Naujausios
KOMENTARAS
Tikrųjų vertybių nukryžiavimas
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Didžioji savaitė prieš Velykas simbolizuoja nukryžiavimą ir viltį prisikelti. Tai yra ne tik Kristaus, bet ir kiekvieno mūsų gyvenimas. Per kelis mums šioje žemėje viešėti duotus dešimtmečius daug kartų esame nukryžiuojami, pasmerkiami. Ir tiek pat kartų pakylame tarsi feniksai iš pelenų.
Teko diskutuoti su garbaus amžiaus kunigu. Jis piktinosi, jog pasaulis išprotėjęs. Pasaulį valdo bepročiai.
Galbūt per piktai jis kalbėjo. Tačiau šalia dieviškų žmogaus proto galimybių kasdien šmėsčiojanti beprotybė, peršama kaip gyvenimo norma, tikrai glumina.
Dešimt Dievo įsakymų – mūsų gyvenimo konstitucija, apimanti ir baudžiamąjį, ir civilinį kodeksus. Viskas labai paprasta, suprantama ir tobula! Bet kiek žmonių šiandien tų įstatymų laikosi? Kiek mūsų gyvenime dar išlikę krikščioniškų vertybių?
Išimtį žyminti formulė „Klysti – žmogiška“, šiandien tapo ne išimtimi, o žmogaus charizmos žymeniu. Charizmatišku laikomas nesąmones šnekantis politikas. Užpakaliais televizijos ekrane pasistumdančios laidų vedėjos.
Savanaudę, be skrupulų „išdūrinėjančią“ drauges, pasileidėlę, tuštutę, grobuonę lietuviškuose serialuose vaidinanti aktorė – ant populiarumo bangos. Nes daugumai žiūrovų, matyt, priimtinas būtent toks herojus.
Tikėtina, kad televizinį niekalą su apetitu šlemščiantis jaunimas dargi pamėgdžios savo numylėtinę heroję.
Juk klaidoje gyventi nenorintis žmogus šiandien niekam neįdomus. Jo kratomasi tarsi kokios naftalinu dvelkiančios atgyvenos.
Ir negalime jaunimo smerkti. Kokias vertybes jam perša, tokiomis jis ir persiima.
Gal penktą kartą skaitau rusų literatūros klasiko Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“. Suabejojau, ar daug mūsų jaunimo skaitytų plačiai ir subtiliai aprašytus herojų sielos virpesius ir jausmus. Sakytų nuobodu. Reikia veiksmo. Nesvarbu kokio – kuriančio ar griaunančio.
Jie nesuprastų ūkininko Levino drovumo ir pagarbos moteriai. Mažų mažiausia iš tokio herojaus tik pasijuoktų.
„Anos Kareninos“ herojai taip pat ne be nuodėmės. Bet jų nuopoliai nepateikiami kaip vertybė. Dėl savo klaidų herojai kamuojasi. Gyvenimu atsako už klystkelius.
Pamenu dar vidurinėje mokykloje mus mokydavo atskirti gera nuo blogo. Pavyzdžiui, K. Donelaičio būrai jau vadovėlyje buvo suskirstyti į darbščius, vėžlybus, tinginius ir apsileidėlius. Ir visų charakteriams užteko spalvų bei originalumo.
Mes būdami vaikai aiškiai žinojome, kuris herojus geras, kuris blogas. Iš ko galima imti pavyzdį, iš ko ne. Kadangi literatūra atlikdavo auklėjamąją misiją, tikrąsias vertybes atsijodavo tarsi grūdus nuo pelų.
Literatūros kritikai kūriniuose ieškodavo mūsų laikų didvyrio. Tai būdavo garbingas, dėl kitų pasiaukoti galintis, kilnus žmogus.
O koks mūsų laikų didvyris? Premjeras? Ministras? Seimo narys? Ugniagesys – gelbėtojas? Verslininkas? Gydytojas? Mokytojas? Kiekvienas iš jų, tikriausiai, yra pasielgęs kartais niekšiškai, kartais didvyriškai.
