Įspūdingi atminties renginiai

Ma­lo­niai nu­ste­bau dar anks­čiau – ar­chi­tek­tū­ros stu­di­jų me­tų drau­go Vy­tau­to Ed­var­do Bei­nor­to – da­bar Vil­niaus pa­šuš­vė­nų sam­bū­rio pre­zi­den­to - at­siųs­ta 350 pus­la­pių kny­ga su kvie­ti­mu 2018 m. gruo­džio 9 d. at­vyk­ti į kny­gos „Prie Šuš­vės ir Ža­di­kės“ pri­sta­ty­mą Vil­niu­je Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čio­je. Kny­gą skai­čiau ne sa­vai­tę ir ne pus­la­piais, bet ei­lu­tė­mis.

Ši kny­ga – tai Pa­šuš­vio pa­ra­pi­jos žmo­nių gi­lios at­min­ties ir gy­ve­ni­mo iš­min­ties kruopš­taus ir di­džiu­lio kraš­to­ty­ros dar­bo en­cik­lo­pe­di­nis ap­ra­šas. Ja­me – gi­liai ap­mąs­ty­tai su­dė­lio­ta ir su­ra­šy­ta Pa­šuš­vio pa­ra­pi­jos ke­lio­li­kos kar­tų darbš­čių ir pa­mal­džių žmo­nių iš­gy­ve­ni­mai bei di­džių­jų is­to­ri­nių per­vers­mų at­neš­ta jų gy­ve­ni­man su­maiš­tis ir praei­ties ver­ty­bių ne­tek­tis.

Iš tie­sų – su­ra­šy­ta ir ap­mąs­ty­tai su­dė­lio­ta ne tik Pa­šuš­vio pa­ra­pi­jos se­no­lių sa­vi­tos šnek­tos žo­džiai, bet ir skaus­min­gi is­to­ri­niai iš­gy­ve­ni­mai ir net nau­jų po­ky­čių iš­šū­kiai, at­ne­šę, anot kny­gos su­da­ry­to­jos Vi­dos Po­vi­lai­ty­tės-Kaz­laus­kie­nės, ne­re­gė­tus di­džio­jo virs­mo me­tus ne vien prie Šuš­vės ir Ža­di­kės, bet ir vi­sos Lie­tu­vos že­mė­je, ko, kaip kny­go­je ra­šo ir Ne­rin­ga Ke­se­raus­kai­tė-Ma­lec­kie­nė – iš at­min­ties per dau­ge­lį kar­tų ne­beišt­rin­sim.

Tai­gi, šis lei­di­nys – tai iš­gvil­den­ta praei­ties at­min­tis, ne­ly­gi­nant gy­ve­ni­mų met­raš­tis – skir­tas Lie­tu­vos vai­kų, anū­kų ir gal net pro-proa­nū­kų at­min­čiai įtvir­tin­ti ir nau­do­tis sie­kiant ra­mes­nės ir švie­ses­nės atei­ties. Ne­ga­liu ne­pa­mi­nė­ti kny­gos bai­gia­ma­ja­me la­pe esan­čio Vi­dos Po­vi­lai­ty­tės-Kaz­laus­kie­nės ei­lė­raš­čio „Il­ge­sys kaip gies­mė“ vil­ties ir Tė­vy­nės bei gim­ti­nės il­ge­sio skau­džios nos­tal­gi­jos pra­smin­go šian­die­ni­nių ak­tua­li­jų po­sme­lio: „ Mes pa­li­kom, išė­jom – Kas į moks­lus, kas šiaip, Gal su­grį­šim ka­da, O gal bus ir ki­taip“.

Kaip Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to aka­de­mi­nis eme­ri­tas, 2005 m. įkū­ręs hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų kryp­ties me­no ša­kos Ar­chi­tek­tū­ros ir kraš­tot­var­kos ka­ted­rą, plė­to­ju­sią in­teg­ruo­tas kraš­to­ty­ros, ar­chi­tek­tū­ros, pa­vel­do­sau­gos ir kraš­tot­var­kos stu­di­jas, ne­ga­lė­jau lik­ti abe­jin­gas se­no­lių pri­si­mi­ni­mams ir pa­šuš­vė­nų švie­suo­lių triū­sui su­ne­šant ke­lio­li­kos de­šimt­me­čių žmo­nių iš­gy­ve­ni­mus į šią ne­tek­čių ir vil­čių kny­gą.

