Naujausios
Gulbė parūpo valgytojams, bet ne gelbėtojams
Šiaulietė Jūratė Gaidamavičienė jau visą mėnesį kas rytą ir vakarą su batonu skuba prie Sutkūnų tvenkinio Šiaulių rajone. Ten jos laukia gulbė Pienė. Moteris sako, kad gulbei išsukta koja, nes ji gynėsi nuo girtuoklių, norėjusių ją išsikepti. Pienei reikalinga pagalba, tačiau gyvūnų ir paukščių globėjai siūlo Jūratei pačiai ją sugauti ir atvežti.
Gintarė VALUCKYTĖ
gintare@skrastas.lt
Gulbę kėsinosi suvalgyti?
Siauru takeliu atvykus prie tvenkinio pasitinka juodos dėmės – laužavietės. Čia mėtosi šiukšlės, tušti buteliai.
Jūratė pasiėmusi batoną vaikšto užžėlusia pakrante ir šaukia: „Piene, Piene, atplauk!“
Bet Pienė neatplaukia. Moteris vaikšto nuo vienos proskynos prie kitos, braunasi pro pakrantės brūzgynus, apspinta uodai.
„Žvejai pasakojo, kad girti žmonės gaudė tą gulbę, iškepti norėjo. Laikė ją už kojų, ji plasnojo ir ištrūko, tačiau koja dabar išsukta. Gulbė visiškai į sausumą neišlipa“, – stebėdama vandenį pasakoja Jūratė.
Iš Jūratės maistą gulbė paima švelniai, net leidžiasi glostoma per galvą.
Moteris pagalbos pirmiausia ieškojo pas veterinarą, kuris ją nukreipė į Lietuvos gyvūnų globėjų asociaciją Kaune. Moteris sakė pagalbos ten nesulaukusi. Skambino į Šiaulių gyvūnų globos namus, tačiau ir iš ten atsakymas buvo neigiamas.
„Iki rudens maitinsiu. Galėčiau pasiimti namo, bet vonios neužteks“, – rūpinosi moteris.
„Bedarbiai juk valgyti nori“
Pusvalandį pakvietusi gulbę moteris ant kranto pastebėjo dumblų gniužulus, baltų plunksnų ir skardinę, kurioje buvo degintas medžiagos gabalas: „Negi gulbė bus suvalgyta?“
Ant kranto, įmerkęs meškerę stovėjo žvejys.
„Pernai vieną gulbę pagavo, pražudė. Bedarbiai juk valgyti nori. Vakar šita dar buvo“, – atsukęs galvą sakė žvejys.
Po kelių minučių tolumoje subaltavo.
„Piene, mažute, tu gyva!“ – krante šaukė Jūratė ir skruostais ėmė ristis ašaros.
Pienė, kiek pakrypusi į šoną, priplaukė, tiesiai iš rankų lesė batono riekeles. Prisiartinus svetimiems, ėmė šnypšti, kelti sparnus. Jūratei nutolus nesijudino iš vietos, tarsi dar norėtų dėmesio.
„Viskas. Jeigu per savaitę jos iš čia nepaims, aš pati brisiu į vandenį, apžiūrėsiu koją ir išsivešiu namo“, – jaudinosi Jūratė.
Paukštį turi atvežti pati
„Šiaulių kraštas“ ėmėsi ieškoti pagalbos.
Šiaulių gyvūnų globos namų vadovė Birutė Vaičiulevičienė sakė, kad šie globos namai rūpinasi tik miesto teritorijoje esančiais gyvūnais, o Sutkūnų tvenkinys – jau rajonas. Ji nukreipė į Kaune įsikūrusią Gyvūnų globos asociaciją, kuri, pagal sutarimą su Aplinkos ministerija, atsakinga už paukščių priežiūrą Lietuvoje.
Šios asociacijos vyriausioji specialistė Lolita Grėblikienė aiškino, kad žmonės, radę sužeistus paukščius, gali kreiptis į juos.
„Bet tie paukščiai lygiai tiek pat mano, kiek ir jūsų. Ne visada paukštį reikia tempti kažkiek kilometrų“, – sakė L. Grėblikienė.
Asociacija yra sudariusi sutartį su Šiaulių jaunųjų gamtininkų centru . Jie prašo, kad žmonės vežtų paukščius ten, o kai atsiranda daugiau sužeistų paukščių, pasiima juos į Kauną.
Gamtininkų centro direktorius Gintaras Oliškevičius informavo, kad į centrą galima kreiptis dėl visų laukinių gyvūnų. Jie gali priglausti paukštį, suteikti jam veterinarijos gydytojo paslaugas. Jeigu dėl prastos būklės paukštis nebegali normaliai gyventi, vaikščioti, jis perkeliamas į Kauno gyvūnų globos namus, kur laikomi iš visos Lietuvos surinkti paukščiai.
Anot direktoriaus, jie patys nevažiuoja paimti gyvūnų, nes neturi tam pinigų.
„Jeigu gulbę moteris šeria, vadinasi, ji prieina artyn, gali ją pagauti, patalpinti į dėžę ir atvežti“, – išeitį rado G. Oliškevičius.
Jono TAMULIO nuotr.
SUGRĮŽIMAS: Jūratė gulbės laukė gerą pusvalandį, kol ši atplaukė pavalgyti iš rankų. Moteris bijo, kad kitąkart ji bus pagauta girtuoklių.
DRAUGĖ: Šiaulietė Jūratė Gaidamavičienė kasdien su batonu laukė gulbės, kurią pavadino Piene. Nerimavo, ar ji atplauks.
TRAUMA: Gulbę prižiūrinti moteris įtaria, jog paukščiui gali būti išsukta koja.