Bet masinėje ir plačiausiai vartojamoje serialų produkcijoje – mūsų laikų didvyris – vagis, kombinatorius, žmogžudys, apgavikas, išdavikas, savanaudis, besivaikantis lengvo pinigo, smurtautojas, kankintojas, gudrutis. Nuodėminga, nuožmi, įžūli asmenybė be jokių moralinių stabdžių.
Siužetai surezgami taip, kad doras, sąžiningas, patiklus ir garbingas herojus tampa pajuokos objektu, gudručių auka.
Blogiukai, blogos mergaitės ir kitokia viešoje erdvėje nuolat šmėsčiojanti fantasmagorija mums perša nuostatą, kad geram ir sąžiningam būti – gėda. O dar ir neapsimoka.
Televizija tiesiog mėgaujasi rodydama užribio žmonių konfliktus, jų barnius ir pasibadymus špygomis. Pamenu, mums vaikams būdavo didžiulė gėda ir graužatis, jei kaimynai pamatydavo besibarančius tėvus.
Dabar naivuoliai tiki, kad televizija išspręs jų bėdas ir barasi prieš visą Lietuvą.
Neišsilavinę, nusigyvenę, neretai ir prasigėrę individai gal ir nesuvokia, jog viešai vartyti nešvarius savo baltinius – gėda. Ko gero, tai laiko didvyriškumu ir drąsa.
Bet laidų kūrėjai žino, kad toks pigus produkcijos gaminimas nesuteikia garbės nei jos herojams, nei Lietuvai.
Sakoma, jog gyvenimą į priekį stumia konfliktai. Konfliktai – įdomu. Už tai jų ir ieškoma net degradantų muštynėse.
Bet juk konfliktas – tai destrukcija, trukdanti dirbti, kurti ir ką nors sukurti. O kur mūsų išsiilgta harmonija?
Kur tas tikrasis žmogus? Tu, aš, jūs... Išsaugoję bent krislelį krikščioniškų vertybių? Kur ta mūsų, lietuvių, dauguma, atkakliu kasdieniu darbu, parama silpnesniam, pagarba žmogui varanti gyvenimą į priekį?
Šiandien jie nedominuoja nei vadinamojoje „kūryboje“, nei gyvenime.
Visuomenė be teigiamo herojaus. Be stuburo. Be aiškių vertybių. Be dvasios.
Gyvenimas tik kūno poreikiams tenkinti tapo ir kasdienybe, ir siekiamybe.
Implantais krūtis pasididinusi žvaigždė, nutaisiusi rimtą miną, aiškina, ką vyras jaučia čiupinėdamas moters krūtis. Žilstelėjęs politikas nesidrovi mergintis nepilnametei.
Net ir didžiosios šventės tampa ne sielos, o tik kūno puota.
„Tris dienas iki švenčių dirbu kaip vergė, – laiške redakcijai rašė viena skaitytoja. – Suskirdo rankos. Prieš tai reikėjo į namus sutempti keturis krepšius pirkinių. Kaipgi kitaip? Atvažiuos vaikai. Gal dar giminačiai užsuks. Visus reikės pamaitinti. Paskui plauti krūvas indų.
Net nesuprantu, kaip aš, išsilavinusi moteris, tapau kvailų tradicijų įkaite. Juk šventę galima surengti paprasčiau: keli riešutai, keli vaisiai, pora lengvų užkandžių. Svarbu, ką jaučia siela. O aš pradedu nekęsti švenčių.“
Štai ir konfliktas, kurio taip siekia mūsų visuomenė. Konfliktas tarp kūno ir sielos, tarp kasdienybės ir šventės, kai kam virstančios pilkiausia kasdienybe. Tarp tikrųjų vertybių ir spekuliacijų.