Džiau­giuo­si Pa­šuš­vio pa­ra­pi­jos žmo­nių už­mo­ju ir stu­di­jų me­tų ma­no ar­ti­miau­sio drau­go Ed­var­do Bei­nor­to ini­cia­ty­va su­bur­ti tė­viš­kė­nų, gy­ve­nan­čių Vil­niu­je sam­bū­rį, su­neš­ti di­džių­jų per­vers­mų laik­me­čio skaus­mo ir vil­ties iš­gy­ve­ni­mus į šį kraš­to­ty­ri­nį en­cik­lo­pe­di­nį lei­di­nį.

Pers­kai­čius šią pa­ra­pi­jos kny­gą, ki­lo in­te­re­sas ir man sa­vas min­tis pa­vie­šin­ti „Šiau­lių kraš­to“ spau­dos skai­ty­to­jams bei Pa­šuš­vio pa­ra­pi­jos žmo­nėms, kur gi­mė ir užau­go ma­no stu­di­jų ir jau­nys­tės die­nų drau­gas Ed­var­das Bei­nor­tas, nu­pie­šęs net „Pa­šuš­vė­nų“ sam­bū­rio ženk­lą, puo­šian­tį kny­gos vir­še­lį ir pa­vie­ši­nan­tį jos tu­ri­nį Pa­šuš­vio kraš­tui bū­din­gais ele­men­tais. Var­gu ar kas jaus­min­giau ga­lė­tų iš­reikš­ti ne­blės­tan­čią pa­gar­bą ir dė­kin­gu­mą tė­viš­kė­nų kul­tū­ros, me­no ir moks­lo švie­suo­liams, išė­ju­siems gy­ve­ni­man po gy­ve­ni­mo ir lie­kan­tiems am­ži­nam gy­ve­ni­mui ne tik Pa­šuš­vio pa­ra­pi­jos ka­pi­nė­se, bet ir mū­sų tau­tos šir­dy­je ir at­min­ty.

Išs­kir­ti­nę pa­gar­bą jau­čiu Vil­niaus pa­šuš­vė­nų sam­bū­rio val­dy­bai ir Pa­šuš­vė­nų kny­gos su­da­ry­to­jai, žur­na­lis­tei, val­dy­bos na­rei Vi­dai Po­vi­lai­ty­tei-Kaz­laus­kie­nei sa­vaip su­dė­lio­ju­siai Pa­šuš­vio pa­ra­pi­jos kny­go­je se­no­lių pa­sa­ko­ji­mus bei gy­vą šnek­tos iš­min­tį su dar iš­li­ku­siais vie­to­var­džiais, pa­var­dė­mis ir pra­var­dė­mis. Ir aš, kaip šios kny­gos skai­ty­to­jas, lie­ku dė­kin­gas kny­gos re­dak­to­rei Gra­ži­nai Du­naus­kie­nei, at­li­ku­siai di­džiu­lį ir kruopš­tų dar­bą, bei kny­gos ma­ke­tuo­to­jai Gre­tai Si­mo­na­vi­čie­nei, iš­mo­nin­gai su­dė­lio­ju­siai nuo­trau­kas, pie­ši­nius ir ki­tas iliust­ra­ci­jas. Ža­viuo­si kruopš­čiais brė­ži­niais-sche­mu­tė­mis „iš akies“ ir tur­tin­ga in­for­ma­ci­ja gra­fi­niuo­se brė­ži­niuo­se-že­mė­la­piuo­se, ku­riuos pie­šė Eduar­das Po­vi­lai­tis ir ki­ti pa­sta­būs gam­ti­nin­kai, geog­ra­fai bei kar­tog­ra­fai. Kny­gą ap­ra­šiau kaip nuo­dug­niai at­lik­tą kraš­to­ty­ros dar­bą ne­lies­da­mas le­gi­ti­mi­nių klau­si­mų, ta­čiau ma­nau, kad šiai kny­gai tik­tų pa­gar­bus ap­do­va­no­ji­mas ir su­teik­tas ko­lek­ty­vi­nės mo­nog­ra­fi­jos sta­tu­sas.

