Naujausios
Vieša paslaptis, kas atstūmė etnografinį ansamblį
Emilija BRAJINSKIENĖ, Šeduvos etnografinio ansamblio „Šeduva“ vadovė, Šeduvos baba
Šeduvoje (Radviliškio rajonas) nuo 1972 metų grupė žmonių pradėjo rinktis dainuoti. 1978 metais vasario mėnesį dainininkai jau dalyvavo Lietuvos liaudies dainų festivalyje, kur lydėjo sėkmė ir paskata nebeišsiskirstyti. Tą dieną laikome ir Šeduvos etnografinio ansamblio „Šeduva“ gimimo diena.
Surinkta ir sudainuota tarmiškai tūkstančiai dainų. Ansamblis, vienintelis iš Šeduvos apdovanotas garbingiausiu apdovanojimu – Lietuvos liaudies kultūros centro „Aukso paukšte“.
Pati esu surinkusi apie 1000 senovinių Šeduvos krašto dainų. Ansamblio dainos skambėjo Lietuvoje, Maskvoje, Estijoje, Lenkijoje, Danijoje, Prancūzijoje. Daug šeduvių dainų įrašyta radijuje, Lietuvos antologijoje, Liaudies kultūros centre. Dalis dainų sugulė į kompaktinius diskus.
Kultūros centrui pernai perduota apie 500 senovinių šeduvių dainų su gaidomis ir metrika. Mūsų dainas šifruoja Vilniaus muzikos akademijos docentė Laima Burkšaitienė, kuri, drauge su Lietuvių kalbos institutu, savo tyrimus panaudos mokslui.
2012 metais Lietuvos liaudies kultūros centrui perduoti 73 kompaktiniai diskai tautosakos, surinktos ir Šeduvos apylinkių.
Ansamblis, pagal mano surinktas dainas sukūrė televizijos filmus: „Šeduvių vestuvės“, „Šeduvių sekminės, „Šeduvių krikštynos“, kuriuos nufilmavo Lietuvos televizija.
Ansamblis dalyvauja rajoniniuose renginiuose, respublikiniuose renginiuose – „Skamba, skamba kankliai“, „Baltica“, Dainų šventėse, televizijos laidose.
Ansamblis išaugino du vaikų kolektyvus. „Vieversėliai“ dalyvavo visuose renginiuose, filmų kūrime, o šiandien jie jau baigę universitetus. Dabartiniai Šeduvos gimnazijos dvyliktokai darželyje vadinosi „Žvirbliukais“, o kai tapo gimnazistais – „Jaunimėlis“.
Tačiau šiemet 35-ojo Šeduvos etnografinio ansamblio šventės nebuvo. Prieš pat jubiliejaus šventę kolektyvas paleidžiamas, vadovei nebemokama alga, Šeduvos kultūros namams, atidarytiems po remonto, ansamblis nebereikalingas.
Kai kas tikino, kad dainos negražios, ansamblyje daug senų žmonių ir pati vadovė labai sena. Norisi priminti tiems žmonėms, kad jaunystė labai trumpa. Reikėtų kai kam ne metus skaičiuoti, o nuveiktus darbus. Siekta, kad kolektyvas, niekieno neremiamas savo entuziazmu ilgai neišsilaikys.
Kultūros namų gaspadinė Izolina Staniulienė triukšmingai atšventė savo humoro grupės „Sprandžina“ dvidešimtmetį. Dovanos, gėlės, savivaldybės atstovai su garbės raštais.
Mūsų ansambliui 35–ojo jubiliejaus dovana – eikit lauk, nenusipelnėt nei pagarbos, nei gero žodžio.
Kolektyvas jubiliejui buvo paruošęs didelį koncertą, sakėme kultūros namų direktorei I. Staniulienei, kad po jubiliejinio koncerto norime pristatyti jauną, atitinkančią visus reikalavimus ansamblio vadovę, bet buvo atsakyta, kad turim savo vadovų, naujų nereikia.
Kaip suprasti, kam taip kerštaujama? Šeduvai, šeduviams, žmonėms, kurie be atlygio repetuoja, koncertuoja, garsina Šeduvą visoje Lietuvoje.
Vadove dirbau pagal autorinę sutartį. 400 litų atlyginimas buvo tik už telefoną susimokėti, nupirkti benzino žmogui, kuris paveža rinkti tautosakos ar koncertuoti. Surinkta tautosaka spausdinama ir žurnale „Radviliškio kraštas“, ir kitoje spaudoje. Už tokį atlygį nelabai kas imsis tokį darbą dirbti. Galiu pasakyti, kad ir tie 400 litų nebūtini, svarbu geras žodis.
Kūrėm Sąjūdį, kovojom už Laisvę, bet Laisvė virto vergija. Demokratija virto baime.
Net ir atstumtas ansamblis yra gyvas, repetuojame mano seklytėlėje. Jau po ansamblio išvarymo vasario 16 dieną dalyvavome nacionalinės televizijos transliuojamoje laidoje „Duokim garo!“, Baisogaloje – romansų vakare, Grinkiškyje, giedojom Kėdainiuose. Esam pakviesti koncertuoti į Raseinius, Joniškį.
Ansamblis į kultūros namus nebegrįš, nors jis juose gimė, nes aš dirbau šių kultūros namų direktore 15 metų.
Kodėl su ansambliu taip pasielgta? Vieša paslaptis!
