Naujausios
Kazio Sajos kinivarpos turi paslaptį
Naujausia rašytojo Kazio Sajos knyga „Kinivarpų raštai“ turėjo išeiti po jo mirties. Tačiau gyvenimas kupinas paslapčių ir atradimų. Rašytojas paskutinį rašto darbą paliko Vyriausybei ir signatarų klubui... apie savo laidotuves.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Palaikė mirusiu
Šiaulių universiteto bibliotekoje kūrybos rinktinę pristatęs rašytojas, Nepriklausomybės akto signataras prikaustė susirinkusiųjų dėmesį istorijomis. Sausakimšoje auditorijoje buvo ir knygą piešiniais pieštuku iliustravęs dailininkas Gediminas Leonavičius.
K. Saja pasakojo, jog kai kurios jo knygos išėjo palyginti neseniai, bet liko tarsi nepastebėtos. „Nei gyrė, nei peikė. Tai, galbūt, man išėjo į naudą. Būtų gyrę – būčiau išpuikęs, būtų peikę – būtų nusvirusios rankos“, – sakė rašytojas.
Paskutinioji knyga suaugusiesiems, pagal K. Sajos planą, turėjo būti memuarai „Skudurėlių takas“. Gyvenimo prisiminimai, sukarpyti juostelėmis tarsi skudurėliai ir suausti.
Persigalvoti privertė epizodas iš pernyštės Knygų mugės.
K. Saja leidyklos stende pasirašinėjo knygas, o leidyklos atstovė paragino žmones įsigyti knygą bei pasinaudoti galimybe gauti autografą. „Kaip jis gali pasirašyti, kad jis seniai miręs?“ – išgirdo pro šalį ėjusios moters repliką.
„Moteris tokia valdinga, toks įspūdis, lyg mano laidotuvėse būtų buvusi. Rudom, skvarbiom akim žiūrėjo į mane, kad aš iki šiol kartais abejoju, ar tikrai esu gyvas. Ką tu žinai? Gal tai iliuzija?“ – šmaikščiai pasakojo K. Saja. Pernai jis šventė savo 80-metį.
Tada sumanė savo kūrybą sudėlioti į vieną rinkinį, nes tradiciška po rašytojo mirties knygą išleisti. Bet atrado dailininko Gedimino Leonavičiaus piešinius, paprašė jį iliustruoti knygą. Vėliau sužinojo, kad dailininko žmona Jūratė vadovauja nedidelei leidyklai „Typo Art“.
K. Sajai atsisakius honoraro, kūrybos rinktinė „Kinivarpų raštai“, išleista Šlapelių fondo lėšomis, yra dovanojama mokyklų bibliotekoms.
Rūpi kalba ir jos turinys
„Esu optimistas“, – save apibūdino K. Saja. Ir pridūrė – jo optimizmą geriausiai apibūdina anekdotas: pesimistas sako – blogai buvo, blogai yra ir blogiau būti nebegali. Optimistas sako – gali gali.
Viena istorija „Kinivarpų raštuose“ atskleidžia lietuvių kalbos subtilybes, atkeliavusias iš mitologinių laikų. Paguodos žodžiai – nenusimink, rasi rasoj rasi.
„Drįstu sakyti, kad tai savotiška senoviška lietuviška mantra, kurią kartoji ir gali save apraminti. Nebuvo iš vakaro, o iš ryto pasidairyk – ant lapelių varva gražiausi brangakmeniai. Atsirado iš kažkur, taip kaip ir džiaugsmas ateina į žmogaus širdį“, – aiškino rašytojas.
Gimtosios kalbos nemokėjimas, K. Sajos nuomone, skausmingas. Vargiai kas parašytų diktantą tik su keliomis klaidomis.
„Prieš porą metų gavau vidurinę mokyklą baigusio vieno giminaičio laišką su išreikštu šeimos noru, kad apsilankyčiau. Laiškas baigiamas taip: "bučiuojam įsilkę". Supratau, norėta pasakyti – bučiuojam išsiilgę“, – komišką epizodą prisiminė rašytojas.
Jam apmaudu, kad lietuviai apleido savo kalbą: politikai seniai nežino, kuo skiriasi „abuojas“ nuo „abejingas“, „mylime maistą“, bet ne žmones.
Išleis knygą vaikams
Susitikime su rašytoju dalyvavusi Šiaulių universiteto Literatūros istorijos ir teorijos katedros docentė dr. Džiuljeta Maskuliūnienė sakė, kad K. Sajos sukurti nykštukai peldai iš apysakos-pasakos „Ei, slėpkitės!“ yra unikalūs.
„Peldai galėtų būti toks pat reklaminis personažas, kaip suomiai turi trolius mumius“, – mano D. Maskoliūnienė. Ji rašytojui padovanojo savo knygą „Peldų takais. Lietuvių vaikų literatūros tyrinėjimai“.
Paklaustas apie kūrybą vaikams K. Saja atskleidė, jog laukia dar neišleista knyga. M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje mokėsi talentingas moksleivis, kuris iliustravo vieną rašytojo knygų. Kad dabar jau studijuojantis vaikinas turėtų darbo, K. Saja parašė knygą „Liepsnojanti“ – apie vidinį grožį. Ji skirta vaikams iš Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų vaikų nudegimų centro.
Žmonės – karaliai ir juokdariai
Pasidalinęs savo energija su skaitytojais, K. Saja sakė priskaldęs daug malkų, iš kurių būtų galima tekstą parašyti. Tačiau suvalgęs imbiero gabaliuką sutiko atsakyti į kelis „Šiaulių krašto“ klausimus.