–-

Ant­ras su­si­ti­ki­mas su pa­šuš­vė­nais vy­ko ne Vil­niu­je, o Pa­šuš­vio mies­te­ly­je 2019 m. bir­že­lio 15 d. Pa­šuš­vio mies­te­lio baž­ny­čios šven­to­riu­je su­si­rin­ko bū­rys su­va­žia­vu­sių ar pės­čia at­ke­lia­vu­sių iš Grin­kiš­kio, Šau­ko­to, Bai­so­ga­los, Skė­mių, Vo­si­liš­kio, Šiau­lė­nų ir ki­tų ap­lin­ki­nių Pa­šuš­vio pa­ra­pi­jos gy­ve­na­mų­jų vie­to­vių. Su­si­rin­ku­sius pa­si­ti­ko ir svei­ki­no Pa­šuš­vė­nų sam­bū­rio pre­zi­den­tas –žemietis iš Ka­čiuš­kų Ed­var­das Bei­nor­tas. At­vy­kau ir aš iš Kau­no pa­si­gė­rė­ti kny­go­je „Prie Šuš­vės ir Ža­di­kės“ vaiz­džiai ap­ra­šy­to­mis vie­to­mis, kur gi­mė ir au­go ma­no stu­di­jų ar­ti­miau­sias drau­gas.

Sus­kam­bus se­no­sios Vi­sų Šven­tų­jų baž­ny­čios var­pams, su­sku­bo­me iš­klau­sy­ti Šv. mi­šių ir mal­dos už gy­vuo­sius ir mi­ru­siuo­sius. Jau­nas ir ža­vus kle­bo­nas Do­na­tas Gri­ga­lius, ku­rio pa­var­dės tuo me­tu dar ne­ži­no­jau, pa­svei­ki­no ir pa­lai­mi­no vi­sus ap­si­lan­kiu­sius. Po Šv. mi­šių Ed­var­das pa­kvie­tė ren­gi­nio da­ly­vius gre­ta baž­ny­čios pa­ra­pi­jos ka­pi­nė­se ap­lan­ky­ti švie­suo­lių ka­pus. Sus­to­jo­me su­si­kau­pi­mui ir mal­dai prie Bei­nor­tų gi­mi­nės ka­po, ku­ria­me išė­ję am­ži­nam poil­siui Ed­var­do pro­se­ne­liai, se­ne­liai, tė­vai, vy­res­ny­sis bro­lis Vac­lo­vas ir vie­nin­te­lė ma­žo­ji se­su­tė. Dar stu­di­jų me­tais te­ko su­si­pa­žin­ti su Ed­var­do tė­vais – Vla­du ir Zo­fi­ja Bei­nor­tais ir tri­mis jų vai­kais: Al­gir­du, Vac­lo­vu ir Ed­var­du, o tri­jų bro­lių ma­mą pri­si­me­nu ne kar­tą vai­ši­nu­sią ma­ne tar­si sa­vą­jį sū­nų ne tik ar­ba­ta. Ap­lan­kė­me ir ki­tų čia pa­lai­do­tų Pa­šuš­vio pa­ra­pi­jos švie­suo­lių ka­pus. Su di­džia pa­gar­ba ir su­si­kau­pi­mu mal­dai su­sto­jo­me prie Rū­tos Sta­li­liū­nai­tės ka­po ir įspū­din­go ant­ka­pi­nio pa­mink­lo, me­nan­čio ža­vią­ją Lie­tu­vos teat­ro prin­ce­sę Rū­te­lę, išė­ju­sią tar­si gy­ve­ni­man po gy­ve­ni­mo ir lie­kan­čią am­ži­nam gy­ve­ni­mui ne tik pa­šuš­vė­nų, Lie­tu­vos teat­ra­lų, bet ir vi­sos mū­sų tau­tos at­min­ty.

