią, augančią ir turtėjančią tautą.
– Ko konkrečiai reikėtų klausti prie valdžios vairo norinčių išlikti ar naujai per rinkimus kandidatuoti susirengusių savivaldybių deputatų, merų, Seimo narių ir pačios prezidentės?
a) Ko ir kodėl nepadarėte, kad Jūsų vadovavimo metais daugiausia emigravo rajono, miesto, šalies gyventojų?
b) Kodėl jūsų vadovavimo metais mažiausiai rajone, mieste, šalyje gimė naujagimių, daugiausiai iširo šeimų, padaugėjo vienišų moterų?
c) Kodėl jūsų vadovavimo metais rajone, mieste, šalies keliuose įvyko daugiausiai beprasmių žūčių, o šeimose – savižudybių?
d) Kodėl jūsų valdymo metais buvo labiausiai praskolinti rajono, miesto, savivaldybės, šalies piliečiai? Jau keleri metai, kai nevykdote per rinkimų kampaniją duotų pažadų. Kodėl?
Valdantieji, kurių kadencijos metu pablogėjo jų valdomos teritorijos gyventojų bendra gyvenimo kokybė, kuri yra svarbiausias vidaus politikos rezultatas, turi visiems laikams prarasti galimybę balotiruotis į politikus bei užimti valdančius postus. Ir tai turi pasakyti ne kokia nors korupcinių veiklų tyrimo įstaiga, organizacija, komisija, net ne teismai, o pati tauta, patys piliečiai visų rangų rinkimų metu. Taip elgtis verčia sparčiausiai ES nykstanti lietuvių tauta. Reikalavimai valdantiesiems, prezidentei turi tapti griežti ir aiškūs, labai atsakingi ir aiškūs. Dėl nepakankamos valstybės ir visuomenės valdymo kompetencijos praradome didesnę dalį tautos nei karo ir pokario metais kartu sudėjus! Dabar atkurti tautai prireiks kur kas didesnių investicijų nei paskirti ir skiriami ES fondų eurai. Tautai reikalingas lyderis, o ne vadas. Nes tik lyderis gali ryžtis esmingiems valstybės valdymo pokyčiams.
– Siūlote dar labiau susiveržti diržus?
– Siūlau protingiau, blaiviau, atsakingiau valdyti šalį – vidaus politika turi nesileisti pakišama po ES padu. Tauta turi išlikti atsigavusi, stipri, laisva ir auganti. Tirpimo procesas turi būti sustabdytas, kad ir kiek mums kainuotų.
– Kaip tai padaryti?
– Kiekviena pokyčių įgyvendinimo programa privalo turėti konkrečius atsakymus į klausimus. Ką keisti? Į ką keisti? Kaip paskatinti pokyčių vykdytojus būti asmeniškai motyvuotus tuos pokyčius įgyvendinti? Apytiksliais skaičiavimais, vien per 20 metų sveikatos, studijų, mokslo, kultūros, socialinės, ūkio reformos iš šalies biudžeto iščiulpė per 15 milijardų litų. O gal ir žymiai daugiau – statistika tai nutyli. Tačiau ar metų metais formaliai reformuojamose srityse problemų sumažėjo, piliečių lūkesčiai išsipildė? Tos reformos ėjo savo keliu, žmonių gyvenimas – savo. Tačiau nė vienas reformų vykdytojas tautai net neatsiskaitė!
Praradome penktadalį tautos, o šalyje tebeveikia 60 savivaldybių, 600 nei savo turto, nei savarankiško biudžeto neturinčių seniūnijų, tebeveikia 14 (!) ministerijų, Seime tebeposėdžiauja 141 narys. Valdžia tebedirba kaip ir anais laikas: nesiplėšyk, nes dirbi ne už savus, šventai laikykis savisaugos ir savinaudos tikslų, nepasirodyk protingesnis už partinį valdininką. O tauta? Tirpstanti tauta? Kiek liks, tiek ir užteks. Tauta tirpsta, o giriamės laimėjimais! Valdymo sistema nepakitusi nuo anų laikų nė per nago juodymą.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