– Kinivarpos – vabaliukai, kurie graužia. Ar jūsų istorijos knygoje „Kinivarpų raštai“ labiau kandžiojasi, ar kuria raštus?
– Gyvenime galėtume įžvelgti tokių paslaptingų rašmenų, kurių nei tikėjaisi, nei laukei, nei planavai. Kažkas atsitinka – kartais gera, kartais bloga, tarsi prieš tavo valią, lūkesčius.
Tai kelia paslapties pojūtį. Paslapties pojūtis reikalingas žmogui, kad jis nesijaustų viską žinančiu. Tas, kuris labai religingas, atsakymus išgyvena bažnyčioje, sinagogoje, mečetėje. Visų religijų žmonės jaučia, kad virš mūsų galvų yra kažkas, ko mes dar nesuvokiam, nežinom.
Kinivarpų raštai – metafora. Kartais žiūrint į kinivarpų išvarpytą žievę negali atsistebėti, kad tai savotiškai gražu. O kiek daug kitokių gražių dalykų pasaulyje, kurių nematydami mes daromės buki, nelinksmi, nebežinantys, dėl ko gyvenam.
Todėl net pamačius kinivarpų išvarpytą medžio paviršių, galima pajusti tam tikrą paslaptį.
– Ant knygos viršelio dailininko Gedimino Leonavičiaus piešinys – lyg ir karaliaus juokdarys, kuris daugiau pasako?
– Su G. Leonavičiumi ne visur sutinku. Jis elgiasi kaip laisvas menininkas. Tokio personažo kaip viršelyje nėra, bet visi mes esame ir karaliai, ir juokdariai. Turime savo karalystę, savo pasaulį. Kartais elgiamės kaip karaliai, o kartais – kaip prasti juokdariai. Čia dailininkas mane perprato.
Bet viršelis yra siejamas su bedugne. Istorijos „Bedugnė“ pagrindinė mintis – savižudybės tema. Žmogus iš gyvenimo laukia, kaip iš avinėlio, vien švelnumo. Staiga paaiškėja, kad į avinėlio kailį yra įlindęs vilkas.
Ten yra viena vieta kai, stovėdamas ant skardžio ir ketindamas nusižudyti, žmogus suvokia, kad jam duota daugiau, negu pačiam Dievui. Jeigu tikėsime Biblija, Dievas neišgyvena nežinomybės, nežino kas yra viltis. Žmogus kiekvieną dieną gali surasti viltį.
„Išeitų, kad žmogus tam tikra prasme už patį Dievą turtingesnis. Kad ir prislėgtas, kenčiantis, kad ir nelaimingas. Jis vis dar pilnas troškimų. Didesnė jų dalis niekada neišsipildys, bet jis nežino savo ateities, todėl su viltimi pradeda kiekvieną naują savo dieną. Dievas panorėjęs negali nušokti į tarpeklį, o Rabatas gali! Bet jis nenušoks.
Jam pakaks ir šitos netikėtos minties, kad jis aplenktų šią bedugnę“ (ištrauka iš knygos).Gyvenimas skirtas tobulėti
– Kažkada esate sakęs, kad geriausia knyga ta, kuri dar neparašyta. Dabar prisipažinote, jog parašėte paskutinę savo knygą. Tai kas toliau?
– Keblus klausimas. Žinoma, man nėra laiko, kad išleisčiau visiškai naują knygą.
Paskutinį rašto darbą palikau adresuotą Vyriausybei ir signatarų klubui. Kadangi manęs laukia viena privilegija – būti valstybės lėšom palaidotam. Paprašiau, kad mane pašarvotų baltų, nedažytų lentų karste. Taip, kaip buvo pašarvotas mano tėvas, mama.
Aš prieš nekrofiliją – meilę kapams, grabams, prieš iškilmes. Mylėti žmogų reikia, kol jis gyvas! Tada, kai jo kūnas ims irti, jam visiškai viso to nereikia. Ką galėjau – padariau.
– Ar nepastebite, kad daugelis, kaip jūsų dramoje „Mamutų medžioklė“, vaikšto ir ieško šventės?
– Mano religija – paslapties pojūtis. Galbūt, aš staiga pamatysiu, kad – o! Ne viskas baigėsi. Gamta mus sukūrė ne be reikalo. Tame materijos cikle mąstančios būtybės buvimas Žemėje – kažkam reikalingas.
Reikėjo tokio ilgo, sunkaus evoliucijos proceso, kad pagaliau atsirastų mąstantis žmogus, sukurtas taip, tarsi Viešpats Dievas, pasaulio kūrėjas, dalintųsi autoryste su mumis: aš padėjau žmogiškam pavidalui ateiti į pasaulį, o tu turi save užbaigti.
Yra buvę, kad kūdikius pavagia beždžionės, o iš jų išeina nei Tarzanas, nei Mauglis, bet pilnaverčiai žmonės. Todėl svarbu suvokti, kad tavo uždavinys – ištobulinti save kiek tik įmanoma.
Jono TAMULIO nuotr.
PASLAPTIS: Rašytojo Kazio Sajos manymu, net pamačius kinivarpų išvarpytą medžio paviršių, galima pajusti tam tikrą paslaptį.
DOVANA: Šiaulių universiteto bibliotekai rašytojas padovanojo savo pradinės mokyklos knygų. Jas jis išgelbėjo nuo sudeginimo krosnyje. K. Saja džiaugėsi, jog buvo Aukščiausiosios tarybos Mokslo ir švietimo komisijoje, kuri tvirtino universiteto Šiauliuose atsiradimą.