2019 m. bir­že­lio 15 d. Pa­šuš­vio kul­tū­ros na­mų sa­lė, ku­rio­je vy­ko kny­gos ap­ta­ri­mas, bu­vo pil­nu­tė­lė. Iš­kil­min­gai vy­ko gar­baus am­žiaus Pa­šuš­vio pa­ra­pi­jos se­no­lių, pri­si­dė­ju­sių gi­lia at­min­ti­mi prie sa­vos pa­ra­pi­jos kny­gos iš­lei­di­mo pri­sta­ty­mas, pa­ra­pi­jos švie­suo­lių pa­ger­bi­mas ir ap­do­va­no­ji­mai. Su ge­ra nuo­tai­ka, šo­kiais ir žai­di­mais su­si­ti­ki­mai už­tru­ko iki vė­lu­mos.

Po " Grin­kiš­kio kraš­to" – " Prie Šuš­vės ir Ža­di­kės"

Il­gai tru­ko kny­gos ren­gi­mas. Pir­miau­sia, po 2011 me­tais iš­leis­tos kny­gos „Grin­kiš­kio kraš­tas“, paaiš­kė­jo, kad į ją ne­til­po da­lis kraš­to­ty­ri­nės eks­pe­di­ci­jos me­tu su­rink­tų teks­tų. Bu­vo gai­la juos iš­mes­ti. „Grin­kiš­kio kraš­tas“ bu­vo reng­tas iš eks­pe­di­ci­jos po Rad­vi­liš­kio ra­jo­no Grin­kiš­kio se­niū­ni­ją. Pa­šuš­vys – šios se­niū­ni­jos da­lis, to­dėl Vil­niu­je su­si­rin­kę Pa­šuš­vio išei­viai nu­spren­dė­me iš­leis­ti sa­vo apy­lin­kių kny­gą. Su­dė­lio­jo­me pir­muo­sius teks­tus, ir ėmė aiš­kė­ti, kad svar­biau­sias Pa­šuš­vio ženk­las – Vi­sų Šven­tų­jų Baž­ny­čia. Vil­niu­je taip pat yra Vi­sų Šven­tų­jų Baž­ny­čia, ku­rios vy­rų cho­re „Skliau­tai“ gie­da ir yra to cho­ro se­niū­nas pa­šuš­vie­tis Ed­var­das Bei­nor­tas. Tiks­liau, jis ne vi­sai pa­šuš­vie­tis, jis iš gre­ti­mo Ka­čiuš­kų kai­mo, bet iš mū­sų pa­ra­pi­jos. Taip gi­mė idė­ja su­dė­ti kny­gon pri­si­mi­ni­mus iš vi­sos pa­ra­pi­jos, ei­nant ap­link Pa­šuš­vį pa­gal sau­lę, pra­de­dant Ka­čiuš­kų, Dvi­lių kai­mais, per Skė­čius, Gul­bi­nus, Gied­rai­čius, Ge­gu­ži­nę, Bar­gai­lius, Mi­kai­liš­kius, Nok­šius, Pap­lans­kius, Pa­gu­mer­čius, Mi­nai­čius, Le­ge­čius, Čer­ko­sus, Pa­ber­žius, Ži­tiš­kį, Ra­moš­kius, Ba­lan­diš­kį, Go­dus, už­bai­giant ra­tą Me­de­liu­kų dva­ru, ku­ris su­si­sie­kia su Dvi­liais,.

