Mokyklos nebeugdo asmenybių

Mokyklos nebeugdo asmenybių

Rūta JUKNEVIČIŪTĖ

Moksleiviams šiandien žeriama nemažai priekaištų. Jie kaltinami neraštingumu, motyvacijos stoka, perdėtu socialinių mokslų aukštinimu. Ką apie tai mano patys moksleiviai? O ką sako patyrę profesoriai? „Respublika“ tęsia rašinių ciklą, skirtą švietimo sistemos kūrėjos profesorės Meilės Lukšienės 100-osioms metinėms. Apie tai, kokios yra šiandieninės švietimo sistemos bėdos, kalbėjomės su skirtingų kartų žmonėmis – moksleivių lyderiu Antanu Mikalausku ir buvusiu švietimo ir mokslo ministru Zigmu Zinkevičiumi.

EGZAMINAI. Moksleivių neraštingumas akis bado, tačiau daugiau egzaminų laikyti jie nenori. Eltos nuotr.

Nespėja paskui naujoves

Naujasis Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) pirmininkas Antanas Mikalauskas neteisina jaunimo. Anot jo, politikų, profesūros linksniuojamos problemos išties egzistuoja ir jas reikia nedelsiant spręsti.

Tačiau neretai naujovėms priešinasi patys moksleiviai.

Štai pernai rudenį Švietimo ir mokslo ministerija, priremta Lietuvos universitetų rektorių konferencijos, ryžosi „gydyti“ kai kurias švietimo sistemos ligas. Paskelbta, kad nuo 2014 metų keičiama stojimo į aukštąsias mokyklas tvarka. Vietoj privalomų dviejų brandos egzaminų (stojant į universitetus – trijų) reikės laikyti keturis abitūros egzaminus. Be to, norint įstoti į nemokamą vietą aukštojoje mokykloje reikės laikyti ir užsienio kalbos mokėjimo lygio testą.

Nepatenkinti naująja tvarka moksleiviai Kaune ir Vilniuje surengė protesto akcijas. Kodėl nenorima laikyti daugiau egzaminų?

A. Mikalauskas sutinka, kad žinios gyvenimo dar niekam neapkartino. Jis pritaria griežtesniems stojimų tvarkos reikalavimams, tačiau jie esą neturi būti skuboti.

„Mano asmenine nuomone, daugiau egzaminų yra gerai, bet prie to reikia eiti nuosekliai. Negalima imti ir numesti kaip iš giedro dangaus naujos tvarkos. Tokiu atveju reikia diskutuoti, ieškoti sprendimo, kuris priimtiniausias visoms pusėms: ir mokytojams, ir moksleiviams, ir akademinei bendruomenei“, – įsitikinęs moksleivių lyderis.

Anot jo, reikalingas pereinamasis laikotarpis, per kurį abiturientai galėtų pasiruošti. „Švietimo įstatyme nurodyta, kad jis turi būti mažiausiai dveji metai. Manau, šiuo atveju reikėtų bent trejų metų pereinamojo laikotarpio. Pusmetis turėtų būti skirtas toms diskusijoms, jų metu ieškoma visiems priimtiniausio sprendimo“.

Raštingi ar neraštingi?

Lituanistai, aukštųjų mokyklų profesoriai ir net politikai vieningai sutaria, kad šių dienų jaunimo raštingumas sumažėjęs. Įstoję į aukštąsias mokyklas, jaunuoliai baigiamojo darbo be klaidų nesugeba parašyti.

Buvęs švietimo ir mokslo ministras kalbininkas habilituotas daktaras Zigmas Zinkevičius sako:

„Užsiauginome labai daug mokytų beraščių. O viskas todėl, kad lietuvių kalba buvo padaryta savotiška literatūros tarnaite. Jos mokoma daugiausia per literatūros pamokas, iš mokyklų beveik visiškai išguitas tas grynasis lietuvių kalbos, rašybos mokymas. Diktantai tapo atgyvena, o testukai, kuriuose reikia raidę įrašyti, – norma“.

Tokios pačios nuomonės laikosi ir „Respublikos“ kalbintas poetas, vertėjas Vladas Braziūnas:

„Dalykai buvo dėstomi testukais, kai rašyti, mąstyti nereikia, kai nereikia atsakymo pagrįsti. Visa esmė – pažymėti atsakymą. Pataikei – nepataikei. Dabar mes ir raškome tokio mokymo vaisius. Ilgai užsiiminėjome su tais testais, o žmonės jau ir savo galva normaliai mąstyti nebemoka“.

Jam keista, kad švietimo reformatoriai tokią mokymo metodiką teisino, sakydami, jog mokiniams mokytis per sunku, jog jie greitai pavargsta. „O dabar jie nepavargę ir neraštingi. Visuotinis atsipalaidavimas“.

