Naujausios
Šimtametis prisimena jaunystės šokius
Tremtinio ir politinio kalinio likimą išgyvenęs šimtametis Edvardas Savičius šiandien jaučiasi laimingas. Apsuptas krikšto dukters ponios Elenos rūpesčiu ramiai leidžia dienas viename Šiaulių daugiabutyje. Senolis skaito knygas ir mena laikus, kai buvo žvitrus jaunikaitis.
Irena BUDRIENĖ
irena@skrastas.lt
Patyrė daug kančių
Ūkininkų iš Radviliškio krašto Antanavos vienkiemio sūnus Edvardas Savičius sovietų valdžiai neįtiko už tai, kad 30 hektarų žemės turėję tėvai ją padalijo abiem su broliu. Neįtiko, kad buvo žemdirbys, augino javus, kūlė grūdus ir kepė duoną.
Jauną šeimą – Edvardą ir jo žmoną Staselę 1948 metais sovietai ištrėmė į Krasnojarsko sritį. Ten tremtiniams teko dirbti sunkius darbus: kirsti mišką, remontuoti laivus, tiesti geležinkelį.
Edvardas Savičius sakė Sibire praleidęs dešimt metų, iš kurių daugiausiai laiko prabėgo plušant statybose. „Už tai, kad bandžiau iš Sibiro pabėgti, buvau įkalintas“, – prisiminė šimto metų jubiliejų švenčiantis senolis.
Sibire su žmona E. Savičius buvo išskirtas – vyras nugrūstas į vieną Krasnojarsko srities rajoną, žmona – į kitą. Po tremties kančių į Lietuvą grįžusi Savičių šeima vaikų taip ir nesusilaukė. Ligos pakirsta mylima žmona mirė – iki auksinio bendro gyvenimo jubiliejaus jiems pritrūko vos pusantrų metų.
Paguoda – rūpestingi artimieji
Šimtametis pasakojo, kad ji, Staselė, vienintelė jam buvo kritusi į širdį. Ją vieną mylėjęs, ją ir vedęs, nors aplink sukosi daug merginų. „Buvau linksmas, geras šokėjas – visos norėjo už manęs ištekėti“, – su šypsena jaunystės laikus mena senolis.
Dabar E. Savičiui vienintelė paguoda – dukterėčia, krikšto duktė Elena, kuri jau penkeri metai nuoširdžiai rūpinasi senoliu.
„Taip ir bėga mano dienos: prižiūriu dėdę, gaminu valgį, pasivaikštome abu po kambarį, nes į lauką jis jau nebeišeina, pasišnekame“,– kukliai pasakoja rūpestinga moteris.
Sunkiai sergantį dėdę iš Panevėžio ji parsivežė slaugyti pas save į namus, nes buvo jam artimiausia giminaitė. Apsuptas dėmesiu senolis pasitaisė, jo sveikata sustiprėjo.
Savais E. Savičius laiko ir brolio vaikus, vaikaičius ir provaikaičius, pastarųjų priskaičiavęs po aštuonis. „Dar švęsim mano jubiliejų – visi suvažiuos“,– didžiuodamasis sakė šimtametis.
Mėgo darbuotis sode ir važinėti dviračiu
Daug metų E. Savičius dirbo Panevėžio statybos treste – statė daugiabučius gyvenamuosius namus. „Mūsų brigadoje dirbo dvidešimt darbininkų, o aš vadovavau – buvau brigadininkas. Brigada atlikdavo vidaus apdailos darbus, įstatydavo duris, langus, klodavo grindis“, – pasakojo šimtametis.
Bendraujantis, į šokius pagyvenusiems žmonėms nueidavęs E. Savičius ilgai nenašlavo – vedė antrą kartą. Senolis ne tik šokdavo liaudiškus šokius, bet ir mėgdavo darbuotis kolektyviniame sode, važinėtis dviračiu.
Šimto metų jubiliejaus sulaukusį E. Savičių vakar pasveikino „Sodros“ Šiaulių skyriaus atsovės – įteikė dovaną, linkėjo sveikatos ir ilgiausių metų.
Jono TAMULIO nuotr.
PAGUODA: Šimto metų jubiliejų švenčiantis Edvardas Savičius už paguodą senatvėje dėkingas savo dukterėčiai, krikšto dukrai Elenai, kuri jau penkeri metai nuoširdžiai rūpinasi senoliu.“.