De­ja, apie dva­rus sky­re­lis taip ir li­ko ne­pa­ra­šy­tas. Svar­biau­sias čia bū­tų Pa­šuš­vio dva­ras, ku­ris nuo mies­te­lio yra už ki­lo­met­ro į šiau­rę. Už ki­lo­met­ro į prie­šin­gą – pie­tų – pu­sę, pa­ke­liui į Grin­kiš­kį yra Vik­to­ri­nės dva­ras, už ku­rio – Ka­ro­li­nės kai­mas, pri­klau­sęs jau Grin­kiš­kio pa­ra­pi­jai. Tai vo­kie­čio Ar­te­lio (O`Aertel) duk­te­rų Ar­te­ly­čių (taip jos bu­vo va­di­na­mos) var­dais pa­va­din­tos val­dos. Pa­ties Ar­te­lio ka­pas yra se­no­sio­se Pa­šuš­vio ka­pi­nai­tė­se ant aukš­to Ža­di­kės kran­to, pa­žy­mė­tas ak­me­ni­niu pa­mink­lu: ap­link ne­džio ka­mie­ną ap­si­vi­jęs žal­tys, ry­jan­tis sa­vo uo­de­gą. Ar­te­lio mo­ti­na gy­ve­nu­si ki­tur, Pa­šim­šė­je (ten jau Kel­mės ra­jo­nas, ki­ta pa­ra­pi­ja, že­mė­la­piuo­se žy­mi­mas kaip „Pa­šim­šės gy­ny­bi­nis įtvir­ti­ni­mas ir ak­muo (Oer­te­lio)“), bet į Pa­šuš­vio baž­ny­čią at­va­žiuo­da­vo, tu­rė­jo sa­vo lon­ką prie al­to­riaus. Dar yra Bar­gai­lių dva­ras, Ge­gu­ži­nės dva­ras, Ži­tiš­kio dva­ras, Me­de­liu­kų dva­ras.

Ma­žai vie­tos te­ko ma­lū­nams: Ži­tiš­kio ir Dvi­lių van­dens ma­lū­nams ant Šuš­vės, Gul­bi­nų - ant Ža­di­kės, Pa­gu­mer­čių - ant Go­mer­tos, Gied­rai­čių vė­jo ma­lū­nui ir t.t.

Li­ko neap­ra­šy­ti Kel­my­nų pil­ka­piai, jie – prie Ber­žės ir Šuš­vės san­ta­kos, o Kel­my­nų kai­mo net var­das nie­kur ne­be­ra­šo­mas, nors Va­le­ri­ja Nauc­ku­tė pri­me­na, kad jos mo­ti­na bu­vo kaip tik iš to kai­mo, tur­tin­gų ūki­nin­kų Jan­kū­nų duk­ra.

Iš pra­džių ma­niau, kad su­rin­ku­si straips­ne­lius su­re­da­guo­siu, ir bus kny­ga. Bet tie straips­niai pa­si­ro­dė to­kie ne­vie­na­ly­čiai, vie­ni su iš­ti­sais ge­neo­lo­gi­niais me­džiais, ki­ti tie­siog pri­si­mi­ni­mų srau­tas, vie­ni ap­ra­šė sa­vo kai­mus, ki­ti – tik sa­vo so­dy­bas,vie­nur pri­si­mi­ni­mai bai­gė­si po­ka­riu, ki­tur jie sie­kė šias die­nas, bet vi­si bu­vo ne­pap­ras­tai įdo­mūs, ver­tin­gi. Te­ko kvies­tis pa­ty­ru­sią re­dak­to­rę, tuo la­biau, kad pa­si­ju­tau dar la­bai pri­klau­so­ma nuo sa­vo tar­mės. Vi­sų klau­si­nė­jau, pa­vyz­džiui, kaip jie iš­ta­ria kai­mo pa­va­di­ni­mą „Dvi­liai“. Vi­si šak­nies bal­sę ta­rė trum­pai ir kir­čia­vo ga­lū­nę, kaip ir de­rė­tų ket­vir­tą­jai kir­čiuo­tei, bet ga­lop li­ko kaip da­bar vi­sur ra­šo­ma „Dvy­liai“. Ir dau­giau to­kių dve­jo­pu­mų li­ko, dėl to blo­gai jau­čiuo­si.

Bet taš­kas pa­dė­tas, rei­kia mąs­ty­ti, kaip kny­gą pa­to­bu­lin­ti. Juo­kin­ga, bet gal­vo­ju apie ki­tą lai­dą, šie 400 eg­zemp­lio­rų grei­tai bu­vo iš­pirk­ti, juk Pa­šuš­vys – tai bu­vu­sio svar­baus re­li­gi­nio cent­ro baž­nyt­kai­mis, tai 1949 me­tų Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­dų su­si­rin­ki­mo so­dy­bos, tai iš­ny­kę di­džiu­liai kai­mai, dar bu­vę pil­ni gy­vy­bės po­ka­rio me­tais. Vien ko ver­tos tų kai­mų kai­me­lių „akies nuo­trau­kos“, upių sche­mos...