Ar sutinka su tuo moksleiviai? A. Mikalauskas pripažįsta, kad jaunimas iš tiesų darosi mažiau raštingas:

„Ar pastebime raštingumo mažėjimą? Kadangi visi tai pastebi, tai ir mes pastebime. Patys moksleiviai tai jaučiame ir šiuo metu diskutuojame, ką galėtume iš savo pusės padaryti“.

Pasak sąjungos vadovo, neraštingumas yra ne tik moksleivių, bet visos visuomenės problema. Aiškindamas to priežastis, jis pirmiausia įvardija informacinių technologijų įtaką.

„Daugiausia tai lėmė interneto skverbimasis į mūsų gyvenimą. Internete rašome be lietuviškų rašmenų, rašome greitai, naudojame trumpinius, o laikui bėgant lietuviškų rašmenų nenaudojimas lieka mūsų pasąmonėje. Visiškai to nenorėdami imame rašyti taip, kaip nereikėtų rašyti oficialiojoje rašytinėje kalboje“, – teigė A.Mikalauskas.

Jis apgailestavo, kad lietuvių kalbą šiandien stipriai nustelbė anglų kalba. Moksleiviams ji atrodo reikalingesnė.

„Jaunam žmogui ji turbūt atrodo reikalingesnė. Suprantama – jaunas žmogus nori keliauti, pamatyti pasaulį ir anglų kalba jam tampa tiltu į tą pažinimą“, – jaunimą teisino jis.

O štai Z. Zinkevičius įsitikinęs, kad anglų kalba ne šiaip sau moksleiviams ėmė atrodyti reikalingesnė nei lietuvių. Tokį įvaizdį suformavo užsienio kalbos mokėjimui iškelti reikalavimai. Kalbų imta mokyti nuo antros klasės, o vyresnėse klasėse joms skirta kone tiek pat pamokų, kiek ir gimtajai kalbai.

Moksleiviams nuolat akcentuojama, kad nemokėdami užsienio kalbos jie gyvenime nieko nepasieks. Yra tiesos, tačiau kodėl to paties nekartojama apie lietuvių kalbą? Kalbininkas paaiškina: „Mūsų ugdymo turinyje nebeliko tautinio auklėjimo. Mes nebeauginame savo krašto patriotų. Mes ugdome tiesiog piliečius, statistinius vienetus be tautinio identiteto. Iš ugdymo programų apskritai baigia išnykti tokie žodžiai kaip „Tėvynės meilė“, „patriotizmas“, kurie anksčiau sudarė ugdymo pagrindą“.

Profiliavimas stumia į socialinius mokslus

Profesorius teigia, kad šiandienos politikai nekreipia dėmesio į švietimo turinio gerinimą. Jiems svarbesni formalūs dalykai – mokyklų tinklo optimizavimas, finansų paskirstymas ir t.t. Todėl nereikia stebėtis, kad mokiniai iš mokyklų išeina prasčiau pasiruošę.

Be to, anot jo, modernioje mokykloje nebeugdomos asmenybės.

O kas ugdoma?

„Šiandien ugdomi vieno profilio specialistai. Labai jau vienašališkai buvo vykdomas tas profiliavimas“.

A. Mikalauskas nesutinka, kad profiliavimo sistema mokiniams yra tokia žalinga. Anot jo, ne vien profiliavimas lemia tai, kad mokiniai mieliau renkasi socialinių mokslų, o ne techniškąsias specialybes.

„Kaip tu jaunam žmogui gali įsakyti, ką jis privalo studijuoti? Jei jis nori studijuoti politiką, negali jo priversti stoti į elektromechaniką. Iš esmės reikia pradėti rimtai žiūrėti į profesinį orientavimą, nes kitaip situacija nesikeis. Jau dabar yra daug socialinius mokslus baigusių darbuotojų, o po keliasdešimties metų tą problemą matysime dar aiškiau“, – sako jis.

Jaunuolis teigia, kad šiuo metu mokiniai nesulaukia pagalbos, kaip pasirinkti perspektyvią, reikalingą profesiją. Jiems nepaaiškinama, ko reikia rinkoje, todėl studijos pasirenkamos gerai neapsvarsčius visų galimybių. Kitaip tariant, klausoma ne proto, o širdies balso. Kartais ir tėvų.

„Viskas siejasi su karjeros planavimu mokyklose, su profesiniu orientavimu. Galima drąsiai sakyti, kad profesinis orientavimas yra labai prastos būklės. Pačiam teko mokytis mokykloje ir mačiau, kad Profesinio orientavimo centrai yra neveiklūs. Jų veikla apsiriboja tik tuo, kad nuvažiuoja į „Litexpo“ studijų parodą, surenka lankstinukus, informaciją ir parveža ją į mokyklą. Profesinis orientavimas mokyklose tuo ir baigiasi“, – prisimena sąjungos vadovas.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“